Tokio chaoso valstybėje dar nebuvo. Jo pasekmės Lietuvai neabejotinai bus žymiai liūdnesnės ir skaudesnės nei sausio 16-osios riaušės. Blogiausia, kad vos ne kiekvieną dieną atsiranda po subjektą, kuris vienokia ar kitokia forma prisideda prie chaoso eskalavimo. Štai „Lietuvos rytas“net surado lietuviškąjį kašpirovskį, tačiau galiausiai pasirodė, jog jis visgi buvo dienraščio suklaidintas ar paprasčiausiai pats stipriai suklydo.
Sakoma, kad valdžia – tautos veidrodis. Tuomet tikrai nesuprantama, kuomet į prieš porą mėnesių pasirinktą veidrodį paleidžiami akmenys, plytgaliai, kiaušiniai, o savo atspindžiui jame rėkiama „Vagys!“. Nesuprantama, jei tai nebūtų Lietuva.
Jau specifiniu lietuvišku bruožu tampa keikti valdžią ir balsuoti už tuos pačius, buvusius valdžioje, kaskart paįvairinimui pridedant dar vieną naujadarą, kuris būtinai nori tapti vienu iš trijų valstybės vadovų.
Po sausio 16-osios praėjo jau dešimt dienų. To penktadienio įvykiai išjudino visuomenę. Laidų sausio 16-osios tema populiarumas, komentarų internetiniuose portaluose gausa tą tik patvirtina. Tačiau išjudino visuomenę ne tik gerąja, bet ir blogąja prasme. Išaugęs agresyvumas, gąsdinimai fiziškai susidoroti su valdžia – neturėtų džiuginti. Yra toks posakis – pasiklydo tarp trijų pušų. Atrodo, kad taip ir įvyko su nemaža dalimi piliečių – rinkėjų. Jie pasiklydo tarp dviejų K ir savo pačių atiduoto (ar neatiduoto) balso. Štai viena moteris mitingo Šiauliuose metu koneveikė naująjį Seimo pirmininką, nors dar prieš keletą mėnesių, sutikta miesto centre, ji pati liaupsino šoumeną Arūną ir tvirtino balsuosianti tik už A.Valinską, nes jis įdomus žmogus. Bet įdomus žmogus – ne profesija. Juolab, kuomet kalbama apie politiką. Belieka šiai šiaulietei palinkėti, kad tai įsisąmonintų bent sekantiems rinkimams. Pasiklydusių tarp 2 K žmonių priekaištai, pyktis dabartinio ir buvusio premjerų adresu yra akivaizdžiai neadekvatūs ir neproporcingi. Manyčiau, kad dėl dabartinės padėties kaltės santykis A.Kubiliaus su G.Kirkilu yra atitinkamai 1:3 (beje, valdymo trukmės santykis 1:14). Tačiau atrodo taip, tarsi buvusiojo premjero kaltė liko šone ar buvo sąmoningai pamiršta. Paradoksalu, bet tokio rezultato kaltininkas yra pats A.Kubilius. Štai keletas argumentų.
2004-2008 m. Seimo kadencijoje, ypač Vyriausybės vairą 2006 m. vasarą perėmus G.Kirkilui, taip ir liko neaišku ar TS (konservatoriai) ir jų lyderis buvo opozicijoje, ar pozicijoje. Turinio prasme labiau panašu į poziciją. Vien TS Seimo narių balsavimas „už“ Leo Lt pagrindinį įstatymą daug ką pasako.
TS vadovybė ir pats premjeras A.Kubilius apkaltino buvusią vyriausybę milžinišku valstybės lėšų iššvaistymu. Tad logiška, kad turima informacija privalėjo būti perduota spec. tarnyboms ir teisėtvarkos institucijoms. Tačiau to nebuvo padaryta. Žmonėms kilo įtarimas – kodėl?
