Jau dešimtmetis, kai Panevėžys aprimęs: nebesigirdi sprogimų, retos ir žmogžudystės. Statistika byloja, jog pernai, palyginti su kitais didžiaisiais Lietuvos miestais ir su ankstesniais metais, Panevėžyje įvykdyta mažiausiai nusikaltimų – 2092. O sunkūs ir labai sunkūs nusikaltimai išaiškinti beveik visu šimtu procentų. Apie policininkų gretų papildymą, apie besiformuojančias gaujas, apie nusikaltimų pobūdį ir panevėžiečių saugumą „Akistatos“ laikraščio žurnalistė kalbėjosi su Panevėžio apskrities policijos vyriausiojo komisariato viršininku Rimantu Bobinu.
Auga tose pačiose gatvėse
– Statiska byloja, kad per gerą dešimtmetį nusikalstamumas Panevėžyje žymiai sumažėjęs. Senųjų gaujų nebeliko. O kiek priaugo naujų?
– Gera vieta tuščia niekada nebūna. Kaip ir gyvenime, taip ir čia galioja tie patys dėsniai – jeigu kas nors išnyksta, tai toje terpėje visada atsiranda naujas darinys. Tik dažniausiai būna jau kito profilio, nes laikai keičiasi.
Juk anuomet, 1992–2000 metų laikotarpiu, vyko privatizacija, viskas buvo paleista – tik sugebėk pasiimti. Kas brutaliau pasiims, tas daugiau turės. Juk ir daugelis verslininkų iš ten pat atsirado, kadangi nebuvo laiku sukontroliuota, nebuvo laiku sukurti reikiami mechanizmai. Aš tuo metu dirbau eiliniu tardytoju. Būdavo, matai, kad blogai, bet nieko negali padaryti, nes įstatymai to nenumato – nėra tokių baudžiamųjų straipsnių. Toji vadinamoji reguliuojamoji ekonomika buvo kitaip sumodeliuota ir baudžiamuosiuose įstatymuose kitaip sudėliota. Teisėsauga tuomet bandė kažką padaryti, bet bylos subliūkšdavo arba trukdavo metų metais – iki šiol archyvuose galima rasti tokių nepabaigtų bylų.
Dabar situacija pasikeitė. Po 2003 metų, kai įstojome į Europos Sąjungą, kai atsidarė Šengeno erdvė, pasidarė lengvesnė judėjimo tarp šalių galimybė, dalis žmonių, pamatę, jog griūva pramonė, bankrutuoja gamyklos, mažėja darbo vietų, brangsta pragyvenimas, išvažiavo laimės ieškoti į svečias šalis. Kartu su jais, aišku, išvažiavo ir dalis mūsų nusikaltėlių – ten jiems taip pat didesnės galimybės save realizuoti: parduotuvės turtingesnės, prekės kokybiškesnės (nors ir iš Kinijos, bet pagamintos ne trečiosioms šalims), mašinos naujesnės, žmonės mažiau saugo savo turtą, nes pripratę, kad nuosavybė gerbiama... Taigi nusikalstamumas pasidarė tarptautinis: nusikaltėliai migruoja iš čia į ten arba pasėdi kalėjime kitoje šalyje ir grįžta namo, į Lietuvą. Ne kartą ir ne ne du esame sulaikę iš Skandinavijos ar Vakarų Europos šalių grįžančių automobilių, prikrautų vogtų daiktų. Žinoma, vežėjai beveik visada dievagojasi viską pirkę turguose, tačiau kai imi domėtis, tai gauni informaciją, kad viskas vogta.
Atsivėrusios sienos tarp šalių pridėjo mums darbo. Pažiūrėkite, kas darosi prieš metų šventes, kai grįžtama iš svečių šalių su pilnomis kišenėmis pinigų, kuriuos ruošiamasi čia išleisti. Užsienio lietuviai užplūsta kazino, kavines, geria. O kai išgeria, prireikia pasimušti, dar ką nors nuveikti, tad tik spėk juos gaudyti...
