Kovo 3 d. vėl rodomas populiariausias šio sezono baleto spektaklis - Boriso Eifmano drama “Rusiškasis Hamletas”. Spektaklyje šoks Olga Konošenko, Aurimas Paulauskas, Miki Hamanaka, Aleksandras Molodovas, Edvardas Smalakys. Apie šio spektaklio sukūrimo bei atsiradimo Lietuvoje aplinkybes Jūratei Terleckaitei pasakoja choreografas B. Eifmanas.
Su kokiomis emocijomis, mintimis pasitikote naują “Rusiškojo Hamleto” premjerą? Ar tai įprasta rutina, ar kažkas daugiau?
Pirmiausia tai antra darbo su Lietuvos baleto trupe patirtis. Prieš 2 metus Vilniuje įvykusi “Raudonosios Žizel” premjera susilaukė didelio pasisekimo. Trupė su didele pagarba priėmė mano kūrybą ir išsaugojo šį spektaklį labai geros formos. Choreografui tai brangu. Antra, šį kartą atvažiavau kaip pas savo draugus, kuriuos aš gerbiu ir kurie gerbia mano kūrybą. Statant antrąjį darbą - “Rusiškąjį Hamletą” vyravo didesnis abipusis supratimas. Todėl manau, kad ir rezultatas bus geresnis, aukštesnės kokybės. Šis spektaklis dar kartą atskleidė įžymios balerinos Eglės Špokaitės talentą, parodė trupės, solistų ir kordebaleto aukštą profesionalumo lygį. Jie dirba be jokių kompromisų, nuolaidžiavimų sau, demonstruoja aukštą profesionalų lygį. Džiaugiuosi, kad šis spektaklis įgyja naują gyvenimą Lietuvos baleto trupėje. Viliuosi, kad Vilniaus publika pamėgs šį spektaklį, kad jis turės ilgą kūrybinį gyvenimą.
Kuo šis spektaklis įdomus žiūrovams?
Pasistengėme sukurti ryškų teatrinį reginį. Mano spektakliai - tikras teatras. Mes visomis priemonėmis siekiame įtraukti žiūrovą į šį spalvingą reginį. Todėl spektaklyje daug teatrinių efektų, panaudoti gražūs Viačeslavo Okunevo kostiumai ir dekoracijos, pasiektas labai glaudus muzikos ir choreografijos ryšys. Geniali Ludwigo van Beethoveno ir Gustavo Malherio muzika išreiškiama ekspresyvia šokio kalba. Be to, spektaklyje yra emocijas kurstanti istorija. Ji papasakota ne formalia statistikos ir faktų kalba, o išreikšta kūnu, emocionalia kalba. Siužetas turi detektyvo elementų. Todėl manau, kad spektaklis bus įdomus žiūrovui dėl emocionalumo, energingumo, dramatizmo.
Vis dėlto istorijos centre yra ne Pavelas, bet Jekaterina II. Kuo ši istorinė asmenybė jus patraukė?
Ne visai taip. Pirmoje dalyje pagrindinis dėmesys skiriamas Jekaterinai II, bet antroje dalyje jos mažas, paklusnus sūnaus paveikslas įgyja savarankišką tragišką liniją: vienatvės, išeities iš motinos rūmų intrigų ir prievartos rato neturėjimas. Pavelo asmenybė - labai įdomi, juolab kad jo biografija artima V. Šekspyro literatūriniam herojui Hamletui. Antroje spektaklio dalyje yra daug siužetų, pakartojančių hamletiškuosius. Jie nėra mano sugalvoti, o paimti iš Pavelo biografijos. Neatsitiktinai Pavelas, jam gyvam esant, buvo vadinamas Hamletu.
Kaip žinoma, Jekaterina buvo laisvo elgesio moteris. Spektaklyje vyrauja erotinės scenos. Šito šiandien gausu viešosiose informacijos priemonėse. Ar šiuo spektakliu jūs norite būti madingas?
