Jau greit pusmetis, kai Priekulėje, buvusiame KBG pastate Klaipėdos gatvėje, veikia Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus. Be sostinėje esančių memorialų ir privačių asmenų istorinių rinkinių rezistencijos tema, tai tik antrasis visoje šalyje tokios paskirties po Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus Marijampolėje.
Ekspozicija ir fondai
Pagrindiniame fonde sukaupta per 360 fotokopijų ir nuotraukų. Pagalbinio fondo kompiuterinėje laikmenoje yra 167 atšvaitai. 54 politinių kalinių ir tremtinių išsaugoti ir padovanoti daiktai. Laiškai, eilėraščių, dainų tekstai, sukurti kalint už grotų anglių kasyklose ar parašyti prie spingsulės po sunkaus, alinančio darbo Sibiro miškuose. Kalinių ženklai ir numeriai. Rankdarbiai, perpinti ilgesiu Tėvynei, motinai, gimtinei. Taip pat iš ten parsivežti buities rakandai.
Aprašyti visi Kęstučio apygardos Butigeidžio brigados Dariaus rajono žuvę partizanai - 236 (jų gimimo, žūties datos, būrių dislokacija, ryšininkai).
Muziejaus fonduose sukaupta ne viena dešimtis originalių dokumentų, vaizdo įrašų, istorinių tyrimų bei kitos rašytinės ir vaizdinės medžiagos. Dalis jos eksponuojama trijose salėse, 64 stenduose bei trylikoje vitrinų.
Muziejaus įkūrimui išleista 73880 litų. Lėšos gautos iš įmonių, verslininkų, pasipriešinimo kovų dalyvių artimųjų ir pavienių asmenų, taip pat Nyderlandų fondo. 33 tūkstančius litų skyrė Klaipėdos rajono savivaldybė.
Remonto darbai tebevyksta: tvarkomas stendų apšvietimas bei patalpų šildymas. Tam lėšos skirtos iš rajono biudžeto. Muziejaus įkūrimo organizatorius Česlovas Tarvydas sako esąs labai dėkingas rajono valdžiai už patriotiškumo idėjų sklaidos supratimą.
- Vien savanorių jėgomis buvo suremontuotas pastatas ir su jų geranoriška pagalba įrengti stendai, - priduria muziejaus vadovė Sabina Vinciūnienė, teigdama, jog žmonių parama kaupiant eksponatus bei skleidžiant visapusišką informaciją apie muziejaus veiklą paneigia plintančią nuostatą, kad daugeliui lietuvių stinga tautinės savigarbos, orumo ir net paprasčiausio padorumo.
Lankytojai
Visų lankytojų, pravėrusių muziejaus duris nuo jo atidarymo pradžios – šių metų liepos 22 dienos, nesuskaičiuosi. O ir suskaičiuoti būtų nelengva. Vieni stropiai apžiūrinėja nuotraukas, kiti labiau domisi tremtinių ir politinių kalinių relikvijomis. Dar kiti tik pavaikšto po memorialinę teritoriją, fotografuoja kryžius, padeda gėlių. Vėlinių dieną nemažai žmonių, vykdami į kapines, prie kryžių ir paminklų uždegė žvakeles, papuošė juos rudeniniais žiedais.
Atsiliepimų knygoje įrašai asmenų, atvykusių iš Klaipėdos, Šilutės, Tauragės miestų ir rajonų, Kauno, Panevėžio, Marijampolės, Vilniaus. Muziejaus sumanytojams ir kūrėjams už entuziazmą padėkojo europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Lietuvos radijo ir televizijos žurnalistės Nijolės Baužytės grupė, kurianti telefilmus apie Lietuvos miestelius, rugsėjo mėnesį muziejuje nufilmavo ekspoziciją ir interviu su Sabina Vinciūniene. Atsiliepimų knygoje grupė parašė: “Ačiū, kad saugote Tautos atmintį“.
Daug lankytojų padovanojo muziejui vertingų daiktinių, rašytinių ir fotografuotų dokumentų, kurie ateityje pakeis ir papildys dabar veikiančią ekspoziciją.
Atsiminimų knygą apie jaunystėje patirtas kančias padovanojo pedagogas iš Vilkyčių Eduardas Šmitas, muziejaus stenduose aptikęs pažįstamųjų nuotraukas. Stasys Burba iš Darbėnų papasakojo, kaip jis rinko medžiagą asmeniniam muziejui apie Žemaitijos partizanų kovas.
Domisi maži, seni ir išeiviai
Praeities istorija yra įdomi jaunajai kartai. Pavasarį, kai muziejus dar nebuvo atidarytas, užėjo Priekulės vidurinės mokyklos moksleivės, renkančios medžiagą referatams. Vasarą užsuko dvi sesutės Mikutaitės iš Klaipėdos – viena ketvirtokė, kita gal trejų metukų. Atidžiai apžiūrėjo visą ekspoziciją, o vyresnioji atsiliepimų knygoje parašė: „Man čia buvo labai įdomu, daug sužinojau“.
