Nespėta nė sulaukti Trijų karalių, kai prasidėjęs Čekijos pirmininkavimas Europos Sąjungoje (ES) buvo išbandytas „lauko sąlygomis“.
ES vardu Čekija veikia, reaguodama į įsiplieskusį Rusijos ir Ukrainos dujų tiekimo ES ginčą, jai taip pat priklauso realiais veiksmais rodyti ES užsiangažavimą sprendžiant naują kruviną konfliktą Artimuosiuose Rytuose, kur kartojasi jau žinomas „perdėto jėgos naudojimo“ scenarijus.
To negana – Čekija perima „Europą“ tokiu metu, kai ES šalių ekonomikos neria į krizę ir raginimai imtis suderintų veiksmų visos ES mastu suintensyvėjo tiek pat, kiek ir nereklamuojamos šalių pastangos pirmiausia gelbėt savas ekonomikas net ir partnerių sąskaita.
Turbūt ir patys čekai nesitikėjo, kad būtent tokia briauna atsisuks jų rūpestingai parinktas moto tam pusmečiui – „Europa be užtvarų“. Iš tiesų – užtvarų JAV užkilusiam finansiniam cunamiui net ir norėdamas neiškelsi, o jei kas nori iškelti užtvarą dujoms, tai čekų nesiklaus.
Savo pagrindiniais prioritetais iškėlusi ekonomiką, energetiką ir ES išorės santykius, Čekija akivaizdžiai gavo, ko norėjo.
Jos pirmininkavimas mums įdomus ir svarbus – tiek dėl to, kad Lietuva pirmininkaus 2013 metais, tiek ir dėl to, kad Čekija turi panašią istorinę patirtį ir interesus. Jos sėkmė bus mums pavyzdys, jos nesėkmės – pamoka.
Kuo mes panašūs kaip ES šalys narės? Pirma, dabartinė Čekijos vyriausybė yra mažumos vyriausybė (ją paremia grupelė nepriklausomų parlamento narių). Vyriausybių silpnumas, jų lipdymas iš santykinai gausios partijų ir partijėlių įvairovės bus, kaip atrodo, ir ilgiau trunkanti Lietuvos ypatybė. Antra, čekai ne itin pasitiki Europos valstybių gebėjimu atsispirti rimtesnėms negandoms ir stipriai remia transatlantinę strateginę partnerystę (Čekijos premjeras M. Topolanekas be jokių svyravimų pasirašė sutartį su JAV dėl priešraketinio skydo radarų stoties įkūrimo Čekijoje). Mes – taip pat. Trečia, pirmininkavimo laikotarpiui vienu iš išorės santykių prioritetų Čekija paskelbė Rytų Partnerystės plėtojimą (balandį ji sukvies Prahoje visų ES valstybių bei Rytų Partnerystės šalių – Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos bei Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžano - vadovų susitikimą). Mes taip pat esame už kuo didesnį ekonominių bei politinių ryšių su tomis valstybėmis stiprinimą. Pagaliau, čekai akcentuoja bendros ES energetikos politikos svarbą (M. Topolanekas teigia: „Mes manome, kad Europos Sąjungos ateičiai ir saugumui lemiamą reikšmę turi bendros energetinio saugumo politikos turėjimas ir veikimas vienu balsu, kai deramasi dėl energijos tiekimų“). Lygiai tokia pati ir mūsų strateginė nuostata.
Kita vertus, ne tik Briuselis, bet ir daugelis rimtų ES sostinių žiūri įtartinai ir net nerimastingai į Čekijos pirmininkavimą. Savo vaidmenį čia suvaidino šį kartą tikrai nusisekęs Prancūzijos pirmininkavimas, ypač jos „daugiaoktanio“ prezidento N. Sarkozy iniciatyvumas, energija ir ištvermė, užtikrinant ES deramą politinį vaidmenį net keliose tarptautinėse krizėse. Net atsirado balsų, siūlančių rasti galimybių nesuteikti pirmininkavimo tokioms „silpnoms“ (mažoms ir netvirtų vyriausybių) šalims kaip Čekija – bent jau sunkesniais tarptautinės politikos momentais. ES politinio elito nepasitikėjimas naujokėmis yra vieša paslaptis (mes jį kartais ir patys pakurstom).
Kita rimta priežastis ta, kad Čekijos politinis elitas yra gan skeptiškas ES integracijos gilinimo atžvilgiu, o jos prezidentas Vaclavas Klausas atvirai skelbia savo priešišką požiūrį į gilesnę ES šalių integraciją (tiesa, formali prezidento politinė galia yra menka).
Pernai lapkričio mėnesį oficialaus vizito Airijoje metu V. Klausas demonstratyviai susitiko su Declanu Ganley, tenai susikūrusios ES skeptikų partijos „Libertas“ pirmininku. Ši partija ruošiasi dalyvauti šįmet vyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose kaip europinė partija, kelsianti kandidatus skeptikus visose ES šalyse, ir tuo smarkiai sunervino Parlamente dominuojančias federalistines politines jėgas.