Taigi, gaujos neišnyko: tie patys Žemaitukai, Šmikiniai, po ta pačia priedanga ir Tulpinukai nori save įtvirtinti. Tie gaujų pavadinimai nusistovėję, o ir jauni nusikaltėliai auga tose pačiose gatvėse, tose pačiose vietose. Ir kartais jiems labai smagu girdėti, kad va tokie Tulpiniai buvo, o dabar ir jie „tituluojami“ tuo pačiu vardu. Tačiau tai nėra tos gaujos, kurios buvo anksčiau. Jų daromų nusikaltimų specifika visai pasikeitusi: tai prekyba narkotikais, atitinkamo lygio vagystės, plėšimai ir kt. Jie labiau išėję į platesnius vandenis – tai jau tarptautinis nusikalstamumas. Tarkim, kad ir prekyba žmonėmis – merginas ir moteris pardavinėja dažniausiai užsienyje.
– Ar nesusikerta naujųjų gaujų interesai? Taip jau visi ir pasidaliję įtakos sferomis?
– Kol kas neturime duomenų, kad nusikalstamos grupuotės rezgtų kokius nors planus, kastų karo kirvius. Dažniau nesutarimų pasitaiko tarp mažų grupuočių. Dideli konfliktai retai kada įsiplieskia – pasivaiko vienas kitą ir pasibaigia. Na, tarkim, lošimo namuose susitinka dviejų grupuočių nariai. Na, ne taip pažiūrėjo, pastūmė, ant kojos netyčia užlipo ar dar kas nors atsitiko – gavo į nosį. Tuomet kitos grupuotės nariai ima keršyti – vaikosi priešininkus. Tačiau tie konfliktai nėra susiję su verslo reikalais ar įtakos zonomis – tai daugiau demonstravimas, kad įžeidimų neatleidžia. Tą iliustruoja ir 2009 metais Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje įvykdyta keršto akcija, pasibaigusi žmogžudyste.
Arba būna, kad važiavo ir – užkišo automobilį. Taigi būtinai reikia pasivyti ir, išsitraukus ginklą, parėkauti: „Kodėl tu taip važiuoji!?“ Tai va tokio lygmens yra šiuolaikinių gaujų konfliktų priežastys.
– Manote, nėra ko nerimauti? Panevėžys juk vienintelis miestas, patyręs skaudžias pareigūnų netektis...
– Kol kas informacijos, kuri verstų sunerimti, tikrai neturime – tiesiog dirbame savo darbą. O netektys tikrai skaudžios: buvo nušauti du prokurorai ir policininkas. Ir dar komisaro inspektoriaus Rolando Rutės automobilis buvo susprogdintas.
Tačiau šiandien tikrai nėra didelių baimių – esu saugus ir ramiai važinėju po Panevėžį. Manau, jog ir kiti panevėžiečiai – taip pat.
Ir gudrūs, ir psichologai
– Susidaro įspūdis, kad nusikaltėliai darosi intelektualesni...
– Intelektu pasižymi įvairiausio plauko sukčiai. Kuo tik nori jie apsimeta: bankininkais, socialiniais, finansinių tyrimų darbuotojais, įtikina žmogų ir išvilioja pinigus ar kitą turtą. Kuriamos įvairios versijos ir sugebama labai greitai pasinaudoti netgi menkiausiais Lietuvoje įvykusiais pokyčiais. Štai griuvo „Snoras“ – atūžė su šiuo banku susijusių sukčiavimų banga; išleistas koks nors įstatymas – pasinaudojama ir juo.
Dabar Panevėžyje populiaru skambinti žmogui ir sakyti: „Kvietėme jus į Tulpių 60, o jūs neatvykote“ (tuo adresu yra Panevėžio apskrities policijos komisariatas). Ir tokiu būdu bandoma išgauti banko sąskaitų duomenis. Gaila, kad mūsų įkalinimo įstaigos vis dar kiauros kaip rėtis, tad talentingi telefoniniai sukčiai sugeba apmauti žmogų ir būdami už grotų. Ir ne tik dėl to, kad ryšys neužblokuotas. Nepamirškite, kokio dydžio yra mūsų naujosios technologijos ir kaip lengva jas paslėpti.
