Tiesus-šviesus prisipažinimas „Aš tave labai myliu“ trečiojo GI teatro spektaklio afišose gali būti adresuotas kiekvienam potencialiam žiūrovui, bet veikiausiai skirtas talentingiems aktoriams, kurie, susibūrę po šios naujos, bet metodiškai veikiančios teatrinės įstaigos stogu, mėgina pildyti savo kūrybines biografijas vienos valandos spektakliu be teksto.
Be teksto – užtat su balsu, ir dar kokiu. Pradedamas Editos Užaitės dainavimu, po kurio laiko peraugančiu į lojimą, spektaklis tampa žiūrovinio ir profesinio budrumo išbandymu. Tai būdinga Gyčio Ivanausko režisūros priemonė, kurią jis naudoja ir ankstesniuose savo spektakliuose, lyg juokais, lyg rimtai tikrindamas žiūrovų pasirengimą dalyvauti naujos meninės struktūros gimimo procese.
Šios struktūros radimosi principai nepriklauso nei nuo įprastinio teatro, nei nuo įprastinio šokio kūrinio dėsnių ir labiau primena chaotišką sąmonės srautą. Verbaliniai, plastiniai ir prasminiai ryšiai, kaip ir kituose G. Ivanausko darbuose, čia sunkiai atsekami, atskirų spektaklio komponentų vieta laike neturi lemiamo vaidmens. Galbūt daugiau rūpinamasi ryškesnėmis pradžios-pabaigos reikšmių sąsajomis, bet visas spektaklio „vidus“ gali būti skaitomas kaip Julio Cortázaro romanas „Žaidžiame klases“.
Spektaklio vaizdinis pavidalas – lyg neryškus vaikystės prisiminimas šviesios, iki pusės blausia salotų spalva dažytos sienos ir medį imituojančio linoleumo grindų fone. Šis fonas – tai žaliuzėmis užtraukiamų aštuonių nišų struktūra – logiškiausias, racionaliausias spektaklio komponentas. Visi aštuoni spektaklio veikėjai vilki stilingus pilkšvų tonų – nuo švelniai blizgaus plieno iki jaukiai matinio pelės kailiuko spalvos – drabužius ir tai po vieną, tai drauge demonstruoja savo artistinius sugebėjimus, lyg žiūrovai būtų kokios mokyklinės apžiūros komisija ar prašalaičiai, į kuriuos ne visada norisi atkreipti dėmesį. Kartais spektaklis primena ir studentiškų etiudų, rodomų mokslo metų pabaigoje, rinkinį – koks kadaise buvo Jono Vaitkaus mokinių sukurtas spektaklis „Dar kartą apie tą patį“, tačiau jame visas scenas vienijanti gija buvo gerokai stipresnė.
Meilę partneriams – tikriausiai, ir žiūrovams – deklaruoja ryškūs, pakankamai gerai žinomi teatro bei šokio pasaulio artistai, tikriausiai dar vadintini „jaunąja“ karta. Jų individualybės suteikia gyvybės daugelio šiuolaikinį teatro repertuarą sudarančių veikalų plastinei formai, ne vienas jų reiškiasi ne tik kaip atlikėjas, bet ir kaip režisierius ar choreografas.
Šiame prisipažinimų seanse lieka neaišku, ką savo artistams suteikia režisierius ir ką į bendrą kūrinį kiekvienas artistas atsineša iš namų. Spektakliui trūksta žvilgsnio iš šalies, vienas kitą sekantys epizodai jungiami chaotiškai, nesirūpinant nei išoriniu, nei vidiniu šių jungčių priežastingumu.
Jokių abejonių nekelia aktorių profesinis pasirengimas, gebėjimas užmegzti aktyvų ryšį su žiūrovais, valdyti jų dėmesį. Tai daugiau mažiau pavyksta visiems „solo“ epizodų atlikėjams (autoriams?). Kai kuriuose pasirinktas labiau paviršinis meilės žiūrovams būdas – kaip juokingoje Juditos Zareckaitės deklamacijoje rusų kalba „Gyveno trys kinai“ arba mielai komiškame Eimučio Kvosčiausko ir Viktorijos Kuodytės lenkiškai padainuotame duete „Jei paukštelis būčiau“.
