Penktadienį (02.28) Lietuvoje pradedamas rodyti prancūzų režisieriaus Claude'o Leloucho filmas “O dabar... ponios ir ponai” (“And now... ladies and gentlemen”), kuriame režisieriaus prikalbinta vaidina prancūzų numylėtinė Patricia Kaas. Jos partneris filme - Jeremy Ironsas.
Claude’as Lelouchas sukūrė “Oskaru” ir “Auksine palmės šakele” apdovanotą “Vyrą ir moterį", o jo naujoji juosta “O dabar... ponios ir ponai" uždarė 55-ąjį Kanų kino festivalį.
“Omni Laiko” skaitytojų dėmesiui - trumpas režisieriaus Claude’o Leloucho interviu, pristatant naująją juostą "O dabar...ponios ir ponai"
Apie ką jūsų naujausias filmas "O dabar... ponios ir ponai"?
Šio filmo pradžia - dvi istorijos. Prieš keletą metų “Films 13” studijoje mane aplankė vyriškis. Jis pasakė, jog turi man dovaną. Kai tik atidariau duris, nepažįstamasis įteikė voką. Jame buvo 50 000 frankų penkiašimtiniais banknotais. Į mano nuostabą jis atsakė, kad tai skola, kurią jis nori grąžinti. "Prieš 10 metų studijoje “Films 13” jūs tapote apiplėšimo auka, - pasakojo keistuolis. Aš laukiau, kol pasirodys slapta kamera ir visi smagiai pasijuoksime, bet vyriškis tęsė: Prieš pusantrų metų man buvo diagnozuotas piktybinis smegenų auglys, turėjau vieną iš dešimties galimybių likti gyvas po operacijos, todėl sau prisiekiau - jei išgyvensiu, atlyginsiu visiems, kuriuos per visus gyvenimo metus nuskriaudžiau". Vėliau jis papasakojo gyvenimo istoriją apie tai, kaip jis išgijo, kaip sėkmingai investavo ir praturtėjo. Tuomet pats sau pasakiau, kad visi turime vienokių ar kitokių skolų, o tai - puiki metafora būsimam filmui.
Šią istoriją papildė moteris. Prisimenu, kai filmavome juostą “Išlepinto vaiko dienotvarkė” ("Itinerary of a Spoiled Child"), viešbučio restorane Zimbabvėje išgirdau dainuojant moterį. Nedideli barai, kuriuose stovi pianinas, yra patetiški, jų lankytojai muzikos net ir negirdi... Ta moteris buvo nuostabi, ji puikiai dainavo. Tai, kad niekas jos nesiklausė, situaciją pavertė dar labiau jaudinančia. Man pasidarė smalsu. Klausinėjau apie jos gyvenimą, jos likimas mane sužavėjo. Jos kelionė buvo panaši į vyriškio, kuris tapo Valentinu filme. Daugelis dalykų suvienijo šiuos du žmones. Taigi aš juos suvedžiau...
Filmo mintys - iš jūsų ar jūsų sutiktų herojų gyvenimo...
Nors ir rizikuoju, kad tai nuskambės pompastiškai, man vis norisi pasakyti, kad gyvenimas yra mano mėgstamiausias filmas. Šeši milijardai būtybių gyvena planetoje. Ir vieno vyriausiojo režisieriaus dėka jie visi mano, kad jiems priklauso pagrindinis vaidmuo. Jis - geras režisierius...
Tarp jūsų gyvenimo ir jūsų filmų yra glaudus ryšys - jie vienas be kito neįmanomi...
Visada maniau, kad mano gyvenimas - mano amatas. Negaliu kalbėti apie nieką kita, išskyrus dalykus, kuriuos pats vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau tiesiogiai patyriau. Kuo daugiau įvykių nutinka gyvenime, tuo realiau, kad jie atsiras ir ekrane. Aš esu tarytum atpasakotojas. Turiu būti įvykio liudininku, prieš pradėdamas tą įvykį analizuoti ar mąstyti, kaip jis turi būti parodytas. Gyvenu, valgau, miegu su mintimis apie tai, kad kiekvieną akimirką galiu patirti kokį nors įvykį, išgirsti kokią frazę, pastebėti kokį nors gestą.
Scenarijai yra parašyti, bet jie lieka aktyvūs: jūs leidžiate aktoriams filmuojant išsilaisvinti, kai ką keisti...
Kurdamas vieną, iš tikrųjų kuriu iškart keturis filmus. Pirmasis yra tas, apie kokį svajoju, antrasis - kokį parašau, trečiasis - kokį nufilmuoju, ketvirtasis - kokį sumontuoju. Kiekvienas laiptelis yra svarbus ir nuo kiekvieno priklauso, kokia ta istorija taps. Kiekvieną sykį, kai pasiekiu kitą laiptelį, matau silpnąsias filmo vietas. Be abejo, svarbiausias momentas yra filmavimas. Tada pamatai, ar viską, apie ką galvojai, gali įgyvendinti. Dėl aktorių... Jiems pavyksta realiai suvaidinti tik tada, kai iš jų sunkiasi tiesos, realybės aura. Tai galime pajusti tik tuomet, kai žmogus daro kažką lyg nesąmoningai, kai žmogus negali to sąmoningai kontroliuoti. Aktoriai talento dėka svetimus tekstus gali paversti savais. Ir tada tam tikru momentu galima pasiekti tai, kas ir yra tas nesąmoningas, tikras veiksmas. Aš to visuomet siekiu. Dažniausiai tai atsitinka, kai filmuoji scenos finalą. Tuomet aktorius tikrai įsijaučia, sušyla jo raumenys, jie nebeturi baimės ir netikrumo jausmo ir jie vėl tampa žmogiškomis būtybėmis.
Peršasi mintis, kad aktoriai jums yra svarbiausi, kuriant filmą...
Kai dar buvau vaikas ir žiūrėdavau filmus, man net į galvą neateidavo mintis, kad dar egzistuoja režisieriai ar scenarijų autoriai. Aš ėjau žiūrėti, kaip vaidina aktoriai. Žvaigždė man - tai žmogus, į kurį norisi žiūrėti... Sakoma, kad norint sukurti gerą filmą, reikia geros istorijos, geros istorijos ir dar kartą geros istorijos. Bet turiu pridurti, kad reikalingi geri aktoriai, kurie duoda spindėjimą paprastiems dalykams.
“Garsų pasaulio įrašai” www.gpi.lt
