Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mergaičių choras „Gama“, vadovaujamas chorinio dainavimo mokytojos metodininkės Dainos Kavaliauskienės, iš Sankt Peterburge vykusio XI tarptautinio chorų festivalio-konkurso „Dainuojantis pasaulis“ grįžo tapęs laureatu – pelnęs trečiąją vietą.
Nors per pastaruosius dvejus metus „Gama“ yra keturiuose tarptautiniuose chorų konkursuose laimėjusi auksą, trečioji vieta „Dainuojančiame pasaulyje“, pasak 1-osios muzikos mokyklos direktoriaus Vyginto Ališausko, yra žymiai aukštesnė nei bet kurio ankstesnio konkurso pirmoji.
Nes Sankt Peterburgo konkurse dalyvauja tik aukščiausiosios lygos Europos ir Azijos chorai. Apie tai pasakoja V. Ališauskas ir D. Kavaliauskienė.
V. Ališauskas: Į XI tarptautinį chorų festivalį-konkursą „Dainuojantis pasaulis“ Sankt Peterburge gavome kvietimą jau antrą kartą, nes kai kolektyvas nuolat dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir dar juose tampa laureatu, jis tampa žinomas įvairių festivalių ir konkursų organizatoriams.
Praėjusiais metais į Sankt Peterburgą „Gama“ nevažiavo dėl sunkmečio, o šiemet nusprendėme, kad jei esame tokie pageidaujami, tai kodėl nepabandyti dalyvauti, nors mūsų ekonominė situacija išliko tokia pat, kaip ir pernai.
Juolab kad šis festivalis-konkursas ypač aukšto lygio – vienas iš rimčiausių Rusijoje rengiamų chorų konkursų. Štai ir šiemet konkurse dalyvavo 33 chorai iš keturiolikos Europos ir Azijos šalių: šeši chorai iš Kinijos, choras iš Japonijos, chorai iš Vakarų Europos ir Rusijos. Konkurso prestižą rodo vien tas faktas, kad jame dalyvauja tiek chorų iš tiek šalių. Beje, iš Lietuvos per visą šio konkurso gyvavimo laikotarpį yra dalyvavę tik trys suaugusiųjų chorai, iš kurių tik vienas varžėsi konkurse ir nieko nelaimėjo.
Kadangi tai devynių kategorijų konkursas (vaikų, jaunimo, mišrių, moterų, vyrų, sakralinės muzikos, folkloro, šiuolaikinės ir t. t.) mūsų „Gama“ dalyvavo vaikų chorų kategorijoje, nors galėjo dalyvauti bent trijose kategorijose. Tačiau už kiekvieną dalyvavimą reikia mokėti startinį 200 eurų mokestį, o nei mokykla, nei miestas tam neturėjo lėšų. Todėl ir pasirinkome vieną kategoriją, kur choras galėjo geriausiai atsiskleisti. O ir dėl to pirmiausia teko tartis su choro mergaičių tėvais.
D. Kavaliauskienė: Nors mūsų choras patyręs – dalyvavome keturiuose tarptautiniuose konkursuose ir pelnėme keturis aukso diplomus, bet Sankt Peterburgo konkursas – pats rimčiausias. Chore „Gama“ dainuoja 55 mokinės, o į konkursą važiavo 34 mergaitės nuo 13 iki 18 metų. O kad galėjome važiuoti, yra šių mokinių tėvelių nuopelnas – tai jie susirinkime nusprendė, kad tai būtina.
Konkursui reikėjo 24 tūkstančių litų: iš miesto Savivaldybės gavome du tūkstančius ir iš vieno rėmėjo – penkis šimtus, todėl tėveliai dar turėjo pridėti po šešis šimtus litų.
O kai išsisprendė finansavimo klausimai, choro laukė pusantro mėnesio įtempto darbo parengti programą pagal konkurso nuostatus: viena daina turėjo būti sukurta iki 1945 metų, kita – po 1945-ųjų, trečia – pasirinkta. Tai su chormeistere Renata Stauskiene ir parengėme rusų kompozitoriaus Cezario Kiuji, Mindaugo Urbaičio ir Onutės Narbutaitės dainas. Konkurse dainavome lietuviškai, išskyrus sakralinės muzikos kūrinį, kurį giedojome Sankt Peterburgo bažnyčioje.
