Sesers Michaelos Rak pastangomis visai netoli Vilniaus širdies buvo įkurtas pirmasis hospisas Lietuvoje. O nuo šios dienos duris atvers ir dar vienas, skirtas patiems mažiausiems ligoniukams – nepagydomomis ligomis sergantiems vaikams. Pasak sesers Michaelos, jų įkurtų namų misija yra ne tik padėti mirštančiam žmogui, bet ir jo artimiesiems susitaikyti su neišvengiama lemtimi.
Nors vaikams skirtas skyrius atidarytas vasario 15 dieną, tačiau kurį laiką jis bus tuščias – renkamas personalas, kuris galėtų visą savo darbą ir dėmesį skirti tik tiems sunkiai sergantiems vaikams. Visi žaislai, paveikslai ir baldai hospise atsirado gerų žmonių ir jų aukų dėka.
Vaikai greičiau susitaiko su lemtimi
Idėja apie hospisą skirtą vaikams atsirado po to, kai kartą mažas berniukas atėjęs pas seserį Michaelą ir žiūrėdamas tiesiai jai į akis pasakė: „Aš sergu vėžiu. Ar tu man padėsi?“, o vėliau jį sutikus berniukas vis klausinėdavo, kada jį paims į tuos namus. Tai buvo impulsas, kad tokia pagalba yra labai reikalinga ir tiesiog būtina.
„Turime namų hospisą, tai reiškia, kad mūsų specialistai lanko pacientus namuose. Šiuo metu turime keturis vaikučius. Vaikui yra geriausia tarp savų sienų, tarp savo žaislų ir šeimos. Todėl yra tokia galimybė gauti aukšto lygio pagalbą savo namuose tiek sergančiam, tiek visai jo šeimai.
Tai yra kartais varginantis dalykas, nes jeigu vaikas guli ligoninėje, o šeima negyvena didmiestyje, tai jie negali visą laiką būti su vaiku, nes yra darbas ar kiti įsipareigojimai“, – pasakoja sesuo ir priduria, kad net ir atvėrus stacionaro duris, darbuotojos nenustos prižiūrėti vaikų, kurie nori likti namuose.
Paklausus, ar vaikai, kuriuos globoja hospisas, supranta, jog jų dienos šioje žemėje jau suskaičiuotos, sesuo Michaela sako, kad vaikai viską išgyvena daug paprasčiau nei suaugusieji, nes jie gyvena šia akimirka.
„Iš patirties žinau, kad vaikai yra paprasti ir aiškūs, nes jie nėra prisirišę prie materialių dalykų ar pasaulio. Jie gali kartais tiesiog tiesiai sakyti, kad serga, šiandien sunku arba nepajėgsi kažko padaryti, nes vaikai iš esmės yra paprasti maži ir nuoširdūs.
Vaikai gyvena čia ir dabar. Jie neturi to toliaregiškumo – neprisiplanuoja 5 ar 10 metų į priekį, o gyvena čia ir dabar. Jie lengviau pakelia ir skausmą. Kartais vaikai netgi moko savo tėvus. Būna situacijų, kai ne mama šluosto vaikui ašaras, bet vaikas mamai. Vaikai yra neprisirišę prie šio pasaulio, todėl jiems yra lengviau“, – atvirauja sesuo.
Paskutinis noras – pajodinėti poniu
Iki šiol hospiso darbuotojoms teko atsisveikinti su šešiais vaikais. Jauniausiai iš jų mergaitei buvo vos 7 mėnesiai.
Šių namų misija yra kur kas platesnė nei ligoninės, visa pagalba tiek sergančiojo šeimai, tiek pacientui yra teikiama neatlygintai, išpildomi paskutiniai jo norai ir svajonės.
„Maža mergaitė, jeigu neklystu 9-erių metų, matėme, kaip vystosi jos liga. Ir matome, kad ji dar turi jėgų. Ji sakė, kad labai norėtų mažo ponio ar žirgo su kuriuo galėtų pajodinėti. Niekur kitur, ligoninėje ar kitoje įstaigoje, to nesuorganizuotų, bet jau suradome ponį, kuriuo mergaitė pavasarį galės pajodinėti. Žmogus yra ne tik kūnas, bet ir svajonės, ir troškimai“, – šypteli hospiso įkūrėja.
Išeinančiųjų norai yra labai įvairūs. Vieniems užtenka paskutinį kartą paragauti juodos duonos su kaimišku sviestu skonio, paskutinį mohito kokteilį ar nuvykti į Belmontą suvalgyti ledų. Kartą šešiolikmetė paauglė svajojo patirti jausmą, ką reiškia pasivažinėti gėlėmis puoštu limuzinu, kuriame yra artimiausi žmonės. Jos troškimas buvo įgyvendintas.
Mirtis ir gimimas – labai artimi
Kartą hospise vienoje palatoje gulintys vyrai susiginčijo nagrinėdami politinius klausimus. Jų ginčas buvo ganėtinai aršus, tačiau vienas iš jų pasakė, kad gal neverta pyktis, kai vieno iš jų rytoj jau gali nebebūti. Jie susitaikė, tačiau vienas iš tikrųjų greitai iškeliavo.
„Iš tiesų kiekvieno išlydėjimas yra tarsi širdies sudraskymas, ir tas skausmas yra vienodas nepaisant to ar tai suaugęs žmogus ar dar vaikas, nes, na, kažkas buvo ir staiga kažko netekome. Taip pat priklauso ir nuo emocinės sąsajos, kiek mes spėjome su tuo žmogumi susipažinti. Tai labai individualu, bet kuriuo atveju išlydėti mažą ar didelį skausmas yra neišvengiamas“, – atvirauja ji.
Sesuo sako, kad galima priprasti pranešti apie artimųjų mirtis ir net išmokti, kaip tai padaryti.
„Sakome, kad jau iškeliavo, arba, kad jau išėjo. Vienos ligoninės darbuotojas sūnui turėjo pranešti tai, kad iškeliavo jo mama ir pasakė: „Jūsų mama jau yra danguje“. Tai jam buvo toks gana džiugus dalykas, kad mama danguje ir nėra viskas taip juoda.
Žinoma, tas faktas, kad reikia išsiskirti yra skaudus. Sakoma, kad viešpats ją jau priglaudė. Dažnai būna, kad ligonio artimieji praeina pro kabinetą ir tada juos priglaudusi sakau: „Prisimink, kad Viešpats dabar tavo artimąjį priglaudė lygiai taip pat, kaip ir aš tave“. Sakau, kad jo dabar nėra čia šalia tavęs, bet jis dabar yra dvasinėje terpėje, kur gali tave matyti ir girdėti, o jie yra mūsų užtarėjai“, – šypteli ji.
Sesuo sako, kad gimimo ir mirties momentai yra labai panašūs. Kai gimsta vaikas, yra sunku ir aplanko skausmas, tiek pačią mamą, tiek vaiką. Yra nežinia, kas dabar bus, kokia laukia ateitis, bet yra ir tas žinojimas, kad reikia eiti į priekį su tuo, kas dabar yra.
„Su mirties akimirka yra lygiai tas pats: yra skausmas, kad netenki artimojo, bet yra žinojimas, kad laukia kažkokia ateitis, tai irgi nauja pradžia. Ateidami į šį pasaulį gimstame tarsi kasdienybėje, o kai yra mirties momentas, mes gimstame amžinybėje“, – priduria ji.
