Tai Eltai sakė Charkivo garnizono viršininkas, miesto bei srities gynybos vadas, brigados generolas Serhijus Melnykas.
Šiuo metu antrąjį Ukrainos miestą bei jo sritį Rusija itin nuožmiai apšaudo įvairiomis raketomis bei dronais, o jos aukomis tampa civiliai – tarp jų ir vaikai. Miesto karinė bei politinė vadovybė teigia, jog nuo pat invazijos pradžios taip atakuojamas Charkivas jau yra tapęs vienu iš labiausiai sugriautų šalies didmiesčių.
Tuo tarpu S. Melnykas Eltai teigė, jog šis Rusijos teroras – jos strateginės desperacijos išraiška, nes ji, esą, šiuo metu nebeturi resursų ne tik užimti kurį nors didesnį Ukrainos miestą, bet ir apskritai iš esmės perlaužti padėtį kare.
Tuo tarpu Rusiją jei ne visiškai sustoti, tai bent maksimaliai sumažinti puolimo apsukas priverstų, pasak S. Melnyko, toliašaudė ginkluotė ir aviacija, kuri leistų Ukrainai naikinti Rusijos pajėgas jos pačios teritorijoje.
„Pagrindinis ir pats efektyviausias dalykas, kas juos priverstų realiai apie tai galvoti – jei mes galėsime pradėti naikinti jų pajėgas ir esminę karinę infrastruktūrą jų pačių teritorijoje. Ir kuo toliau ir plačiau mes galėsime pasiekti, tuo geriau. Mes ir mūsų vadovybė juk žino, kur yra jų kariniai oro uostai, gamyklos, transporto mazgai. Mums tik reikia normalios toliašaudės ginkluotės – ir kuo daugiau.
Ir tuomet, kai mes pradėsime visa tai naikinti išties masiniu būdu, jie pagaliau pradės galvoti“, – sakė Charkivo gynybos vadas.
– Kokius rusų siekius liudija pastaruoju metu padažnėję apšaudymai ir raketų atakos ne tik Charkive, bet ir visoje Ukrainos teritorijoje? Jie taip nori kuo labiau išsekinti Ukrainos oro gynybą, kol stringa Vakarų ir JAV karinė parama? Nori tiesiog kuo labiau terorizuoti visuomenę? Kokie pagrindiniai tikslai?
– Taip, šiuo metu Rusija visiškai pakeitė raketų ir kitos ginkluotės iš oro smūgių taktiką. Tai labai aiškiai matyti ir Charkive bei Charkivo srityje. Šie smūgiai išties sustiprėjo ir padažnėjo, tapo žiauresni, o pagrindinė jų kryptis bei taikinys – civilinė infrastuktūra.
Štai ir pastarieji smūgiai mieste buvo suduoti visiškai civiliams objektams, nužudant daug civilių žmonių.
– Lankantis prie sugriauto ir po savimi aukas su gelbėtojais palaidojusio daugiabučio, kai kurie pareigūnai pasakojo, jog, galbūt, taikytasi į netoliese esančią radioelektronikos gamyklą, tačiau raketa, kaip dažnai būna, tiesiog nepataikė.
– Na, galbūt ir taikytasi į gamyklą, tačiau aš manau, kad tokios teroristinės valstybės, kaip Rusija, žvalgyba, bet kokiu atveju aiškiai žino, kas yra toje gamykloje ir kur ji yra, kas yra šalia, kur yra Ukrainos pajėgų daliniai. Taip pat ir mes žinome tuos pačius dalykus apie juos.
Taigi, jie tiesiog negalėjo nežinoti, kad toje gamykloje nieko tokio nėra. Ji, žinoma, ten kažką greičiausiai gamina, tačiau ji neturi jokių sąsajų su mūsų gynybos sektoriumi, apskritai nėra mūsų interesų lauke.
Jie taikėsi ten ir anksčiau, o dabar perkirto ir dujotiekį, kuris tiekė dujas civiliams gyventojams. Jie smogė miegamajam mikrorajonui, kur nėra absoliučiai jokių karinių objektų. Taigi, tiesiog sunaikinta gyvenamoji infrastruktūra, nukentėjo civiliai žmonės.
Taip pat jie smogė miesto centrui, teisės mokslo įstaigai, kurioje dirba akademinis elitas, mokslininkai, prisidedantys prie įstatymų ir teisės sistemos apskritai tobulinimo. Ne tik Ukrainos, bet ir tarptautinės teisės.