Visuomenė turėjo viltį, kad galbūt naujoji vyriausybė pabandys sustabdyti kainų pasiutpolkę, ko nedarė ir net nebandė daryti premjeras G.Kirkilas. Deja, A.Kubilius taip pat to nedaro. O juk premjeras savo rankose turi visus tam reikalingus svertus: įstatymus, konkurencijos, kainų reguliavimo, vartotojų teisių tarnybas ir kt. Tarp kitko, į daug triukšmo sukėlusį PVM lengvatų naikinimą reikėtų pasižiūrėti ir iš kitos pusės: kai jos buvo įvedamos, žadėtų kainų kritimo vartotojai nesulaukdavo. Ir tai yra dar viena Lietuvos specifika. Kainos kilo, kyla ir neabejotinai kils, nepriklausomai nuo to ar, pavyzdžiui, kuras brangsta, ar pinga, PVM lengvatos yra ar jų nėra. Taline šildymo kaina mažėja, Vilniuje – didėja, nes Lietuvos vartotojas nuolatos yra užburtame rate – jis savo sąskaita monopolininkams turi ir padengti nuostolius, ir sukurti pelnus. A.Kubilius sulaužyti šios sistemos nebando.
Naujos daugumos priimtų įstatymų ir įstatymų pataisų komplektas socialiniu aspektu nėra teisingas. Socialinė nelygybė, skurdas tik didės. Taigi, ir šioje srityje G.Kirkilo valdymo tendencijos bus tęsiamos. Tuo pačiu didės socialinė įtampa. Naujoji dauguma pademonstravo didžiulį valdžios troškulį, tačiau jis akivaizdžiai prasilenkė su pasiruošimu bei gebėjimu valdyti valstybę. Tad išreklamuota dviejų šimtų lapų Tėvynės sąjungos programa teliko didele popieriaus lapų krūva.
Argumentų sąrašą galima būtų tęsti, tačiau ir taip akivaizdu, jog A.Kubilius ne mėnesį ir ne du kryptingai ėjo susirinkti visų, taip pat ir G.Kirkilui priklausančių guzų. Būdamas fiziku, dabartinis premjeras turėtų nepamiršti, jog dėl žalingo rezonanso per tiltus žygiuoti koja kojon – rizikinga.
Mokykliniame fizikos vadovėlyje rašoma, kad rezonansas – tai reiškinys, kai sistemą veikiančios jėgos kitimo dažnis sutampa su tos sistemos laisvųjų svyravimų dažniu ir dėlto sistemai perduodama daugiausiai energijos bei ryškiai padidėja priverstinių svyravimų amplitudė. Žalingas rezonansas tampa eilės įrenginių suirimo priežastimi.
Labai panašus reiškinys šiuo metu stebimas ir Lietuvos politiniame gyvenime. Procesai išorėje susišaukia su procesais viduje ir atvirkščiai. Kyla pagrįstas klausimas – ar svyravimų amplitudė neartėja prie pavojingos ribos, o žalingas politinis rezonansas ar netaps valstybės irimo priežastimi?
Visą savaitę Rusijos žiniasklaida kartas nuo karto piktdžiugiškai komentavo sausio 16-osios įvykius. Jų tikslą ko gero atspindi ši Komunistų partijos (KP) pozicija: „Peterburgo komunistai visiškai palaiko Lietuvos liaudį, pareiškusią nepasitikėjimą buržuaziniu parlamentu. Atsidūrę ties kritine riba, lietuviai taikiai ėjo link parlamento, reikalaudami politikų atsakomybės. Juos pasitiko žiaurūs policininkai, kulkos, vandens patrankos. Tokiomis aplinkybėmis sukilusiai liaudžiai ėmė vadovauti kairioji „Fronto“ partija, kuriai valdžia grasina represijomis. (...) KP reiškia solidarumą Lietuvos liaudžiai, „Fronto“ partijai, pogrindinei Lietuvos komunistų partijai ir ragina Respublikos dirbančiuosius reikalauti šalies išstojimo iš NATO bloko“. Tikrai nenustebčiau, jei netrukus sulauktume ir a la A.Nevzorovo serialo „Našy“.
