Šie žmonės pirmieji pakilo ant sugriauto reaktoriaus stogo. Su savadarbiais švininiais „šarvais“, kastuvais ir dulkių siurbliais. Tai, ką jie išvydo, stebina iki šiol. „Novaja gazeta“ pateikia unikalius generolo Nikolajaus Tarakanovo, vadovavusio Černobylio katastrofos padarinių likvidavimo darbams, atsiminimus.
Kamino aikštelių šturmas
Bet visa tai, kaip sako liaudis, buvo dar tik žiedeliai... O uogelės mūsų laukė pagrindinio ventiliacijos kamino aikštelėse ir prie jo pagrindo, kur ir grafito, ir branduolinio kuro buvo suversta didžiulė krūva! Atominės elektrinės ventiliacijos kaminas užtikrino iki tam tikro laipsnio išvalyto oro fakelo išmetimą į atmosferą. Ištraukiamosios ventiliacijos sistemos orą imdavo iš trečiojo ir ketvirtojo energetinių blokų patalpų. Šio kamino konstrukcija – plieninis 6 metrų skersmens vamzdis.
Stabilumui padidinti jis buvo sutvirtintas vamzdine karkasine konstrukcija, besiremiančia į aštuonias atramas (kojas). Kaminas turėjo 6 aikšteles aptarnavimo tikslams. Pirmosios aikštelės altitudė (aukštis virš žemės) – 94 metrai, penktosios – 137 metrai. Į aptarnavimo aikšteles buvo galima patekti lipant specialiais metaliniais laiptais. Kiekviena aikštelė saugumo sumetimais buvo aptverta 110 centimetrų aukščio tvorele.
Sprogus ketvirtojo energetinio bloko reaktoriui į visas šias aikšteles, tarp jų ir į 5-ąją, buvo išmesti užkrėsto radioaktyvaus grafito gabalai, sudraskytos ir sveikos branduolinio kuro rinklės, kuro elementų gabalai ir kitos radioaktyvios medžiagos. Krentantys daiktai apgadino 2-ąją kamino aikštelę iš ketvirtojo energetinio bloko pusės...
Ir štai, pagal sukurtą labai radioaktyvių išmestų medžiagų šalinimo technologiją buvo priimtas sprendimas pradėti darbus 1-oje kamino aikštelėje, kur radiacija buvo virš 1000 rentgenų per valandą! Darbus sunkino maršruto sudėtingumas, norint pakilti į zoną. Komanda iš pradžių eidavo į pradinį punktą, kur buvo įrengtas išleidžiančio karininko postas. Jis valdė elektrinę sireną, chronometravo darbo trukmę, kurią paskaičiuodavo fizikai. Ir komanda iš starto vietos ugniagesių kopėčiomis lipdavo pro angą perdangoje, kuri atsirado po sprogimo. Greitai perbėgdami lentų klojiniu „L“ ir „K“ zonas, kur radiacijos lygiai buvo 50-100 rentgenų per valandą, visi skubėdavo į „M“ zoną. Joje radiacijos lygis siekė iki 500-700 rentgenų per valandą.
Tada komanda kildavo metaliniais laiptais pro kamino 1-osios aikštelės spragą į darbų zoną. Išėjimo ir sugrįžimo laikas – 60 sekundžių. Darbo trukmė zonoje – 40-50 sekundžių. Darbus vykdė nedidelės grupelės – tik po 2-4 žmones...
Rugsėjo 24-oji. Kamino aikštelių šturmo pradžia. Pirmieji į 5001 atžymą atvyko Civilinės gynybos pulko kariai iš Saratovo srities. Šiame pulke, pulko inžinieriaus pareigose ėjau aš savo tarnybą nuo 1962 iki 1967 metų, kada su šeima persikrausčiau iš Ukrainos į Rusiją.
Ir štai dabar Černobylio pragare, ties 5001 atžyma, stovėjo Saratovo pulko kariai. Nebuvo čia nei draugų, nei pažįstamų... Pasakiau aš jiems trumpą kalbą, papasakojau, kad dirbame šeštą parą. Bet perspėjau, kad laukia pats sudėtingiausias ir pats atsakingiausias darbas. Pasakiau, kokie radiacijos lygiai zonose (virš dviejų tūkstančių rentgenų per valandą), kur jie, mano pulko draugai, pradės vykdyti labai radioaktyvių elementų rinkimo ir šalinimo operaciją. Įdėmiai įsižiūrėdamas į veidus aš garsiai pareiškiau, kaip vakar, ir užvakar, ir anksčiau: „Kas nepasitikite savimi ir kas blogai jaučiatės, prašau žengti į priekį!“. Nežengė niekas. Pulko vadui aš pavedžiau suskirstyti karius komandomis, pradėti persirengimą apsauginėmis priemonėmis, o jau po to atvesti juos išklausyti instuktažo.