Kitose scenose daugiau vaizdinių, interaktyvių priemonių – štai vaizdinga Brigitos Urbietytės-Nuotakos eisena, rituališkai atliekama „mormorando“ iš operos „Madam Butterfly“ fone, baigiasi netikėtu nuotakos puokštės svydžiu tiesiai žiūrovų salėn (šį kartą artistei puokštė bemat buvo gražinta, tačiau ji nesutriko ir metė ją atgal). Išradingos, netikėtos kai kurios vaizdinės transformacijos – kaip tos pačios nuotakos šydas, netrukus virstantis gremėzdišku senio besmegenio su įsikąsta morka pavidalu.
Švelni, iš jausmų ir spalvų pustonių sukurta V. Kuodytės „kregždutė“ – su gyvu, pulsuojančiu šešėliu, spurdančiu apšviestame skritulyje, kuriame vienas kitą keičia vaikiško muzikinio žaisliuko piešinėliai tilindžiuojant migdančiai jo melodijai.
Gana patraukli, gyva trijų vaikinų – Gyčio Ivanausko, Evaldo Taujanskio ir Eimučio Kvosčiausko – pokalbio scena, kurioje organiškai kaitaliojami natūralios elgsenos, pantomimos bei šokio elementai, paryškinami aktyviai ir plastiškai, laviruojant aplink besišnekučiuojančiųjų kojas, grindis plaunančios Viktorijos Kuodytės.
Akrobatika bei savita plastika išsiskyrė J. Zareckaitės etiudas su vytele – stulbinantis jos lankstumas neatrodė vien fizinis, aktorė išsaugojo ir akivaizdžią distanciją tarp savęs ir savo personažo.
Mažiau įdomus buvo visų merginų atliekamas kremo laižymo nuo E. Taujanskio veido ritualas – jo plastinė forma bei reikšmės pasirodė smulkmeniškos, atsitiktinės, menkai asociatyvios. Prasmių atžvilgiu hermetiškas buvo ir G. Ivanausko šokis su moteriškais bateliais, kuriame šokėjo energija ir plastiškumas pasirodė savitiksliai, be vidinio poreikio ir aiškesnės reikšminės linijos. Panašiai nuskambėjo ir kiek patetiška iki pusės nuogai nusivilkusios B. Urbietytės keliais einama „kryžiaus kelio“ paskutiniajame scenos plane atkarpa.
Moterų duetai taip pat plastiškai bei prasminiu atžvilgiu nelygiaverčiai – išbaigtesnis, įtaigesnis buvo B. Urbietytės ir R. Samuolytės dialogas, tuo tarpu ir E. Užaitės ir V. Kuodytės „wrestlingas“, ir R. Samuolytės ir V. Kuodytės šokis pagal plokštelę – iš pradžių sukamą visu garsu, vėliau, pasigirdus vaikų verksmui, ją pritildžius, pasirodė iliustratyvūs, nors ir atliekami su tinkamu energetiniu atsidavimu, prailgo.
Kai kurie – galbūt netgi didesnė dalis – naujajame Gyčio Ivanausko sukurtame spektaklyje panaudotų etiudų visai įdomūs ir juos norėtųsi pamatyti dar kartą. Šis noras būtų dar didesnis, jei chaotiška meilės prisipažinimų dermė būtų labiau organizuota ritminiu požiūriu, turėtų ryškesnę vidinę dramaturgiją, kokią spinduliavo kad ir prieš kiek laiko „Sirenose“ matytas belgų teatro „Victoria“ spektaklis „Balta žvaigždė“, kurio artistinė medžiaga gan panaši į paskutiniojo GI teatro spektaklio išteklius.
Vienaip ar kitaip, GI teatras ir visa Gyčio Ivanausko kaip choreografo ir režisieriaus veikla kelia pagarbą administraciniu organizuotumu, siekiu įsitvirtinti šiuolaikinio Lietuvos teatro žemėlapyje – per porą metų pastatyti trys spektakliai – nors giminingi trūkumais – tačiau skirtingos vaizdinės formos, kuri visada parengiama atsakingai. Lieka reikliau vertinti galutinį savo paties ir bendros kūrybos produktą, nebijoti vidinės redakcijos ir sukurtų spektaklių nevertinti kaip akmenyje išskaptuotų nepajudinamų tiesų – šokio teatras provokuoja kaitą, todėl reiktų nebijoti šiai provokacijai pasiduoti, kad išorinis chaosas virstų universalia, nepajudinamą šerdį turinčia menine pozicija.