Tai – dar vienas pavyzdys, kaip Rusija visiškai nepaiso tos pačios tarptautinės tėisės ir ją nuolatos laužo. Ji taikosi į Raudonąjį Kryžių, vietas, kur gydomi kariškiai, kur yra pabėgėliai.
Ką gi, jie tai daro vis smarkiau ir intensyviau turėdami tik vieną tikslą – kuo labiau terorizuoti, gąsdinti ir šantažuoti visą Ukrainos tautą ir visuomenę. Jie siekia, kad visuomenė pagaliau pradėtų dėl šios padėties kaltinti Ukrainos valdžią ir pradėtų ją spausti kokioms nors „deryboms“.
Juk mes visi suprantame, kad šiuo metu Rusija spaudžia Ukrainą, kad ši pradėtų „derybų procesą“. Tačiau niekas nesikeičia – mes su jais apie ką nors galėsime pradėti kalbėti tik po to, kai jie paliks visą mūsų teritoriją, kurią dabar yra užgrobę.
– O gal jie siekia paprasčiausiai išprovokuoti naujas pabėgėlių bangas – teisingiau, kad žmonės pradėtų masiškai bėgti iš Charkivo ir kitų didžiųjų miestų?
Pavyzdžiui, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis neseniai viešai sakė, jog, jo nuomone, rusai šiuo teroru siekia kaip tik to, kad kuo daugiau civilių pabėgtų iš miestų ir tuomet rusams lengviau juos lyginti su žeme ir užimti, nes jie nebenori „antro Mariupolio“.
– Taip, aš juk taip pat sakiau, kad jie nori tiesiog gąsdinti ir terorizuoti visuomenę. Kita vertus, apie kokius didelius miestus mes galime kalbėti, kai jie nesugeba užimti per tokią daugybę laiko nedidelių gyvenviečių Donecko ir Luhansko srityse?
– Nėra realaus pavojaus, kad jie vis dėlto vėl pamėgins pulti didžiuosius miestus, pavyzdžiui, Charkivą?
– Ne, nėra. Be to, juk mes čia taip pat nesėdėjome rankų sudėję. Tvirtinome savo gynybą, padarėme ne vieną jos ešeloną, įtvirtinimus, spąstus, į kuriuos įkliuvęs priešas yra tiesiog sunaikinamas. Tad jiems neverta galvoti, kad antrą kartą bus sėkmingiau, bei pirmą.
Vieną kartą jie mėgino čia viską užimti, gavo, atsitraukė ir viskas pasibaigė. Tad jiems ir beliko tai, kas jau yra jų kraujyje, prigimtyje – naikinti civilinę infrastruktūrą, žudyti civilius ir vaikus, mėginti sušaldyti žmones.
Šiaip jau, man kartais sunku suprasti, kokią informaciją ir kodėl jiems teikia jų agentūra, kuri, suprantama, yra čia, pas mus. Kai kada atrodo, kad tie jų agentai pas mus viduje tiesiog iš kažkokių asmeninių paskatų jiems nurodo kažkokią civilinę infrastruktūrą, norėdami ją sunaikinti. Juk išdaviko, kolaboranto logiką dažnai taip pat sunku suprasti.
Jis kartais galio tiesiog savo pasismaginimo dėlei imti ir nurodyti, ką sugriauti bei sunaikinti ir po to džiaugtis, tai matydamas.
Bet kokiu atveju, suprantama, ir tokie dalykai atitinka bendrą agresoriaus planą – naikinti mus, kaip šalį, kaip visuomenę. Juk tas planas akivaizdus – apie tai, kad reikia pavergti arba išžudyti mus visus, kalbama visuose jų socialiniuose tinkluose, tai, galima sakyti, yra jų oficiali valstybės ideologija.
– Charkivo srities pakraštyje Luhansko srities linkui esantis geležinkelių infrastruktūros mazgas Kupianskas – vienas iš pagrindinių rusų taikinių visoje fronto linijoje, jo kryptimi vykstantys mūšiai – vieni nuožmiausių šiuo metu visame karo lauke. Jūs dar prieš pusmetį sakėte, kad Rusija ten sukaupė apie 40 tūkst. pajėgas ir mėgins atsiimti per Charkivo srities išlaisvinimą prarastą Kupianską. Kokia padėtis ten šiuo metu?
– Ji – iš esmės tokia pati, kaip ir visą pastarąjį pusmetį, kai jie pradėjo mėginti pulti ta kryptimi. Jie vis kaupia ten pajėgas ir rezervus, vis rengia puolimus, trunkančius po tris ar keturias dienas, sukiša savo žmones po žeme ir atsitraukia. Po to – vėl tas pats.