G.Kirkilo vyriausybės veiklos neigiamus rezultatus ar A.Kubiliaus ministrų kabineto klaidas teks dar ilgai prisiminti. Tačiau prisidedančių prie žalingo politinio rezonanso ir be to turime apsčiai. Įvairiomis formomis ir turiniu.
Ta pati etatinė valdžios partija – LSDP, kurios daliai narių valdžia buvo tapusi gyvenimo būdu gali vaikščioti net skustuvo ašmenimis, kad žūtbūt vėl galėtų sugrįžti į valdžią. Jų ruošiama alternatyvi programa Permainų vyriausybės vykdomai programai – viso labo tėra rinkinys to ką per septynerius A.Brazausko ir G.Kirkilo valdymo metus jie patys privalėjo padaryti. Todėl, nepripažinus klaidų, alternatyvą tegalima vadinti demagogijos programa. Kiek eskvaldantieji turėjo įtakos profesinių sąjungų mitingui, vargu ar kas tiksliai pasakys, tačiau iš sausio 16-sios įvykių išspausti sau politinės naudos LSDP vadovai stengėsi be skrupulų. Nustebino ir profsąjungiečiai. LPSK vadovai ne kartą tvirtino, kad mitingas netaps jokios partijos tribūna. Tačiau jo scenarijų rengė ir mitingą vedė „Fronto“ partijos vicepirmininkas. LPSK lyderis Vyriausybę, premjerą nuolatos kaltino nesikalbėjimu. Jo žodžiais dėl šios priežasties ir buvo rengiamas mitingas. Be abejo, nesikalbėjimas – taip pat prisideda prie žalingo rezonanso, bet, deja, nesikalbėjimas būdingas ir pačių profesinių sąjungų konfederacijos vadovybei. Socialdemokratų sąjunga siūlė profsąjungoms papildyti jų keliamų klausimų sąrašą: pažaboti monopolijų (pirmiausia energetikos, maisto, vaistų) savivaliavimą ir jas demonopolizuoti, pradėti rimtą kovą su korupcija, šešėliniu verslu, raginti premjerą kuo skubiau vykti į Briuselį derėtis dėl IAE uždarymo išlygų ir t.t. Susitikimai neįvyko, o minėti siūlymai nebuvo įtraukti į profesinių sąjungų reikalavimų sąrašą.
Beje, prieš metus buvo inicijuotas parašų rinkimas referendumui dėl Ignalinos atominės elektrinės II bloko darbo pratęsimo. Vienas iš argumentų – užtikrinti vartotojams mažesnę kainą. Tuomet vienos iš vartotojų teises ginančių organizacijų vadovas atsisakė dalyvauti parašų rinkimo akcijoje, aiškindamas, kad ji turi politinį atspalvį. Dabar gi šis žmogus, tebeeinantis tas pačias pareigas, buvo aktyvus sausio 16-sios mitingo dalyvis, energingai prie Seimo skandavęs „Vagys!“
Konservatorių patriarchas prof. V.Landsbergis visada mėgdavo kartas nuo karto į ugnį šliūkštelėti žibalo. Pastaruoju metu jo aktyvi savo partijos gynimo politika neabejotinai didina svyravimų amplitudę visuomenėje. Juolab, kai svarbūs, bet nepalankūs dalykai nutylimi. Garbus profesorius konstatuoja, jog „Taip ir užsiauginom valstybę valstybėje. Teisminę neteisinėje. Uždarą ir apsitvėrusią, silpnoje ir pairusioje“. Tai, kad prie to yra prisidėjusi pati Tėvynės sąjunga pripažįsta ne vienas konservatorius. Tačiau profesoriui TS yra nekalta ir teisi.
Arvydas Akstinavičius, Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