Ir aš jau nekalbu apie užsakomąsias vagystes. Vagių kvalifikacija pribloškianti. Iš Latvijos parvairuojami automobiliai, kuriuose įdiegtos pačios moderniausios apsaugos technologijos. Automobilio judėjimas sekamas iš palydovo, o vis vien jį pavagia. Yra kas gamina techniką, yra kas mokosi, kaip tą apsaugą „nulaužti“.
– Kaip minėjote, nusikaltėliai išplaukė į tarptautinius vandenis. Tad „žvejoti“ tenka prekeivius žmonėmis, narkotikų platintojus, plėšikus...
– Mūsų operatyvinės tarnybos dirba gerai ir jaučia pulsą, kur galėtų ar turėtų krypti nusikaltėlių akys, stengiasi žinoti, kas ką veikia.
Prekyba žmonėmis – didžiausia problema, nes tai labai subtilus dalykas. Svarbiausia, kad tokios bylos ne pasilieka stalčiuose, o sulaukia galutinio įvertinimo – darbas nenueina veltui. Ne taip paprasta pasiekti, kad auka kalbėtų su teisėsaugos institucijomis, duotų parodymus. Stengiamės suprasti auką, todėl nuolat kviečiamės į pagalbą „Carito“ darbuotojus, psichologus.
Kita didelė problema – narkotikai. Neturime tikslo išgaudyti tuos, kurie nusipirko maišelį savo reikmėms. Tai – ligoniai. Žinoma, bus geri rezultatai, jei sugausime 30 narkomanų, kurie nusipirko po dozę. Tačiau kokia iš to bus nauda, jei paliksime ramybėje tą, kuris pardavė tuos narkotikus? Tai verslas, duodantis milžiniškus pinigus, todėl mūsų žmonės orientuojasi į narkotikų platintojus, į gaujas, kurios organizuoja tą verslą.
Sunku atskirti skriaudžiamuosius
– Ar labai jūsų areštines papildė neseniai įsigaliojęs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas?
– Areštinėse uždarytų asmenų pagausėjo ir šiuo metu turime mažiau galimybių, kad administraciniu areštu nubausti pažeidėjai laiku atliktų bausmes. Juos rašome į eilę, nustatome, į kurią areštinę vežti. Nėra taip, kad neturėtume vietų.
Manau, kad ateityje smurtautojų šeimose sumažės – pakliuvęs vieną, antrą sykį areštinėn, žmogus pagalvos, ar verta taip elgtis. O smurtautojų šeimose visais laikais buvo nemažai, tik įstatymai buvo liberalesni.
Kaip žinote, tobulų įstatymų nebūna, todėl labai tikiuosi, jog praktika parodys, kokiu kampu naująjį įstatymą pakreipti. Dabar net teismai nevienodai taiko sankcijas: vieni – liberaliau, kiti – griežčiau.
Kita vertus, viskas aišku, kai smurtas akivaizdus – mėlynė, bėga kraujas, o kaip pamatuoti tą ekonominį, psichologinį smurtą? Visa tai turi sudėlioti praktika. Tuomet ir mūsų patruliui bus aišku, kaip reikia vertinti įvykius. Juk jis, pirmas atvykęs į įvykio vietą, turi priimti sprendimą: izoliuoti auką ar dar palaukti. Tik vėliau įsitraukia operatyvinė grupė, kuri aiškinasi ir renka parodymus.
Pasitaiko tokių iškvietimų, kai nuvykusiems patruliams neaišku, kuris iš tikrųjų nukentėjo. Ir kaip atskirti, kuris teisus, kai abu sutuoktiniai tvirtina tą patį, o akivaizdžių smurto žymių nėra? Kas bus, jei patrulis nuspręs paimti iš namų, jo požiūriu, smurtautoją, jeigu pristatys jį į komisariatą, o operatyvinė grupė, kurioje dirba patyrę tyrėjai, situaciją įvertins kitaip ir ikiteisminio tyrimo nebus? Tai kaip su įstatymo teisėtumu? Pareigūnai lieka kalti, nes lyg ir be pagrindo sulaikė žmogų. Tris kartus nepagrįstai pristatyk žmogų į policiją, ir gali netekti darbo. Turime apdrausti ir pareigūnus, kurie iš tikro padarė savo darbą.
