„BMW M3“, „Ford Sierra RS Cosworth“, „Mitsubishi Lancer EVO“, „Subaru Impreza WRX STI“ – tai tik keletas visiems gerai žinomų egzempliorių, tačiau su ta pačia idėja buvo kuriami ir gerokai kuklesni mažyliai, skirti žemesnėms lenktynių klasėms. Jie nebuvo tokie garsūs, labai retai puikuodavosi ant automobilių žurnalų viršelių, tačiau kiekvienas iš jų – unikalus.
B-201
Dažnas ralio gerbėjas pripažins, kad devintasis dešimtmetis buvo pats įsimintiniausias Pasaulio ralio čempionato laikotarpis. Kiekvieną kartą ištarus „Audi Quattro“ ar „Peugeot 205 T16“ vardus ralio gerbėjai įjungia pasąmonėje paslėptą vaizdajuostę, kuri primena šių bolidų galybę. Vis dėlto, ar žinojote, kad pirmasis oficialiai homologuotas „Group B“ ralio automobilis buvo ne ugningą botagą nešiojantis monstras, o itin kuklus „Citroën“ hečbekas?
Iš pirmo žvilgsnio, šis kompaktiškas hečbekas neprimena rimto ralio bolido. Tačiau būtent jis tapo pirmuoju automobiliu, 1982-ųjų sausio 1 d. gavusiu „B-201“ homologacijos numerį.
Pagal pirminį „Citroën“ sumanymą, mažasis išsišokėlis buvo sukurtas kukliausiai „B/9“ automobilių klasei. Vienas pagrindinių šios klasės reikalavimų – automobilių variklių tūris neturėjo viršyti 1300 cm³.
„Citroën“ inžinieriai šią mažalitražę dėžutę pradėjo kurti dar 1970-ųjų pradžioje kaip „Projektą Y“. Tačiau bendrovei paskelbus bankrotą ir patekus po „Peugeot“ sparnu, 1974 metais šis projektas buvo supaprastintas. Inžinieriams buvo liepta tolimesnius darbus tęsti naudojant „Peugeot 104“.
Dėl šios priežasties po variklio dangčiu atsidūrė „X“ serijos variklis – 8 vožtuvų agregatas su aliumininiu bloku ir „mirkstančiais“ cilindrų įdėklais. Jį septinto ir aštunto dešimtmečių sandūroje „Peugeot“ kartu su „Renault“ sukūrė specialiai Douvrino gamyklai.
Šis variklis išsiskyrė itin neįprasta komponuotės schema – jis buvo pakreiptas 72 laipsnių kampu, o pavarų dėžė įmontuota tiesiai po juo.
Norint automobilį pritaikyti 1300 cm³ klasei, buvo pasirinkta „XZ“ serijos variklio versija, kurios darbinis tūris siekė 1219 cm³. Jo pagrindą sudarė alkūninis velenas iš 1124 cm³ variklio (su 69 mm stūmoklio eiga), tačiau cilindrų skersmuo buvo padidintas iki 75 mm.
„Trophée“ versijoje variklis buvo dar labiau patobulintas – jis gavo du „Weber 40 DCOE“ karbiuratorius, našesnius vožtuvus ir paskirstymo veleną. Šių modifikacijų deka – variklio galia padidėjo iki 100 AG.
Vos 695 kilogramus svėrusiam automobiliui 100 arklio galių kaimenė buvo iš ties neblogas rezultatas, tačiau tokį neprastą galios ir svorio santykį gamintojui pavyko naudojant ploną stiklo pluošto dangą durelėms ir variklio gaubtui, standartinius stiklus pakeičiant skaidriu plastiku ir visiškai atsisakant garso izoliacijos.
Rungėsi atskirame čempionate
Specialiai „Visa“ modeliui buvo suorganizuotas gamintojo taurės čempionatas. „Citroën“ suorganizavo net 101 varžybas visoje Europoje.
Dalyviams buvo suteikta galimybė rinktis varžybas pagal jų geografinę padėtį, kad jos būtų kuo arčiau jų gyvenamosios vietos.
Net 59 ralio etapai buvo surengti Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Škotijoje. 33 etapai taip pat buvo suorganizuoti kalnuotose Prancūzijos vietovėse.
Taškai čempionate buvo skaičiuojami pagal sudėtingą sistemą, o seriją rėmę koncernai – „Total“, „Michelin“ ir „Valeo“ – įsteigė solidų prizinį fondą, kuris šiandienos pinigais prilygtų maždaug 160 tūkst. eurų.