Na, jų tikslas – aiškus. Pati pagrindinė jų užduotis – užimti visas Donecko ir Luhansko sritis iki jų administracinių ribų. Kupianskas – svarbus strategiškai logistinis ir infrastruktūrinis mazgas, per kurį jie galėtų vykdyti savo pajėgų aprūpinimą, transportuoti gyvąją jėgą ir ginkluotę. Be to, per jį jie išeitų kitos strategiškai svarbaus miesto – Lymano – linkui.
Tačiau, kaip matote, jie to vis dar nepasiekė. Kas jiems labiausiai pavyko – kone visiškai sunaikinti miesto civilinę infrastruktūrą. Jų artilerijas miestą bombarduoja iš esmės kiaurą parą be sustojimo.
Ten dar lieka civilių gyventojų, kurie nenori palikti savo namų, nors ir sugriautų, mūsų kariai juos mėgina įtikinti, kad evakuotųsi. O mūsų pajėgos ten laiko gynybą ir jokio persilaužimo priešo pusėn ten visiškai nematyti.
– Panašu, kad viena iš pagrindinių priešo vilčių, ne tik Kupiansko kryptimi, šiuo metu – senkanti Vakarų karinė parama Ukrainai. Rusija tikisi, kad jai išsekus, padėtis esmingai pakryps jos naudai. Ką jūs į tai?
– Na, mes stovime gynyboje, dabar neplanuojame jokių kontrpuolimo veiksmų. Tai viena. Antra, prisiminkime, kaip mes pradėjome šį karą ir sugebėjome atsilaikyti, o Vakarų karinė parama pradėjo juk ne nuo pirmųjų dienų. Trečia, mūsų prezidentas kaip tik ir dirba, kad tie klausimai būtų išspręsti.
Taip, dabar sunkus ir kritinis periodas mūsų kariuomenei ir visai valstybei. Tačiau mes jį išlaikysime – su karine parama, ar be jos. Turime išlaikyti, išlaukti. Juk mes irgi kaupėme rezervus gynybai ir priešui duosime atkirtį. O gynyba, kaip jau sakiau – visai kitas reikalas, nei puolimas. Jie puldami, nukenčia žymiai labiau, nei mes.
– Ką galite pasakyti apie jų ir jūsų nuostolių santykį?
– Jų nuostoliai – milžiniški. Tai fiksuojame ir pagal perimtus pokalbius, iš dronų, net plika akimi. Jie visiškai nesiskaito su savo žmonių gyvybėmis. Gali net subombarduoti savo pozicijas, jei jos yra itin arti mūsų pozicijų, kurias jie nori sunaikinti. Pas juos jei patekai į šturmo grupę, tai dažniausiai jau yra bilietas tik į vieną pusę.
Deja, resursų jiems kol kas užtenka, įskaitant kalinius. Vienam mūsų įtvirtintam ugnies taškui tenka mažiausiai viena jų šturmo kuopa. Žodžiu, jie toliau vykdo tuos „mėsos šturmus“, tačiau kartu pastoviai mėgina keisti taktiką, mus pergudrauti.
– Sakoma, kad karą dabar iš esmės pakeitė dronai. Sutinkate su tuo?
– Pasakysiu taip: ateities karai jau priklausys būtent nuo dronų, apskritai nuo distanciniu būdu valdomų įrenginių ir ginklų. Nuotoliniu būdu bus valdoma net ir įprastinė artilerija.
O ir dabar visa tai – labai efektyvu. Pirmiausia, dėl to, kad mes išsaugome žmonių gyvybes. Operatoriai gali ramiai dirbti saugioje vietoje. Antra, tai – tikslūs ginklai. Todėl sutinku su tuo, kad dronams priklauso ateities ir į tai orientuosis visi. O dronai – tai ir radioelektroninė kova, skirta juos stabdyti.
Taigi, prasidėjo nebe tiek resursų, kiek technologijų karas. O pagal žmogiškus resursus mes nusileidžiame Rusijai kartais, jei ne dešimteriopai. Bet jie negali mūsų palaužti, nes mes vystome technologijas, išmanias taktikas, pastoviai juos pergudraujam.
Taip, mes irgi patiriame nuostolių, žūva ir civiliai žmonės. Raketos, artilerija jau toks dalykas. Tačiau, net ir turėdami tokią resursų persvarą, jie vis viena negali perlaužti situacijos į savo pusę, nieko iš esmės padaryti.