Bėda ta, kad nemažai tokių iškvietimų: „Šiandien blogai – policija, gink, o rytoj aš pagalvosiu, ką daryti“. Auka nori, kad smurtautojas nustotų smurtauti dabar: jis girtas, pavojingas, jis agresyvus, o jau kai blaivus, tai vėl švelnus kaip pūkelis. Logika tokia: „Šiandien jūs jį nuo manęs patraukit, o rytoj grąžinkite į lovą, nes rytoj aš jau pretenzijų neturėsiu“. Kitose valstybėse tokia šeima būtų privalomai siunčiama pas psichologus ir taip būtų bandoma spęsti tuos klausimus. O mes kol kas teturime teisę tik patarti kreiptis pas psichologą, rekomenduoti, kaip spręsti problemą, o jau smurtautojo ir jo šeimos reikalas, ar klausyti mūsų.
Štai viena gyvenimiška istorija. Iškvietimas Kupiškyje – vyras smurtauja. Policija atvyko, paskui teismas nurodė gyventi vyrui su žmona skyrium. Kadangi procesai įvykdyti, belieka apylinkės inspektoriui kontroliuoti, kaip įgyvendinami teismo nurodymai. Nueina jis pas nukentėjusiąją į namus, teiraujasi, ar vyras negrįžo, ar nedrumsčia ramybės. „Ne, ne, pas mane jis neateina, – sako moteris. – Bet va, verdu valgyti ir nunešiu jam pati, nes jis kaimynystėje gyvena“. Va jums ir juokas pro ašaras – įstatymai nepažeidžiami, jis neina pas žmoną, o teismas juk neįpareigojo žmonos nevaikščioti pas vyrą.
Policija apsivalo
– Kiek prie to, kad Panevėžyje saugiau gyventi, yra prisidėjusi policija?
– Dalį sėkmingo mūsų darbo lemia glaudūs ryšiai su kitomis institucijomis – prokuratūromis ir teismais. Jei nesėsime prie bendro stalo ir kartu nespręsime iškilusių problemų, nešlifuosime briaunų, tai, patikėkite, bus blogai. Tada prasidės susirašinėjimai, atsirašinėjimai, įsitrauks aukštesnioji valdžia, žiniasklaida ir rezultatą turėsime visai ne tokį, kokio tikėjosi visos pusės. Taigi iškilus problemai, sėdame visi ir tariamės.
Kadrų politikos prioritetas – pritraukti kuo daugiau jaunimo. Tai padaryti labai sunku, nes policija nuolat linksniuojama, pareigūnams keliamos bylos, po kaulelį išnarstomas jų gyvenimas. Pareigūnas – viešas asmuo, matomas tarsi pro padidinamąjį stiklą. Ir kai užkliūva, nubraukiami visi geri jo padaryti darbai. Jau niekam nebesvarbu, kad, tarkim, 20 metų žmogus dirbo labai sėkmingai. Todėl daugelis baigusiųjų policijos mokyklą svarsto, ar verta už pusantro tūkstančio litų (toks vidutinis atlyginimas) eiti į policiją ir būti vėjo kedenamam, ar pasirinkti kitą darbą, kuris yra mažiau rizikingas ir ne toks sudėtingas, kai gali atitidirbęs 8 valandas ramiai užrakinti kabineto duris ir galvoti, ką veiksi vakare, o ne – ko nespėjai padaryti šiandien, ką teks nuveikti rytoj...
– Sakote, jog žurnalistai rašo tik apie susikompromitavusius pareigūnus. Bet jeigu visi pareigūnai būtų padorūs ir gerai dirbantys, tai rašytume ir apie gerus...