Man Jekaterinos erotinis gyvenimas ne toks svarbus, nes spektaklyje Jekaterina svarbi kaip totalitarinės valdžios atstovė, kuri slopina Pavelo asmenybę. Ji buvo motina, bet kaip valdovė priklausė nuo valdžios mašinos. Ši užmušė joje svarbiausia - moteriškumą, motinystės instinktą. Tai moters tragedija. Sistema, kurią ji pagimdė, ją ir sunaikino. Be to, į Jekateriną negalima žvelgti tik kaip į moterį, turėjusią šimtus meilužių. Toks požiūris į ją būtų primityvus. Svarbiausia jos jėga - neeilinė asmenybė ir valdovė, intelektiniai sugebėjimai. Jos palikta istorija - viena ryškiausių ir svarbiausių Rusijos laikotarpių. Ji buvo neeilinė moteris ir man būtų gaila, jei ji būtų priimama tik kaip moteris, mylėjusi vyrus. Joje viskas buvo labai neįprasta ir neaprėpiama. Ne tik jos aistra, bet viskas neturėjo ribų. Jeigu ji būtų užsiiminėjusi tik seksu, ji nebūtų įėjusi į istoriją Jekaterinos Didžiosios vardu.
Jūsų spektakliuose vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, herojai - kupini gyvybiškumo. Kaip jūs pasirenkate asmenybes ir temas? Kas yra tas kažkas, patraukiantis prie tos, bet ne prie kitos asmenybės?
Pavelas mane sudomino kaip žmogus, kuris turėjo gerų idėjų. Jis buvo išsilavinęs, padorus, troško tarnauti valstybei. Tai šviesios pasaulėjautos žmogus. Tačiau sistema, kurioje jis gyveno, sugriovė jo šviesų pradą, sulaužė jo psichiką ir jis, pasiekęs valdžią, jau buvo psichiškai ligotas, kompleksuotas žmogus. Tai lėmė jo baisias klaidas. Aš noriu parodyti, kaip šviesi asmenybė lūžta ir pavirsta psichologiniu bei moraliniu invalidu. Man Pavelas įdomus ir tuo, kad jis buvo lakios fantazijos žmogus, gyvenęs iliuzijų pasaulyje. Kadangi užsiimu su fantazija susijusia veikla, ši asmenybė man buvo įdomi.
Ar jūs savo spektakliais norite žiūrovus dėl kažko įspėti ar tiesiog kuriate?
Nenorėčiau pretenduoti į mokytoją ar visažinį. To nesiekiu, nes kiekvienas žmogus gyvena savo individualų gyvenimą. Aš rodau tai, kas jaudina mane ir savo tiesą.
O kas jus jaudina?
Kiekviename spektaklyje mane jaudina konkreti tema, idėja, bet iš esmės mane jaudina tai, kaip žmogus atranda tikėjimą, Dievą. Virš mūsų visų yra vienas Dievas, o mūsų viduje - dieviškumas. Kai žmogus pažįsta tikrąją moralę, artėja prie jo viduje esančio Dievo. Mane jaudina gyvenimo tiesa, aukšta gyvenimo moralė. Vidinis žmogaus gyvenimas supamas viso to, kas yra nukreipta prieš jį. Tai šiuolaikinės technologijos, mašinos, kompiuteriai, žmonės. Viskas gniuždo, naikina žmogaus individualumą, o ne jį išlaisvina. Jau į vaikų darželį einantys jaučia spaudimą. Aš rodau, kaip vis dėlto ir tokioje aplinkoje žmogus suranda jėgų vidiniam savarankiškumui, kad galėtų nugyventi savąjį gyvenimą.
Bet individualybės (Čaikovskis, Specivceva - Raudonoji Žizel, Pavelas) už tai sumoka išprotėjimu, kitais žodžiais, išėjimu iš realaus pasaulio. Tai ar šia kainą individualybė turi užmokėti už savo laisvę ir savitumą?