O jų persvara tikrai didelė. Na, daugelis juokiasi, kad jos didelę dalį jau sudaro sena sovietinė šarvuota technika, artilerija ar amunicija. Bet ji vis viena veikia ir gali iššauti bent keletą kartų.
– Taigi, pasak jūsų, nors ir Rusija pastatė ant sekinimo karo, tikėdamasi, jog išseks ne tik Ukraina, bet ir ją remiantys Vakarai, jai nieko nepavyks?
– Interpretacija ir kalbos, jog Rusija pati perėjo prie „sekinimo karo“ ir tai dabar yra jos kažkokia nauja strategija – iš esmės klaidingos.
Tiesiog pati Rusija jau yra išsekusi ir tai yra esminis faktas, į kurį viskas atsiremia. Tai, ką matome dabar, ir yra viskas, ką Rusija gali pasiekti ir parodyti. Ji nebeturi tokių žmogiškųjų, ginkluotės, technikos išteklių, kaip anksčiau. Štai kodėl ji ir turi prašyti tokių valstybių, kaip Iranas ar Šiaurės Korėja, pagalbos. O juk Rusijos didžioji dalis ekonomikos jau dabar pervesta ant karo pramonės bėgių.
Su žmogiškaisiais ištekliais – panašiai. Visa, ką jie meta į frontą, yra skirta tiesiog “uždengti” tai, ką jie ten praranda. Taigi, jie iš esmės tik kompensuoja nuostolius. O ir ta jėga, kurią jie paskubomis meta nuostoliams padengti, suprantama, yra prastai parengta, žemos kokybės.
Taigi, jie tiesiog nebeturi resursų, jie patys išseko. Juk jei jie išgalėtų, tai eitų į priekį taip, kad niekas ir nesustabdytų. O dabar jiems patiems reikia atokvėpio, iš tiesų atgauti ginkluotės ir žmogiškųjų išteklių pajėgumus.
Tai, mano nuomone, labai svarbu suprasti. Pirmiausia – Vakarų šalims. Jei Rusijai bus duota laiko, jei ji galės atsigauti, tai sekantis jos taikinys jau bus tos šalys. Gerai, kad dabar Ukraina ją sulaikė. Tačiau ją reikia galutinai sustabdyti, ji pati tikrai nesustos. Ši teroristinė, parazitinė valstybė visada buvo tokia, nuolatinis imperializmas – jos ideologija ir pasaulėžiūra. Ten, kur Rusija – ten ir karas. Arba chaosas.
Štai, pažiūrėkime į islamo pasaulį. Akivaizdu, kad rusų žvalgyba ir diversinės pajėgos veikia ir ten. Jų tokia strategija – bet kokiu būdu kelti arba kurstyti karą bei sumaištį visur. Tai – priešas, su kuriuo neįmanoma susitarti, kuriuo negalima tikėti ir prieš kurį reikia laikytis mums visiems kartu, vienu frontu.
– O kas labiausiai padėtų stabdyti Rusiją artimiausioje apžvelgiamoje ateityje, kas priverstų ją, jei ne visai sustabdyti puolimą fronte, tai bent maksimaliai sumažinti apsukas?
– Pagrindinis ir pats efektyviausias dalykas, kas juos priverstų realiai apie tai galvoti – jei mes galėsime pradėti naikinti jų pajėgas ir esminę karinę infrastruktūrą jų pačių teritorijoje. Ir kuo toliau ir plačiau mes galėsime pasiekti, tuo geriau. Mes ir mūsų vadovybė juk žino, kur yra jų kariniai oro uostai, gamyklos, transporto mazgai. Mums tik reikia normalios toliašaudės ginkluotės – ir kuo daugiau.
Ir tuomet, kai mes pradėsime visa tai naikinti išties masiniu būdu, jie pagaliau pradės galvoti. O kol kas jie iš esmės yra mūsų teritorijoje. O tuomet, kai atsiras tikras paritetas, kai jie turės realiai ginti savo teritoriją, padės iš esmės pasikeis. Daug vilčių dedu į naują aviaciją, F-16 lėktuvus, kuriuos turime gauti. Manau, tai gali būti vienas iš lemiamų faktorių, perlaužiant karo eigą mūsų naudai.
O dabar mes tik matome, galime sekti, iš kur ir kada, pavyzdžiui, pakyla jų naikintuvai, kurie prisiartina prie mūsų ir tuomet paleidžia raketas. O kai mes galėsime juos naikinti ten, kur jie stovi – bus visai kitas reikalas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
