Šis įvykis iš karto nužudė dešimtis ir per ateinančius dešimtmečius sugadino dešimčių tūkstančių žmonių gyvenimus.
Černobylis vis dar laikomas blogiausia branduoline avarija istorijoje – tačiau ji galėjo būti daug, daug blogesnė, jei ne „trijų drąsių vyrų būrys“, rašo „Business Insider“.
Artėjantis košmaras
Ankstyvomis 1986-ųjų balandžio 26 dienos valandomis dėl nesėkmingo bandymo įvyko du sprogimai, per kuriuos Černobylio 4-asis blokas buvo susprogdintas.
Nelaimės metu iš karto žuvo du darbuotojai, ir per ateinančius keturis mėnesius dar 29, kai ilgalaikių mirčių skaičius vis dar auga, o dėl skaičiavimo ginčijasi mokslininkai, vyriausybės pareigūnai ir tarptautinės organizacijos.
Sprogimai išskyrė 400 kartų daugiau radiacijos nei bomba, kurią JAV numetė ant Hirošimos 1945-aisiais.
Visi gaisrai buvo užgesinti arba sustabdyti per 6 valandas, tačiau nedaugelis tikėjosi, kad netrukus iškils pavojingesnė problema. Gegužės pradžioje 4 bloko reaktoriaus šerdis vis dar tirpo.
Po reaktoriumi buvo didžiulis vandens baseinas – jėgainės aušinimo skystis. Nenutrūkstama branduolinė reakcija, keliaujanti degančiu išlydyto radioaktyvaus metalo srautu, artėjo prie vandens.
„Jei taip būtų atsitikę, tai būtų sukėlę antrą garų sprogimą, kuris būtų padaręs neįsivaizduojamą žalą ir sunaikinęs visą elektrinę, įskaitant tris kitus reaktorius“, – rašė branduolinių katastrofų istoriją tyrinėjantis rašytojas Andrew Leatherbarrow‘as elektroniniame laiške, išsiųstame „Tech Insider“.
A. Leatherbarrow‘as neseniai išleido knygą „1:23:40: Neįtikėtina tikroji Černobylio branduolinės katastrofos istorija“, kurioje smulkiai nupasakojama katastrofos istorija, jos 30-mečio proga.
Pagal kai kuriuos apskaičiavimus, toks sprogimas galėjo sunaikinti pusę Europos taip, kad teritorija liktų negyvenama.
Černobylio „būrys“
Kad būtų išvengta garų sprogimo, darbuotojai turėjo nusausinti baseiną po reaktoriumi. Tačiau rūsys buvo užtvindytas, o vožtuvai buvo po vandeniu.
Populiariausia įvykių versija yra maždaug tokia: vienas kareivis ir du jėgainės darbuotojai (visi savanoriai), drąsiai apsivilko hidrokostiumus ir įlipo į radioaktyvų vandenį. Nors jų lempa užgeso ir įgula liko tamsoje, jie sėkmingai užsuko vožtuvus.
Jie žinojo, kad rūsys yra labai radioaktyvus, tačiau pareigūnai pažadėjo, kad jei jie mirs, bus pasirūpinta jų šeimomis. Tai, iš tikrųjų, labai galimai buvo misija, kai vyrai aiškiai žinojo, kad nebegrįš.
Remiantis šios istorijos versija, komanda, išėjusi iš baseino, jau kentėjo nuo ūmaus radiacijos sindromo (ARS). Visi jie neva mirė per kelias savaites.
Kas įvyko iš tikrųjų
A. Leatherbarrow‘as penkerius metus tyrė katastrofą. Jo knyga pateikia kiek kitokią, bet ne mažiau herojišką įvykių versiją.
„Nors ėjimas į rūsį buvo pavojingas, jis nebuvo toks dramatiškas, kaip pasakojama šiuolaikiniame mite“, – sakė Leatherbarrow‘as.
Ugniagesiai gelbėtojai porą kartų bandė naudoti specializuotas žarnas daugumai rūsio nusausinti. Trys vyrai, pasak A. Leatherbarrow‘o, buvo visi jėgainės darbuotojai, kurie dirbo toje pamainoje, kai ugniagesių gelbėtojų baseino nusausinimo procedūra buvo sustabdyta.
Jie taip pat nebuvo pirmieji užtvindytame rūsyje. Kiti ten buvo įėję matuoti radiacijos lygio, nors A. Leatherbarrow‘as teigė, kad jis niekada taip ir nesužinojo, kas jie tokie buvo, kiek jų buvo įėję ir kokios buvo jų išvados.
„Po ugniagesių baseino nusausinimo misijos liko šiek tiek vandens, daugumoje vietų iki kelių aukščio, tačiau kelias buvo praeinamas“, – rašoma A. Leatherbarrow‘o ataskaitoje.
„Vyrai į rūsį įėjo su hidrokostiumais, radioaktyviu vandeniu iki kelių, koridoriuje, prikimštame begalės vamzdžių ir vožtuvų, – tęsia jis. –Tai buvo tarsi adatos paieškos šieno kupetoje.“
Vyrai jaudinosi, kad negalės rasti vožtuvų.
„Kai prožektoriaus spinduliu radome vamzdį, mes labai džiaugėmės, – interviu sovietų spaudai sakė mechanikos inžinierius Aleksėjus Ananenko, kurį cituoja A. Leatherbarrow‘as. – Vamzdis vedė prie vožtuvų.“
Vyrai rado kelią, vedantį prie vožtuvų tamsiame rūsyje. „Mes girdėjome, kaip iš rezervuaro plūstelėjo vanduo, – tęsė A. Ananenko. – O dar po kelių minučių mes radome ir vožtuvus.“
Galiausiai, pasak A. Leatherbarrow‘o, nė vienas iš vyrų nemirė nuo ARS. Pamainos vadovas mirė nuo širdies smūgio 2005 m. (A. Leatherbarrow‘as tai sieja su Černobylio ugniagesiu ta pačia pavarde, kuris mirė nuo ARS, sumaišymu.)
Kur jie yra dabar
Kalbant apie kitus du vyrus, A. Leatherbarrow‘as teigė, kad vienas jų vis dar gyvas ir dirba pramonėje, tačiau jis nepaskelbė jo vardo, siekdamas išsaugoti privatumą. A. Leatherbarrow‘as teigė, kad prarado trečiojo žmogaus pėdsakus, tačiau jis buvo gyvas bent iki 2015 m.
Tai apsunkina prieštaringi Anglijos žiniasklaidos ir sovietų vyriausybės pranešimai, kurie garsiai bandė sumenkinti katastrofą. Be to, A. Leatherbarrow‘as teigė, kad geriausius ten esančius šaltinius dar reikia išversti iš rusų kalbos, įskaitant vyresniųjų vadovų ataskaitas, valstybės valdomus žiniasklaidos pranešimus ir inžinieriaus, kuris buvo apkaltintas dėl nelaimės, tačiau teigiantis, kad buvo vyriausybės padarytas atpirkimo ožiu, knygą.
Nepaisant to, pridūrė A. Leatherbarrow‘as, šie vyrai rizikavo gyvybe, kad išgelbėtų milijonus gyvybių per tokios didelės apimties katastrofą.
„Jie vis tiek ėjo į tamsų, pažeistą rūsį po išlydyta reaktoriaus šerdimi, kuri lėtai tirpo iki jų“, – sakė jis.
Kaip ir daugelio darbuotojų drąsa po kelių valandų, mėnesių, dienų ar metų po Černobylio tragedijos, šių vyrų drąsa paskatino kitus veikti tada, kai reikėjo neįsivaizduojamų veiksmų.
