Kadaise norint perduoti automobilį vairuoti kitam žmogui, ne savininkui, reikėdavo išrašyti notaro patvirtintą įgaliojimą. Dabar to nereikia - užtenka atiduoti raktelius, ir tas, kitas, žmogus nieko nebijodamas gali sėstis prie vairo. Tai, žinoma, patogu. Bet kartu žmonėms kelia problemų. Retsykiais jos gali būti labai didelės.
Kupiškio rajone gyvenantis pensininkas J.U. jau kuris laikas vairuoja sūnaus jam paliktą automobilį. Pernai pensininko atžala išvyko uždarbiauti į tolimąją Ispaniją, tad Lietuvoje likusi mašina jam tapo nereikalinga. J.U. laimingas vairavo paliktą automobilį tol, kol jam nereikėjo kreiptis į vieną draudimo kompaniją, kad ta pratęstų transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. „Kadaise, daugiau nei prieš dešimt metų, buvau apsidraudęs panašiu draudimu - tuomet jokių sunkumų nekilo. O šiandien paaiškėjo, kad tvarka jau pasikeitusi. Gaila, bet ne kliento naudai”, - savo nuomonę dėstė pensininkas.
Kirto per kišenę
Prieš keliolika metų vairuotojams buvo leidžiama apdrausti ne savo automobilius, o vairuotojo pažymėjimus. „Maža to, anuomet pensininkams priklausė iki 50 proc. mašinos draudimo sumos nuolaida. Žinau, kad dabar jos nėra. Tačiau prieš apsilankydamas pas draudikus tikėjausi kitų nuolaidų. Pirmiausia - dėl stažo ir pavyzdingo vairavimo. Prie vairo sėdu nuo pat 1982-ųjų ir per tą laiką nesu padaręs nė vienos didesnės avarijos”, - „Respublikai” pasakojo J.U.
Tačiau užsukusio į draudimo kompaniją pensininko laukė staig-mena. Paaiškėjo, kad savo vairuotojo pažymėjimo jis apdrausti negali. “Pasirodo, mano žinios buvo beviltiškai pasenusios. Dabar automobilį galėjau drausti tik sūnaus, kitaip tariant, mašinos savininko, vardu. Dėl to patyriau palyginti nemažų kaip pensininkui nuostolių. Draudikai man pasakė, kad jei mašiną būčiau draudęs aš pats, draudimo polisas būtų kainavęs 78 litus už aštuonis mėnesius. Dabar nusipirkęs draudimo polisą tokiam pačiam laikui atseikėjau net 172 litus. Mat labai mažas sūnaus vairavimo stažas. Gerai dar, kad jis iki šiol nebuvo patekęs į eismo įvykius, nes išvis būčiau nebeišsimokėjęs”, - dėstė pensininkas.
Pasak jo, draudikams jis ilgai aiškinęs, kad automobilį vairuos ne jo sūnus, o jis pats, todėl ir apdrausti turėtų „jį, o ne jo sūnų”. Tačiau draudikų atsakymas buvo vienas: girdi, jei pensininkas pats nori tapti draudėju, turėtų perimti iš sūnaus mašiną ir registruoti ją savo vardu. „Tačiau negi dabar kviesi sūnų iš Ispanijos, kad sutaupytum šimtą litų?” - retoriškai klausė J.U. Jo nuomone, šiandien galiojanti tvarka keista, mat svetimas mašinas vairuojantys drausmingi vairuotojai negali pasinaudoti jiems priklausančiomis lengvatomis.
Rizikas surikiuoja kompiuteriai
Transporto priemonių draudikų biuro direktorius (TPDB) Algimantas Križanauskas „Respublikai” sakė, kad atsisakydami apdrausti J.U. vairuotojo pažymėjimą draudikai nenusižengė jokiems įstatymams.
„Pagal šiandien galiojančius norminius aktus privalomuoju draudimu yra draudžiamas ne vairuotojo pažymėjimas, net ne jo automobilis, o mašinos valdytojo civilinė atsakomybė. Akivaizdu, kad apdrausti ją gali bet kas. Tėvas - sūnaus, senelis - anūko, žentas - uošvės ir t.t. Bet į draudimo polisą draudikas privalo įrašyti automobilio savininką, kurio pavardė minima valstybės įmonės „Regitra” išduotame registracijos pažymėjime”, - sakė TPDB vadovas.
Anot jo, kad civilinė atsakomybė būtų apdrausta, nebūtina dalyvauti automobilio savininkui. Tačiau vos įvedus jo duomenis į kompiuterį, apie mašinos valdytoją pateikiami visi būtini duomenys, įvertinama draudėjo rizika. “Vienas žmogus gali nupirkti draudimo polisą už kitą žmogų, tačiau nuo pirkėjo niekas nepriklauso - draudimo kompanijos vertina draudėjo rizikas remdamosi savo vidaus taisyklėse patvirtintomis metodikomis, nuo to priklauso ir draudimo kaina”, - teigė A.Križanauskas.