Parengę programą autobusu išvykome – aš, direktorius, chormeisterė ir mergaitės.
V. Ališauskas: Mes turėjome pirkti vieną iš konkurso organizatorių pasiūlytų paketų, kurį sudaro dalyvavimas konkurse, festivalio koncertai, nakvynės vieta, ekskursijos, atsisveikinimo vakarienės, maitinimas ir visa kita. Iš pasiūlytųjų paketų teko rinktis pagal savo finansines galimybes. Tai yra, patį pigiausią: mergaitės miegojo po keturias jaunimo nakvynės namuose, be maitinimo – maistą vežėmės savo. Beje, konkurso dieną tenykščiai rėmėjai padarė mums siurprizą – surengė rusiškus pietus kavinėje.
Kinijos, Japonijos, Vakarų Europos chorai buvo apsigyvenę keturių-penkių žvaigždučių viešbučiuose, kur buvo ir maitinimas, ir t. t.
Nors festivalis-konkursas vyko penkias dienas, mes dalyvavome tik tris dienas – nebuvome atidaryme ir uždaryme. Todėl po laureatų paskelbimo ir atidainavę savo dainą koncerte, vos ne koridoriuje persirenginėdami, bėgome į autobusą, kad spėtume pervažiuoti Rusijos-Estijos sieną, nes Rusijoje įstatymai draudžia vaikus vežti po 22 valandos. Išskubėjome net nesužinoję, surinktų balų sumos, tik pasiėmę apdovanojimus: laureatų diplomus, padėkas, prizus.
Tačiau visa tai niekis – konkursas buvo nuostabus. Vyko jis 4-ojoje Sankt Peterburgo meno mokykloje, labai didelėje salėje su puikia akustika. O kai buvome pakviesti į Valstybinę Michailo Glinkos kapelos didžiąją salę, tai iš viso apstulbome: reikėjo laukti su kitais aštuoniolika laureatų chorų su priskirtais vadybininkais ir apsauginininkais lauke, kol galėjo įeiti 3-4 minutėms prasidainuoti ir vėl išeiti. Tai viena iš geriausių Europos koncertinių salių, kur koncertuoja tik kviestinės žvaigždės.
D. Kavaliauskienė: Konkurse dalyvavo pasaulinio lygio chorai, kurie turi vadybininkus, vokalo mokytojus, chormeisterius, o choro vadovas ateina tik parengti programos.
Tad mūsų choro, kuriame aš esu ir vadybininkė, ir chormeisterė, ir vadovė, ir vokalo mokytoja, ir mama, ir tėtė, ir „baba“, ir kas tik nori, pasiekimas yra didžiulis.
V. Ališauskas: Didžiulis pasiekimas, nes visų kategorijų chorų pasirodymus vertino viena tarptautinė komisija, kurią sudarė Rusijos, Baltarusijos, Prancūzijos, Kinijos aukštųjų mokyklų chorinio dainavimo katedrų vedėjai, profesoriai, nusipelnę artistai ir t. t. – penki žmonės, kurie pasaulyje yra gerai žinomi specialistai.
Be to, konkursą globojo pats garsiausias pasaulio dirigentas Valerijus Gergijevas.
D. Kavaliauskienė: Streso buvo visiems. Ypač kai išgirdome, kaip kiti chorai dainuoja per repeticijas. Reikėjo ir man pačiai labai susiimti, kad galėčiau mergaites nuraminti, kad jos atsipalaiduotų ir padarytų tai, ką visą vasarą darėme. Ir mergaitės susiėmė. Man belieka tik jomis didžiuotis.
V. Ališauskas: Nereikia pamiršti, kad dainuoti joms teko, kai lauke temperatūra buvo per 30 laipsnių karščio, kai visos durys, visi langai mokykloje buvo atidaryti, o visos auditorijos pilnos repetuojančių chorų, kurie vieni kitus girdi.