Kartais taip būna, bet tai nereiškia, kad aš sakau: tik taip. Tai nereiškia, kad yra vienintelė kaina. Bet dažnai žmogus moka didelę kainą, kad išsaugotų savąjį “aš”.Jūs spaudos konferencijoje minėjote, kad pasirinkote Beethoveno ir Malherio muziką todėl, kad Jekaterina ir Pavelas turėjo vokiško mąstymo bruožų. Ar tik todėl pasirinkote vokiečių kompozitorius?
Žinoma, kad ne tik dėl to. Šių kompozitorių muzika - geniali. Ji padeda atskleisti žmonių likimus. Pirmoje dalyje skamba imperiją aukštinanti Beethoveno muzika. Kai jis kūrė šią muziką, labai domėjosi Napoleonu, kuriuo vėliau nusivylė. Jo muzikoje gerai pajausta asmenybė valstybės, bendrų idėjų kontekste. Masės vadinamos imperija, kurią aukština fanfarai. Antroje dalyje skamba genialusis Malheris, kuris kataklizmų fone parodo vienos asmenybės gyvenimą, skausmą ir tragediją.
Pirmoje dalyje Jekaterina savo mašina slopina viską, o antroje dalyje mažas ir vienišas žmogus bando išsaugoti save, bet jis, deja, žūva (istoriškai - fiziškai, spektaklyje - morališkai).
JAV šokio kritikai jus įvertino kaip geriausią šių laikų choreografą. Kaip jūs tai priimate?
Negalima sakyti, kad esu geriausias choreografas. Esu laimingas, kad įeinu į XX a. paskutinio ketvirčio žymiausių choreografų grupę. Viliuosi, kad XXI a. man dar pavyks sukurti ką nors vertinga. Manau, kad mūsų mene sudėtinga kūrėjus sudėlioti į eilę. Sporte matomas rezultatas: ateini pirmas ar antras, o mene sunku, individualu. Jums patinka vienas choreografas, kitiems - kitas. Svarbiausia, kad aš užsiimu savo mėgstamiausiu darbu, kuriuo realizuoju Dievo duotą dovaną - būti choreografu ir kalbėti savo kalba žiūrovams, kuriuos labai myliu. Tikiu, kad mano teatras skirtas žmonėms. Man labai svarbi žiūrovų reakcija ir aš būnu labai laimingas, kai mūsų spektakliai turi didelį pasisekimą.
Kodėl jūs kuriate?
Aš anksti pajutau savo pašaukimą - kurti choreografiją. Choreografu netampama, bet gimstama. Tai Dievo dovana, duota individualiai, mažam skaičiui žmonių, todėl pažinęs savo duotybę, visą savo gyvenimą sąmoningai užsiiminėju šios dovanos realizavimu. Labai esu laimingas, kad galiu užsiiminėti būtent tuo, dėl ko gimiau.
Ką jums reiškia būti Borisu Eifmanu?
Turėti galimybę kalbėti žmonėms, materializuoti tai, kas yra manyje. Kiekvienas žmogus turi vidinį gyvenimą, bet mažai kas turi galimybę materializuoti savo vidinį gyvenimą kuria nors meno forma ir tai perduoti žmonėms.
Aš manau, kad informaciją gaunu iš aukštesnių jėgų. Mano misija yra būti tarpininku, kūrybiškai perkurti, materializuoti šias idėjas ir jas perduoti žmonėms. Kodėl publikai patinka mano baletai? Todėl, kad juose yra kažkokia aukštesnė informacija. Aš tik kūrybiškai aranžuoju ir perduodu informaciją, bet ji ateina pas mane iš aukščiau, ne aš ją gimdau. Man duota misija - labai atsakinga, garbinga. Ir kaip sakiau, esu laimingas, kad galiu įgyvendinti tai, kas šiame gyvenime man duota.
Jūsų pasirinkta daug rusiškų siužetų, bet sulaukiate didžiulės sėkmės ne tik Rusijoje, bet ir JAV, Europoje. Mentalitetas skiriasi, kuo paaiškintumėte šią sėkmę?
