Dar visai neseniai vadybos ir verslo lyderių ugdymo srities ekspertai manė, kad charizma – pavojingas ginklas, kurio panaudojimas gali turėti viską griaunančias ir nenuspėjamas pasekmes. Nenuostabu, juk charizmatiškiausios XX amžiaus asmenybės – Stalinas, Hitleris, Musolinis – naudojo savo poveikio žmonėms galią ne taikiais tikslais. Tačiau jeigu išmokti efektyviai valdyti charizmą, galima ją panaudoti kaip galingą instrumentą bet kokiose socialinėse situacijose – nuo vaikų auklėjimo iki kilimo karjeros laiptais. Apie tai ir yra pripažintos lyderystės trenerės ekspertės Olivia‘os Fox Cabane knyga „Mitas apie charizmą“.
Pagrindinis mitas, kuris aptarinėjamas knygoje, yra suvokimas apie charizmą kaip apie įgimtų savybių, būdingų tik išskirtinėms asmenybėms, rinkinį. Pavyzdžiui, patraukli išvaizda, natūralus energetikos lygis ar komunikabilumas. Be abejo, pasitaiko žmonių, kurie be didelių pastangų nuo vaikystės priverčia pasaulį suktis aplink save. Tačiau, kaip rodo istorija, netgi įtakingiausi ir sėkmingiausi žmonės sąmoningai savyje ugdė charizmatiškjo elgesio įgūdžius. Pavyzdžiui, Marilyn Monroe mokėjo „įjungti“ ir „išjungti“ savo charizmą, persijungdama iš visus traukiančio kino žvaigždės į nieko neišsiskiriančią Normą Jeane Baker.
Jeigu pirmykštėse gentyse lyderystė buvo apibrėžiama fizine jėga, šiandien egzistuoja masė alternatyvių būdų įtvirtinti autoritetą. Charizmatišku gali atrodyti ir ryžtingo šalies lyderio (George‘as Bushas jaunesnysis), ir kuklaus introverto-intelektualo (Billo Gateso), gėrį ir teisingumą apipavidalinančio žmogaus (Motina Teresė), ar verslininko su pranašo veidu pristatančio naują prietaisą (Steve‘as Jobsas) elgesys. Visos šios žinomos asmenybės atspindi skirtingus charizmos tipus: valdingą, susitelkusį, geranorišką ir įkvepiančią.
O. Fox Cabane įsitikinusi, kad charizma – mokslas, kurio gali išmokti kiekvienas. Charizmos paslaptis slypi trijų pagrindinių jos elementų kontrolėje: buvimo, jėgos ir šilumos.
Tačiau realizuoti šią formulę praktiškai mums dažniausiai trukdo mūsų baimės, abejonės, savikritika ir nepasitikėjimas savimi. Būtent šie dalykai tyliai ir nepastebimai žudo mūsų charizmą ir mūsų karjerą. Apie du trečdalius JAV gyventojų yra prisipažinę, kad susidūrė su vadinamuoju apsišaukėlio sindromu – kai jautiesi ne savo vietoje, bei tarsi netrukus visi suvoks, kad esi apsišaukėlis. Toks pojūtis turėtų būti žinomas daugeliui. Tačiau mažai kas susimąstė, kaip lengvai mūsų abejonės ir nepasitikėjimas savo jėgomis persiduoda aplinkiniams per veido išraiškas, intonacijas ir gestus. Todėl pirmasis žingsnis kelyje link charizmos sukūrimo – sukontroliuoti savo mintis, emocijas ir kūną.
Kai skaitai „Mitą apie charizmą“, kyla jausmas, tarsi esi psichoterapeuto seanse – tiek daug kalbama apie pasitikėjimą ir atvirumą kaip apie charizmatiško elgesio pagrindą. Ši knyga yra ne tiek apie verslą ir karjerą, kiek apie gyvenimo meną. Ir čia pastebima įdomi tendencija. Per pastaruosius metus verslas gerokai sušvelnėjo, pereidamas nuo vertikalių hierarchijų ir griežto planavimo prie horizontalių ryšių kūrimo, nuo konkuravimo ideologijos iki bendradarbiavimo retorikos. Charizma traktuojama nebe kaip pavojingas ginklas, o labiau kaip minkštoji jėga, socialinių savybių rinkinys, kurį gali įgyti kiekvienas.