Tarp kitko išgirdę mūsų chorą atbėgo kinai filmuoti, fotografuoti. O kai atskubėjęs vadovas juos išsivedė, iš kito aukšto atėjo prancūzai pažiūrėti, kas čia dainuoja.
D. Kavaliauskienė: Sunku pasakyti, kodėl visi į mus atkreipė dėmesį: nuolat kalbino mergaites, fotografavo, chorų vadovai ir vadybininkai chorą kvietė atvykti į Šanchajų, į Prancūziją. Kodėl taip buvo, nežinau. Galbūt kad buvome visiškai kitokie, kad kitokia mūsų dainavimo maniera, kad nustebinome M. Urbaičio „Obelėle“. O. Narbutaitės kūrinys išvis unikalus – kas išgirsta, tas netenka amo. Taigi buvo lietuviški kūriniai, lietuviškas vokalas, lietuviška dainavimo maniera.
Tačiau ir kiti chorai buvo labai unikalūs, efektingi: puikiai dainavo ir klasiką, ir savo nacionalinius kūrinius, o japonų choras apskritai prisistatė su šokiais ir vaidinimais. Prancūzų chore dainavo profesionalios muzikės. Visi chorai buvo labai puikūs, ir čia išlindome mes – lietuviai būrai, kurie atvažiavo parodyti savo lietuvišką veidą, o ne kažką kopijuoti. Nors reikia pripažinti, kad buvo sunku, nes kinų chorai – neįtikėtinai stiprūs, visi choristai su absoliučia klausa ir dainavo fantastiškai.
V. Ališauskas: Todėl pirmąją vietą vaikų chorų kategorijoje pelnė ir Šanchajaus jaunimo choras, vadovaujamas amerikiečio, antrąją – Guančžou vaikų choras. O trečiąją – mūsų „Gama“! D. Kavaliauskienė: Kai pasakė, kad kitądien dainuosime garsiojoje salėje, iškart supratau – mes tarp laureatų, o kokią vietą laimėjome, visai nesvarbu, jei jau prisikapstėme iki šitos salės.
Mergaitėms pasakiau, kad dainuosime kapelos salėje, bet jos sureagavo kaip vaikai – dainuosime, tai dainuosime.
O džiaugsmo ašaromis apsipyliau tik tada, kai sulipome į autobusą grįžti namo. Iki tol man nebuvo kada atsipalaiduoti, džiaugtis, nes reikėjo rūpintis vaikais, kurie buvo labai pavargę nuo laukimo, nuo įtampos, nuo didžiulio aplinkinių dėmesio. Su mergaitėmis reikėjo šnekėtis, neleisti snausti, kad nesėstų balsai. V. Ališauskas: Taip, ta diena buvo sunki. 34 laipsnių karštis, tad kad mergaitės neišvargtų – dideliame prekybos centre prie fontanų prasėdėjome, kol atėjo laikas kapelos salėje prasidainuoti. Kai belaukdamos savo eilės kieme mūsų mergaitės uždainavo, tai tuoj jas apstojo trimis ratais kinai, japonai su kameromis, su fotoaparatais. O prasidainavus vėl reikėjo laukti, kol ateis eilė laureatų koncerte dainuoti ir kol bus paskelbti laureatai.
Ir reikia pripažinti, kad mūsų choras visus tuos išbandymus puikiai išlaikė. Nors joms, pripratusioms laimėti tik pirmas vietas, iš pradžių gal ir atrodė, jog trečioji vieta yra pralaimėjimas. Tačiau po to, kai su vadove paaiškinome, kokio lygio konkurse „Gama“ dalyvavo, kokie čia buvo chorai, mergaitės suprato, kad tapo laureatėmis, ir nesvarbu, kad trečiosios vietos.
Juk visos keturios prieš tai choro „Gama“ laimėtos pirmosios vietos yra dviem-trimis lygiais žemesnės nei Sankt Peterburge pelnyta trečioji vieta. „Dainuojantis pasaulis“ – tai jau „aukštasis pilotažas“.