– Gaila, tačiau nusistovėjo tokia tendencija – daugelyje sričių pirmiausiai ieškoti „negatyvo“. Jeigu randama – visa tai atsiduria pirmuosiuose puslapiuose, iliustravus didelėmis nuotraukomis. O teigiamų dalykų, kurie turėtų vyrauti, kad žmogus galėtų pasisemti patirties, teigiamų emocijų, beveik nėra. Tas šaukštas deguto taip sugadina tą medaus statinę, jog pradeda atrodyti, jog visi yra blogi.
Nė vienas vadovas nenori, kad jo kolektyvui būtų blogai ar kad jame dirbtų prasti specialistai. Jaunuolių dabar nesugundysi nei Dėde Stiopa – geruoju policininku, nei „Komisaru Reksu“, nei „Greitkelių policija“, nes jie puikiai supranta, kad realybė – kitokia.
Galima tik su nostalgija prisiminti 1991–1992 metus, kai norinčiųjų įstoti į Policijos akademiją buvo 4–5 į vieną vietą. Ir įstoti buvo sunku, nes egzaminai buvo sudėtingi, aukšti buvo sveikatos ir fizinio pasirengimo reikalavimai. Deja, tenka pripažinti, kad dabar dirbti į policiją ateina ne patys geriausieji. Barjerą uždeda ir fizinio parengimo kriterijai – juos ne dažnas jaunuolis atitinka.
– Kiek per savo vadovavimo metus, nuo 2008 metų rudens, atleidote susikompromitavusių darbuotojų?
– Per 3 metus teko atleisti 10 darbuotojų: tris – už kyšių ėmimą, du – už tai, kad tarnyboje buvo neblaivūs, na ir po vieną už kitus prasižengimus: korupciją, įgaliojimų viršijimą, už pravaikštą, už vairavimą išgėrus ir pan.
Skaudžiausia, kai tenka atsisveikinti su žmogumi, kuris ilgus metus dirbo be priekaištų – ir staiga viskas šuniui ant uodegos... Žmogus, kuriuo tu pasitikėjai, iškrečia tokią kiaulystę, kad sveiku protu negali suvokti.
Mūsų pareigūnai, ypač iš Viešosios tvarkos biuro, yra tarsi mūsų vizitinė kortelė. Juos žmonės mato gatvėje, jie vyksta į iškvietimus, bendrauja su nukentėjusiaisiais ir pan. Kitaip yra su kriminalistais: juos kai kas pažįsta, kai kas – ne, jie įsilieja į bendrą žmonių masę ir tarsi dingsta. Bet ar galime iš vienų pareigūnų reikalauti daugiau negu iš kitų, kurių visuomenė iš veido nepažįsta? Manau, kad ne. Visi turime elgtis pagal nustatytas taisykles: pareigūnais esame visas 24 valandas ir ištisus metus. Ir po darbo negalima elgtis taip, kaip šauna į galvą. Ateidamas dirbti į policiją žmogus žino, jog tarnaus trumpiau, bet už tai valstybei jis įsipareigoja dorai, sąžiningai dirbti, padėti žmonėms, juos ginti.
Deja, pastaruoju metu pasidarė labai „populiarūs“ neblaivūs policininkai prie vairo. Gaila, bet nežinau, kaip įkrėsti proto, kad pareigūnai liautųsi taip elgtis.
Esame prikūrę daugybę vidaus kontrolės mechanizmų, tad galimybių išsiaiškinti prasižengėlius turime žymiai daugiau, negu kovai su pačiu nusikalstamumu – tiesiog stengiamės apsaugoti pareigūną nuo pagundos daryti ką nors netinkama. Nors pareigūnams juk nė į galvą neturėtų šauti tokia mintis, tuo labiau – daryti nusikaltimus. Deja, yra kitaip. Kuriame specialias tarnybas, kurios aiškinasi pareigūnų padarytus pažeidimus, tikrina, kontroliuoja. Žodžiu, policija policijoje. O juk to neturėtų būti...
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