8 valandą 20 minučių prasidėjo pirmosios kamino aikštelės šturmas. Iš saratoviečių karių estafetę perėmė kelių inžinerinio pulko pionieriai, po to cheminės gynybos pulko kariai ir pabaigoje – atskiro chemijos bataliono kariai.
Rugsėjo 24 dieną labai radioaktyvių medžiagų šalinimo iš 2-osios kamino aikštelės darbuose dalyvavo karinių dalių 44317, 51975, 73413, 42216 kariai, viso 376 žmonės. Vykdant darbus:
— iš 2-osios pagrindinio ventiliacijos kamino aikštelės surinkta ir sumesta į avarinio reaktoriaus įgriuvą 16,5 tonos užkrėsto radioaktyvaus grafito;
— surinkta ir pašalinta 11 pusiau suardytų branduolinio kuro rinklių su kuru, kurių bendras svoris 2,5 tonos;
— surinkta ir sumesta į avarinį reaktorių virš 100 kuro elementų gabalų.
Vidutinė darbo laiko trukmė buvo 40-50 sekundžių.
Vidutinė kariškių apšvitos dozė 10,6 rentgeno [per valandą].
Žuvusiųjų iš asmeninės sudėties ir nelaimingų atsitikimų nėra.
Pažymiu ypatingai pasižymėjusius kareivius, seržantus ir karininkus: Minšas E.J., Terechovas S. I., Savinskas J. J., Šetinšas A. I., Pilatas Š. E., Iliuchinas A. P., Bruveris A. P., Frolovas F. L., Kabanovas V. V. ir kiti.
Operacijos vadovas, k/d 19772 vado pirmasis pavaduotojas, generolas majoras N. Tarakanovas.
Sraigtasparnininkai
Vykdant labai radioaktyvių medžiagų šalinimo operaciją nuo trečiojo energetinio bloko stogų ir kamino aikštelių mūsų koviniai pagalbininkai buvo šaunieji sraigtasparnininkai – civiliai ir kariškiai. Labai dažnai prieš pradedant vykdyti operaciją trečiajame bloke sraigtasparnininkai iš didžiulių Mi-26 laistė žlaugtais arba lateksu avarinio reaktoriaus žiomenis, trečiojo energetinio bloko mašinų salės stogus, kamino aikšteles. Tai buvo daroma tam, kad radioaktyviosiomis medžiagomis užkrėstos dulkės nekiltų į orą dirbant ir nebūtų išsklaidytos aplinkui.
Ypač man įstrigo į atmintį karinis sraigtasparnio pilotas pulkininkas Vodolažskis ir „Aerofloto“ atstovas Anatolijus Griščenko. Gerai prisimenu neoficialų susitikimą, kurį organizavo Jura Samoilenko ir Vitia Golubevas. Susitikimas įvyko gamykloje pas Golubevą, kur jis vėlų vakarą suruošė vakarienę. Atvyko patys artimiausi man žmonės – Ženia Akimovas, Volodia Černousenko, pulkininkas A. D. Sauškinas, A. S. Jurčenko ir sraigtasparnininkai, tarp jų Vodolažskis ir Griščenko. Jau gerokai po vidurnakčio mes, galų gale, atsisveikinome ir išsivažinėjome... Gyvenome visi Černobylyje.
Ir štai, kada 1990 metų liepos 3 dieną Amerikos Sietle mirė Anatolijus Griščenko, o aš tuo metu gulėjau Centrinėje klinikinėje ligoninėje, man pasidarė visai blogai... Sunku buvo patikėti, kad Anatolijaus daugiau niekada nepamatysiu. Galvoje nenoromis sukosi mintis: dabar – tavo eilė... Aplinkui buvo kažkokia tuštuma. Juk šis žvitrus, nepaprastai optimistiškas žmogus buvo pas mane 1987 metų sausį Maskvos ligoninėje, pagal jo išvaizdą ir įtarti negalėjai, kad po trejų metų jo neliks... Atmintyje iškildavo prisiminimai apie nepaprastai kuklų ir narsų sraigtasparnio pilotą. Jis turėjo didelę darbo su stambiagabaričiais kroviniais patirtį, kuri ir pravertė likviduojant avarijos Černobylio AE padarinius.
Sraigtasparnininkai pirmieji bandė sutramdyti sprogusį reaktorių. Vėliau jie kovojo su kenksmingais radioaktyviaisiais elementais, laistydami dulkes iš žarnų. Tai buvo vadinama dezaktyvacija iš oro. Anatolijus Demjanovičius, be to, mokė karinių sraigtasparnių pilotus gabenti stambiagabaričius krovinius. Vėliau vyriausybinė komisija pavedė jam gabenti daugiatonius ventiliatorius ir kondicionierius. Jie buvo reikalingi AE pirmųjų trijų blokų atstatymui.