Ekspozicija labai susidomėjo Šležų šeima, gyvenanti Jungtinėse Valstijose. „Vaikai turi pažinti praeitį,“ - sakė Dalia Towadros, atsivežusi čia mamą ir vaikus, kurie jau nekalba lietuviškai.
Lapkričio 31 d. muziejuje apsilankė partizanų generolo, įvardinto pokario Lietuvos prezidentu, Jono Žemaičio sesers dukra Aušra Juškaitė-Vilkienė iš Kauno. Ji pasakojo apie generolo šeimos narių likimus, padovanojo šešias originalias nuotraukas bei pažymą, gautą iš Gargždų seniūnijos, apie generolo motinos Petronėlės Žemaitienės mirtį 1980 metais.
Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio tėvai palaidoti senosiose Gargždų kapinėse.
Įvykių liudininkai
Rugsėjo pradžioje užsuko Pranė Petrokaitė-Jurevičienė iš Panevėžio. Šis pastatas ir jo kiemas jai žinomi iš vaikystės, nes po karo gyveno Priekulėje, Naujoje gatvėje. Ištrauka iš jos prisiminimų:
„1947 m. buvau dar jauna mergaitė. Pas mus gyveno stribas. Rytais dažnai grįždavo kruvinais drabužiais, kuriuos aš turėdavau išskalbti. Tų metų gegužės ar birželio mėnesį (tiksliai nepamenu) nešiau stribams maistą. Kol jie valgė, nuėjau pasidairyti už tvartelio. Prie sienos augo krūmai. Pamačiau šakų krūvą, o iš po jų kyšančias basas kruvinas dviejų vyrų kojas. Išsigandusi pabėgau. Esu girdėjusi dejones iš dabartinio muziejaus rūsio patalpų...“
P. Jurevičienė pažinojo stribus, tuo metu gyvenusius Priekulėje. Jos žodžiais, vienas ir dabar čia gyvena. Jie dažnai būdavo girti, šaudydavo į lubas. Kartą nugirdo, kaip stribai gyrėsi įvarę į pelkynus ir nušovę gražią merginą. Apgailestavo, jog pirma reikėję „pasinaudoti“, paskui nušauti.
- Gal tai apie Žemgulytę-Lietuvaitę? - samprotavo moteris.
Ne praėjęs laikas ar mokslininkai kuria mūsų Tėvynės istoriją. Ją rašo žmonės, nugyvenę savo gyvenimus.
Muziejaus vadovė Sabina
Priekuliškė. Pradžioje mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau studijavo Vilniaus dailės institute. Piešimo mokytoja. Dirbo apipavidalintoja kultūros namuose, dailininke bendrovėje „Keramika BB“.
Jos šeima susijusi su šalies pokario gyvenimu. Tėvas Juozas Galkus buvo pirmasis Priekulės rajono laikraščio „Lenino keliu“ redaktorius (rajonas veikė 1950-1960 metais). Kilęs nuo Žagarės, buvo baigęs agronomų ir matininkų kursus. Redaktoriumi dirbo neilgai. Suimtas metus sėdėjo kalėjime. Šeimos žiniomis, už tai, kad kunigo paprašytas spaustuvėje išspausdino katalikų maldynėlį.
Motina Sabina Žutautaitė iš Veiviržėnų. Rezistentės Bronės Žemgulytės-Lietuvaitės draugė. Už bendradarbiavimą ir ryšius su partizanais ją tardė Klaipėdos saugumas. Giminėje yra žuvusių partizanų.
Prieš porą metų vienas iš Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejaus iniciatorių velionis Kazimieras Margevičius Sabinos paprašė apipavidalinti ekspoziciją. Taip ir pasiliko čia dirbti. Praeities tyrinėjimai, įdomios žmonių biografijos, darbas su eksponatais jai prie širdies.
Muziejuje eksponatai išdėstyti profesionaliai. Nuotraukas padarė žinomas fotomenininkas Vytautas Karaciejus.
Sabina Vinciūnienė yra parengusi straipsnių ciklą apie rezistenciją ir tremtį. Numatyta kilnojamas parodas eksponuoti apskrities mokyklose, bibliotekose, kultūros namuose. Ji ruošia mokykloms pritaikytą edukacinę programą apie sovietų okupaciją ir trėmimus Žemaitijoje. Vis daugiau informacijos muziejus sulaukia iš žuvusių giminių ir partizanų ryšininkų. Net ir iš stribų vaikų.
Muziejus taip pat renka duomenis apie žuvusių partizanų motinas, jų palaidojimo vietą. Kapuose prie jų paminklų numatyta pastatyti lentelę su užrašu: „Čia ilsisi partizano (ar partizanų) motina“. Jau nustatytos 22 motinos, kurių vaikai kovėsi Vakarų Žemaitijos regione.
Dažnas užėjęs į muziejų norėtų gauti informacinių leidinių apie jo įkūrimą, ekspoziciją, šio krašto istorinius įvykius. Artimiausiu laiku reikėtų išleisti bent lankstinuką.
Aldona VAREIKIENĖ
