Ne vieną kartą pergalėmis jau spėjęs nudžiuginti savo gerbėjus 25-erių klaipėdietis nuolat sugeba išvengti tiesaus atsakymo į klausimą, ar ringas – jo gyvenimo pasirinkimas. „Visada buvau kuklus, manau, kad niekada negalėsiu pasakyti, kad esu daugiau negu eilinis bičas, kuris tiesiog sportuoja“, - nusijuokė M. Danius.
Ir šįkart jis neatsakė į klausimą, ar jau apsisprendė rinktis kovotojo kelią. „Neturiu atsakymo, - atsiduso M. Danius. – Manau, kad atsakymą turėsiu, kai visą savo laiką galėsiu skirti tik sportui. Už galimybę parodyti save esu dėkingas Bušido federacijos vadovui Donatui Simanaičiui. Tačiau kaip dabar viskas atrodo? Sportuoju po darbo, jei turiu laiko ir jėgų – prieš darbą. Į stovyklas man nuvykti nesigauna. Jeigu kovotojas nori tobulėti, reikia keliauti, semtis patirties. O aš net neatrandu laiko nuvažiuoti į Kauną, Vilnius pasirodė tolokai, žadėjau vykti į Liepoją, bet nesigavo... Nuolatiniai trukdžiai“.
Pasak M. Daniaus, profesionalu save galės pavadinti, kai be problemų galės treniruotis bent dešimt kartų per savaitę. „Ir reikėtų treniruotis, manau, ne Lietuvoje, o į ringą dažniau žengti svetur. Žaviuosi tuo, ką daro Sigitas Gaižauskas ir Deividas Danyla Tailande. Tikiuosi šią šalį pamatyti rugpjūčio mėnesį. Labai viliuosi, kad viskas pavyks“, - kalbėjo kovotojas.
Pozityvumo bomba
Prieš kiekvieną kovą klaipėdiečių rūbinėje tvyro ypatinga nuotaika – čia nėra jokių niurzgėjimų, skubos, pykčio, rimtų meditacijų. „Turime suprasti, kad pats sunkiausias dalykas kovotojo gyvenime yra treniruotės. Varžybos? Tai tėra dešimt minučių ringe. Treniruotės – mažiausiai po dvi valandas per dieną. Varžyboms kovotojas ruošiasi du mėnesius, paskaičiuokime ir gausime antrą etatą po pagrindinio darbo, - skaičiavo M. Danius. – Todėl laukdamas kovos rūbinėje žinau, kad visą darbą jau esu nudirbęs treniruotėse. Nemėgstu „užsikrauti“ prieš kovą. Tai man netinka“.
Rūbinėje, kurioje kovai ruošiasi „K-1 Akademijos“ kovotojai, visada skamba linksma muzika. „Į viską žiūrime labai pozityviai, - šypteli M. Danius. – Aš ir į ringą žengiu skambant populiariai, gerai žinomai muzikai. Galima ir pašokti. Net negalvoju, kad man reikėtų „piktos“ dainos. Aš nenoriu būti piktas. Tikiu, kad piktos emocijos tik apkrauna įvairiausiomis mintimis, su kuriomis man – ne pakeliui“.
Kovotojas prisipažino, kad arenos jo negąsdina. „Aš tau išduosiu paslaptį: eidamas ringo link, aš nematau žmonių, kurie mane stebi ir lydi akimis, - sakė M. Danius. – Labai retai juos ir girdžiu. O ringe girdžiu tik trenerį ir matau savo varžovą“.
M. Danius prisiminė savo paskutinę kovą Vilniuje, kai teko suremti pirštines su kauniečiu Mindaugu Packevičiumi. „Buvo kiek neįprasta ir juokinga, - nusišypsojo klaipėdietis. – Girdėjau, ką šaukia Mindaugo treneris. Keistas jausmas: girdžiu, ką jam pasako daryti, bet nežinau, kada Mindaugas tai darys. Gavosi kažkokios šaškės: girdi, matai, bet nežinai, kada! Supratau, kad turiu lavinti savo refleksus, turiu mokytis išlaukti, kai turiu visa informaciją”.
Gyvenimo prioritetai
Su savo treneriu Vadimu Chromychu kovotojas jau seniai pažįstami – Klaipėdoje jiems netgi sportuoti kažkada teko kartu. „Mes sportavome pas tą patį trenerį, - konstatavo devynis metus su koviniu sportu draugaujantis M. Danius. – Pamenu, kad Vadimas jau baiginėjo savo sportininko karjerą ir mąstė apie nuosavą sporto klubą. Kadangi dėl mokslų man nesigavo lankyti treniruočių pas savo pirmąjį trenerį, apsilankiau pas Vadimą. Ir pajutau, kad pas jį aš tobulėju. Man patiko matyti save tokį. O dabar galiu pasakyti, kad mūsų santykiai yra ypatingi – tarsi draugai, bet jis yra treneris“.
Lankyti treniruotes Martynas pradėjo būdamas šešiolikos. „Nuolat girdėjau iš vyresnių ir trenerių gerą pastabą: „Palėbauti visada spėsi, nesvarbu, kiek tau bus metų, o siekti sportinės karjeros? Tik dabar!” Laiku susidėliojau savo gyvenimo prioritetus, pasirinkau, kas man yra svarbiau, - teigė M. Danius. – Žinoma, nebuvau šventas, bet viskas buvo „su protu“.
O ir draugų ratas diktavo savo taisykles. „Varžybos, treniruotės – visi mano draugai buvo sportininkai. Juk mūsų kiemas – krepšininkas Mindaugas Girdžiūnas, Crossfit‘o čempionas Paulius Brilinga. Visas mūsų kiemas – sportininkai. Tik kiekvienas savo laiku pasukome savo keliais. Džiaugiuosi, kad taip gavosi“, - šypsojosi M. Danius.
Tikslas - diržas
Savo stipriais smūgiais į korpusą jau pagarsėjęs kovotojas patraukia pečiais, paprašytas išduoti savo paslaptį. „Aš nežinau. Prisižiūrėdavau vaizdo įrašų internete. Stebėjau, ką ringe daro olandas Andy Souweris. Jis turėjo kombinaciją „kaire tiesus, dešine tiesus ir kaire į kepenis“. Ir visi krisdavo, - pasakojo M. Danius. – Prisižiūrėjęs šių vaizdų ir eksperimentavau su su treniruočių draugais. „Kaire, dešine, kaire į kepenis“ – ir matau, kad žmogus po trijų sekundžių prisėda. Šis efektas man patiko. Pradėjau tobulinti techniką“.
Martynas suprato, kad stipraus ir techniško smūgio į korpusą efektas yra labai didelis. „Tai nėra nokautas. Varžovas tiesiog išsenka... Ir man tai patinka. Matyt, čia ir yra mano paslaptis“, - nusijuokė kovotojas.
Prieš gerą pusmetį teigęs norintis ringe susitikti su D. Danyla klaipėdietis šįkart susimąstė. „Deivis dabar kaupia patirtį Tailande... reikėtų ir man į Tailandą, nes jau jaučiu, kad atsilieku, - sakė M. Danius. – Norėčiau trečią kartą susitikti su KOK čempionu Stanislavu Renita. Pirmą kartą aš jam pralaimėjau taškais, antrą kartą, manau, kad turėjau laimėti, bet čempiono diržas yra pas jį. Norėčiau šį diržą atsiimti“.