Kuriu ne tik Rusijos gyvenimo motyvais. Pastačiau Molliere’o “Don Žuaną”. Naujausias mano baletas “Who is who” - apie amerikiečių gyvenimą. Esu išugdytas rusiškos kultūros - muzikos, literatūros. Į rusų kultūrą įeina bendros pasaulinės kultūros kontekstas. Antra vertus, įtakos turi bendras pasaulinis kultūros procesas. Pakanka paminėti Dostojevskio, Tolstojaus, Čaikovskio pavardes. Šių menininkų kūrybą žino, supranta, mėgsta visame pasaulyje. Šiandien bet kuris pasaulio inteligentas neįsivaizduoja savo gyvenimo be Dostojevskio kūrinių bent kelių puslapių ar bent vienos Čaikovskio simfonijos. Džiaugiuosi, kad atstovaudamas rusų kultūrai, esu kosmopolitinis kūrėjas, kuriu viso pasaulio žiūrovų teismui.
Kas pritraukia žiūrovus į jūsų spektaklius?
Mūsų spektakliuose kiekvienas žiūrovas randa tai, kas jį jaudina. Mes kuriame suprantamai ir artimai viso pasaulio žmonėms. Mūsų kūryba neužsisklendžia nacionaliniuose rėmuose, bet yra tapusi pasaulinės kultūros dalimi. Todėl ji turi sėkmę. Mūsų spektakliuose yra ir forma, ir turinys, kurie ne tik suprantami, bet reikalingi viso pasaulio žmonėms. Mūsų spektakliuose esanti energetika šiandien reikalinga ir būtina visame pasaulyje. Ji maitina žmones.
Jūs sakėte, kad kuriate, gaudamas informaciją iš Dievo. Bet vis dėlto iš kur semiatės įkvėpimo? Ar iš muzikos, literatūros, gyvenimo kasdienybės?
Žinoma, yra du sluoksniai. Svarbiausia - duotybė būti choreografu, antra - informacija, kurią gaunu iš literatūros, muzikos, dailės, bendrai kultūros, profesinės patirties. Juk jau daugelį metų tuo užsiimu. Tai antras lygis. Plius kasdienis didžiulis, labai sunkus darbas.
Ar jūsų spektaklis nevirto “Lietuviškuoju Hamletu”? Ar tai tas “Hamletas”, kokį norėjote matyti?
Nebijau, net jeigu bus “Lietuviškasis Hamletas”, nes lietuvių šokėjai turi individualią plastiką. Eglė Špokaitė, Nerijus Juška turi savo stilių, kuriuo praturtina spektaklį. Apskritai lietuvių artistai turi savito sceninio aristokratiškumo. Šis aristokratiškumas taip pat praturtina spektaklį. Matydamas lietuvių šokėjų atliekamą spektaklį, pastebiu, kad jis tampa turtingesnis, spalvingesnis kitomis intonacijomis, niuansais, akcentais. Tai nuostabu!
Kas jus paskatino antrą kartą perkelti savo spektaklį į mūsų teatro sceną?
Pirma, baleto trupės vadovės Tatjanos Sedunovos dėka trupės viduje sukurta kūrybiška atmosfera. Trupė nekuria vien komercinių spektaklių, siekia kūrybinio bendradarbiavimo su įvairiais choreografais. Atvirų durų politika praturtina baleto trupę. Antra, egzistuoja geras požiūris į kūrėjus, baletą. Todėl į Vilnių atvažiuoju su didžiuliu malonumu. Manau, kad šie ryšiai tęsis. T. Sedunova sakė norinti, kad mano spektakliai būtų čia statomi. To norėčiau ir aš, nes matau, kad mano spektakliai čia gyvena visavertį gyvenimą.
Ko palinkėtumėte mūsų trupei?
Kad artistai nejaustų kompleksų, kad pasiektų naujus horizontus. Iš visos širdies Lietuvos baletui linkiu savo meną parodyti visame pasaulyje, nes jis to vertas. Tą padaryti aš taip pat padėsiu.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Jūratė Terleckaitė