Už viską atsako savininkas
Anot jo, draudimo bendrovės draudėjo riziką vertina pagal skirtingus kriterijus. Pavyzdžiui, vieni draudikai daugiau dėmesio kreipia į vairavimo stažą, kiti - į vairuotojo metus. Paprastai jauniems vairuotojams draudimo polisas yra keliais ar net keliolika kartų brangesnis nei patyrusiems. “Tačiau jei, tarkime, dvidešimt metų patirtį turintis senelis padarė avariją, jo už draudimo polisą prašys sumokėti lygiai taip pat daugiau, kaip ir jaunuolio”, - tvirtino TPDB vadovas.
A.Križanausko tvirtinimu, vairuotojo pažymėjimo draudimas, kurio atsisakyta 2000-aisiais, buvo neefektyvus. “Buvo sunku nustatyti avarijos kaltininką. Nes, pavyzdžiui, be draudimo poliso važiavęs ir avariją padaręs jos faktinis kaltininkas paprašydavo nukentėjusiojo, kad tas šiek tiek palauktų, surasdavo kokį draugą, turintį draudimo polisą, ir įrašydavo jį kaip padariusį avariją. Tokiu atveju nuostoliai būdavo nepelnytai nurašomi draudikams”, - pasakojo A.Križanauskas.
Tačiau, anot jo, net ir ne tai šioje istorijoje yra svarbiausia. „Važinėja ar nevažinėja savo mašina jos savininkas, jis yra atsakingas už viską, kas susiję su jo automobiliu. Ir jei, tarkime, kitas vairuotojas neapdrausta mašina kam nors padaro žalą, atsakys ne automobilį vairavęs žmogus, o mašinos valdytojas”, - sakė TPDB vadovas.
Draudikai - nenuskriausti
Buvęs lenktynininkas, Susisiekimo ministerijos konsultantas Stasys Brundza negalėjo pasakyti, kuris draudimas - civilinės atsakomybės ar vairuotojo pažymėjimo - yra geresnis paprastiems vairuotojams. Tačiau, jo nuomone, akistatose su klientais draudikai visuomet išlošia. „Pavyzdžiui, šiandien jie mielai sutinka draudėjams per eismo įvykius patirtą žalą atlyginti pinigais, nors galėtų suremontuoti mašiną. Kokia draudimo kompanijoms iš to nauda? Pasirodo, mokėdamos grynaisiais draudėjams jos atlygina daug mažesnę, kartais - net iki 50 proc., žalą. Vairuotojai paima pinigus, bet suremontuoti už juos automobilio negali, o draudikams - pelnas”, - teigė S.Brundza.
Ar tenkina šalies automobilių draudimo sistema?
Goda - 25 m. vilnietė:
Draudimo sistemoje yra nelogiškų dalykų. Pavyzdžiui, jei žmogus, kuriam daviau pavairuoti savo automobilį, padaro avariją, kodėl draudimo įmoka turėtų kilti man, mašinos savininkei? Suprantu, kad draudikai atsakys, esą vairą reikia patikėti tik tokiam žmogui, kuriuo pasitiki. Tačiau juk toli gražu ne visais atvejais gali atsakyti net už patį sąžiningiausią žmogų.
Simona - 21 m. vilnietė:
Mūsų draudimo sistema visiškai nusivyliau. Esu patekusi į keletą eismo įvykių, tad dabar už draudimą moku pasakiškus pinigus. Tačiau ar toks draudikų elgesys su manimi yra teisingas? Manau, kad ne. Juk į avarijas tikrai patenki ne savo noru, tyčia kelyje neprovokuoji pavojingų situacijų.
Valdas - 43 m. Varėnos rajono gyventojas:
Tik iš jūsų, „Respublikos” žurnalistų, sužinojau, kad atidavus automobilį kitam žmogui ir jam „prisidirbus”, už visus nevykėlio vairuotojo darbelius privalo atsakyti mašinos šeimininkas. O juk dažnai duodu savo mašiną kam nors pavairuoti. Tačiau sužinojęs apie mašinų draudimo subtilybes dabar to nedarysiu.
Vytautas - 55 m. vilnietis:
Mano nuomone, draudikai turėtų smulkiau išaiškinti savo klientams jų teises ir pareigas. Jei gerai pamenu, draudimo polisuose yra nurodyta, kad nerekomenduojama duoti vairuoti automobilį kitiems vairuotojams, jei draudimas skirtas konkrečiam žmogui. Paprasčiausiai žmonės nežino savo pareigų, štai kur bėda.
Vidmantas UŽUSIENIS