Todėl nieko nuostabaus, kad Europos Komisijai labai nemalonus prezidentas liberalas, neigiantis visą ūkinę veiklą reguliuojantį jos triūsą, o antiamerikinį toną užduodančioms ES valstybėms narėms skrandį gadina čekų vyriausybės transatlantinio bendradarbiavimo stiprinimo nuostatos.
Taip jau išeina, kad šį pusmetį Europos vienybę gelbės, jos integraciją stiprins Europos integracijos skeptikė. Pridėti belieka, kad būtent taip - nesyk susiduriant, sukibirkščiuojant, net susigrumiant nuostatoms ir požiūriams – ir vyksta Europos vienijimasis, jos vertybių ryškinimas, principų glūdinimas ir bendros politikos formavimas.
Neseniai ES šalių piliečiai patyrė dar vieną „įvairovės vienybėje“ atvejį. Kai gruodžio pradžioje teroristai Indijos didmiestyje aklai šaudė į niekuo dėtus žmones, grupė ten viešėjusių Europos Parlamento (EP) narių ir tarnautojų slėpėsi kažkur netoli viešbučio, kai pas juos atvyko Vokietijos konsulas. „Tik vokiečiai“, pareiškė jis, išgabendamas tautiečius iš pavojingos vietos ir nereaguodamas į kitų pastabas, kad egzistuoja toks dalykas kaip ES pilietybė ir jis privalo suteikti konsulinę pagalbą visiems ES valstybių piliečiams (ES sutarties 20 straipsnis skelbia, kad kiekvienas ES šalies narės pilietis turi būti ginamas bet kurios šalies narės diplomatinės ar konsulinės tarnybos „... tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir tos šalies piliečiai“).
Gėdingas elgesys, pareiškė antrarūšiu pabuvęs EP narys ispanas.
Beje, spėjo sukibirkščiuot ir Čekijos bei Lietuvos pareigūnų santykiai - kai paaštrėjo padėtis tiekiant dujas ES valstybėms dėl Rusijos ir Ukrainos ginčo. Jei tikėtume spaudos pranešimais, vienas neįvardijamas aukštas Lietuvos pareigūnas nusiėmė diplomato skraistę ir rėžė savo nuomonę iš peties: „Rusija sako: „Turite tapti vasaline valstybe, tik tada gausite, ko norite. Visos Rusijos kaimynės tebekovoja už savo nepriklausomybę.“ Ir dar pridėjo, kad Lietuva moka už dujas vieną didžiausių kainų Europoje. „Lietuva neatstovauja Europos Sąjungai“, sausai pastebėjo Čekijos vyriausybės atstovas spaudai.
Kadangi dalis Lietuvos pareigūnų nežino, ką reiškia „pragmatiniai santykiai“, tai jos vienpusis vertybių akcentavimas tuose santykiuose, deklaruojamas realaus pasaulio scenoje, virsta teatrališkumu, tiesiog hamletinėmis pozomis. Tokios pozicijos bergždumas akivaizdus. Net ir tuo atveju, jei Lietuvos Vyriausybė jau turi dar nepaskelbtą ilgalaikę sutartį su „Gazpromu“ – dėl dujų tiekimo padvigubinimo nuo 2010 m., kai sausio 1 d. turės visu pajėgumu įsijungti Elektrėnų jėgainė, pakeičianti uždaromą Ignalinos atominę. Kol nesusigaudysim, kad vertybių diegimas, platinimas, tarptautinis puoselėjimas įmanomas tik per santykius, dialogą, derybas, o ne „donkichotiškais“, kaip kai kas pastebi, monologais ar jausmingomis replikomis, tol niekas ir toliau nepastebės mūsų „aktyvumo“ tarptautinėje energetikos arenoje (beje, laimei).
Mes gal ir pernelyg įsijautėm į N. Sarkozy naują maksimą: „Visos ES šalys narės turi tokias pačias teises, bet, matyt, nevienodą atsakomybę.“ Kažkiek atsakomybės turi (privalo turėti) ir mažos valstybės.
Čekijos pirmininkavime, žinoma, nieko teatrališko nebus. Vietoj skundų visam pasauliui Čekija sieks prisidėti prie Europos vienybės ir išlikimo taip, kaip ji mato visą Europos idėją – atviros rinkos, atsidavimo tautinių valstybių Europai ir tvirtų transatlantinių santykių pagrindu.
Atsisveikindamas su pirmininkavimu N. Sarkozy Europos Parlamente gruodį prisipažino: „Man patiko tas darbas. Kai turi galimybę šešis mėnesius gilintis ir spręsti 27 tautų problemas, išmoksti tolerancijos, dvasios atsivėrimo ir imi suprasti Europą.“
Vadinasi, 2013 metams įpusėjus ir mes būsim tiek išsilavinę. Visgi įdomu, ar be pirmininkavimo negalima to išmokti?