Skirtingos versijos
Didžioji dalis „Visa Trophée“ automobilių pateko į privačių lenktynininkų rankas, todėl visiškai standartinės modelio versijos šiandien yra tikra retenybė.
Nors dauguma mažąjį hečbeką kankino ralio trasose, kiti pirkėjai automobilį pirko su tikslu jį patobulinti. Kai kurie sportininkai padidino variklio darbinį tūrį iki 1285 ar net 1299 cm³, o kartu su didesniu tūriu padidėjo ir variklio galia – iki maždaug 130-140 AG.
Vėliau „Visa“ modelių gama pasipildė ir kitomis lenktyninėmis modifikacijomis. Jos jau nebebuvo kuriamos specialiai „B/9“ klasei, bet, nepaisant to, jas taip pat verta paminėti.
Beveik tuo pačiu metu, kai buvo kuriama „Visa Trophée“, bendradarbiaujant su „Heuliez“ kėbulų gamintoju, buvo paruošta dar viena sportiška versija. Skirtingai nei „Trophée“, ji buvo skirta ne tik profesionaliems lenktynininkams, bet ir sportiškų hečbekų entuziastams.
1982-ųjų kovą „Citroën“ pristatė „Visa Chrono“ – modifikaciją su pajėgiausiu „X“ serijos varikliu, pažymėtu „XYR“ indeksu. Oficialiai homologuotas spalį, šis modelis perėjo į aukštesnę „B/10“ klasę (automobiliai su varikliais, kurių tūris neviršija 1600 cm³).
„Visa Chrono“ buvo brangesnė nei standartinė „Visa“ su tokiu pat varikliu – jos kaina siekė 55 tūkst. Prancūzijos frankų (apie 16,5 tūkst. eurų šiandienos pinigais), arba 15 tūkst. frankų daugiau nei įprasta „Visa“ 1,4 versija.
1360 cm³ darbinio tūrio variklis buvo aprūpintas nauja cilindrų galvute ir dviem „Solex C35“ karbiuratoriais. Ši kombinacija leido pasiekti 93 AG esant 5800 aps./min., o didžiausias 122 Nm sukimo momentas buvo išvystomas prie 4500 aps./min.
Žinoma, lenktynėms ruoštos versijos buvo kur kas agresyvesnės. Galingiausia „Visa“ evoliucija tapo „Evo“ versija, kurią „Citroën“ užsakymu paruošė garsus inžinierius Denis Mathiot.
Specialisto patobulinto variklio tūris išaugo iki 1434 cm³. Variklis taip pat buvo aprūpintas dviem „Weber 45 DCOE“ karbiuratoriais, o tai padėjo išgauti net 143 AG. Be to, siekiant sumažinti svorį, buvo naudojamos plastikinės kėbulo dalys, tad bendras automobilio svoris sumažėjo iki 740 kg. Iš viso buvo pagaminta tik 20 šios ypatingos lenktyninės versijos vienetų.
1984 m. „Citroën“ pristatė itin egzotišką „Visa Mille Pistes“ versiją, kuri turėjo „Chrono“ modelio kėbulą ir 1360 cm³ darbinio tūrio variklį su… visų varančiųjų ratų pavara!
Norint homologuoti šią versiją, „Heuliez“ gamykloje buvo surinkta lygiai 200 automobilių, bent 20 iš jų buvo ypatingos „Evo“ versijos su plastikiniu kėbulu, platesne tarpvėže, sustiprintais stabdžiais ir pajėgesniu varikliu, išvystančiu 140 AG.
Nepaisant ganėtinai kuklių parametrų, lengvas ir manevringas „Visa Mille Pistes“ sugebėjo pranokti ne vieną stipresnį varžovą automobilių sporto arenoje.
Pavyzdžiui, 1984 m. britas Markas Lovellas su šiuo automobiliu užėmė 12-ąją vietą absoliučioje įskaitoje legendiniame „Lombard RAC Rally“ – Pasaulio ralio čempionato (WRC) etape.
O 1985 m. vykusiame Monte Karlo ralyje Jeanas-Claude’as Andruetas su „Visa Mille Pistes“ finišavo net 8-oje bendrosios įskaitos vietoje, palikdamas už savęs daugybę galingesnių konkurentų.