Daugiau kaip mėnesį truko pirmoji komandiruotė. Tada drauge su Griščenko sąžiningai savo pareigą vykdė nusipelnęs šturmanas Jevgenijus Voskresenskis. Tai jam vėliau gydytoja Monachova „pramušinėjo“ nemokamą kelialapį į sanatoriją, kadangi kai kurie specialistai nenorėjo pripažinti, kad šturmanas serga kraujo liga. O štai jau antrą kartą nemokamo kelialapio jam nebedavė. Mūsuose tą mokėjo daryti... Raudona vėliava pergalei prieš „baltąją“ mirtį pažymėti
Rugsėjo 27-oji man buvo labai įsimintina diena. Tos dienos rytą mano kolegos, dalyvavę Černobylio AE operacijoje, juokaudami sakė: „Na, pagaliau Černobylio generolą nukelia nuo kamino“. Bet tai buvo tik trumpas atokvėpis. Dalykas tas, kad rugsėjo 26 dieną iš Maskvos atskrido armijos generolas V. I. Varenikovas. Man jau vėlai vakare pranešė, kad kitą rytą mane norės išklausyti apie operacijos eigą. Jokių pranešimo„špargalkų“ aš nedariau – visa informacija buvo galvoje.
Rugsėjo 27-osios rytą įvyko pasitarimas. Prieš pasitarimą Varenikovas ilgai klausinėjo mane apie darbus AE, ypač jį domino „sarkofago“ statybos eiga, jo filtravimo ir ventiliacijos sistema, darbo rezultatai dezaktyvuojant pirmąjį ir antrąjį energetinius blokus, kaip vykdomi Generalinio štabo viršininko S. F. Achromejevo nurodymai dėl darbų trečiojo bloko deaeraciniame stelaže. Dalykas tas, kad trečiojo bloko deaeraciniai stelažai buvo toje pusėje, kur buvo įgriuvęs avarinis energetinis blokas, ir jie taip pat buvo pavojingas aukštų radiacijos lygių šaltinis.
Gynybos ministerijai ir Vidutinių mašinų gamybos ministerijai vyriausybė pavedė bendrai atlikti darbus, slopinant šią radiaciją. Kaip dabar prisimenu, gavę šiftuotą telegramą iš Generalinio štabo mes kartu su Vidutinių mašinų gamybos ministro pavaduotoju A. N. Usanovu surengėme pirmąjį pasitarimą ir numatėme priemones. Noriu pasakyti keletą žodžių apie šį žmogų: Aleksandras Nikolajevičius Usanovas asmeniškai vadovavo „sarkofago“ statybai, ir jo vadavietė, daugiau ar mažiau apsaugota, buvo tame pačiame trečiajame bloke, kur ir mano... Vėliau mes su juo dažnai susitikdavome Maskvos šeštojoje klinikinėje ligoninėje. Jis taip pat „pasigavo“ per daug radiacijos. Už Černobylį gavo Socialistinio Darbo Didvyrio Žvaigždę. Liudiju: šio apdovanojimo Aleksandras Nikolajevičius nusipelnė.
Pasitarime aš užkimusiu balsu raportavau apie mūsų kareivių, seržantų ir karininkų narsumą, apie atliktų darbų apimtis, apie tai, kas dar liko padaryti.
1986 metų spalio 2 dieną mes sėkmingai užbaigėme labai radioaktyvių elementų šalinimo operaciją. Iš viso buvo sumesta į sprogusio ketvirtojo energetinio bloko įgriuvą apie 200 tonų branduolinio kuro, radioaktyviosiomis medžiagomis užkrėsto grafito ir kitų sprogimo elementų. Vadovaujant Viktorui Golubevui buvo nutiesti vamzdžiai ir, naudojant hidraulinius variklius, nuo ČAE stogų nuplautos visos po sprogimo atsiradusios smulkios frakcijos. Speciali komisija apžiūrėjo rajoną, kur buvo atliekami darbai ant energetinių blokų stogų, mašinų salės stogų ir pagrindinio ventiliacijos kamino aikštelių, ir ant kamino buvo iškelta raudona vėliava pergalei prieš „baltąją“ mirtį pažymėti.
Nikolajus Tarakanovas, generolas majoras, darbų, likviduojant avarijos Černobylio atominėje elektrinėje padarinius, vadovas, MOOI „Černobylio invalidų socialinės apsaugos centro“ prezidentas, technikos mokslų daktaras, Rusijos rašytojų sąjungos narys.
