Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas nuolat neigia, kad globaliniai klimato pokyčiai yra įtakoti žmogaus veiklos. Jis taip pat keikia Europos sąjungą, tačiau, nors dauguma čekų nepritaria visoms jo idėjoms, tačiau beveik neabejojama, jog V. Klausas turi puikias galimybes būti perrinktas dar vienai kadencijai, skelbia „Spiegel“.
2007 metų rugsėjo 24 dieną į Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos susitikimą suvažiavo daugiau nei 70 pasaulio valstybių vadovų. V. Klausui buvo suteikta puiki vieša erdvė išreikšti savo nuomonę apie dabartinę pasaulio padėtį. Puikiai angliškai kalbantis politikas nedelsdamas pareiškė, kad šiltnamio efektas neegzistuoja, o klimatas keičiasi kartą per kelis amžius, o žmonija čia yra bejėgė ką nors pakeisti. Tad išvada aiški – su klimato pokyčiais kovoti neverta, nes tai ne žmogaus jėgoms. Po 15 minučių trukusios kalbos salėje nuskambėjo vos keli vangūs aplodismentai, tačiau jų Čekijos prezidentui ir nereikia. Pats V. Klausas teigia, kad po kalbos daugelis politikų slapta priėjo prie jo ir patapšnoję per nugarą išreiškė asmeninį pritarimą dėl tokios išsakytos nuomonės. Čekijos prezidentas didžiuojasi, kad jis vienintelis sugebėjo nepaisyti politinio korektiškumo nubrėžtų ribų. Tačiau su V. Klausu nuolat kartojasi ta pati situacija: jis vienas yra teisus, jis vienas drąsus, o visi likę yra bailiai arba puspročiai.
„Jis save laiko nepripažintu genijumi“ – vienas iš vyriausybės informatorių pažymėjo savo ataskaitoje, rašytoje dar komunistinės Čekoslovakijos laikais. Tas pats apie V. Klausą gali būti pasakyta ir šiandien, tačiau toks pasipūtimas nesutrukdė jam padaryti nuostabią karjerą. Prieš tapdamas prezidentu, jis ėjo ministro, ministro pirmininko ir parlamento vadovo pareigas. Dabar jis turi puikias galimybes būti perrinktas dar vienai prezidento kadencijai. Tikriausiai jis dar vieną kadenciją sėdėdamas ištaigingoje prezidento rezidencija paverstoje Prahos pilyje vadovaus 10 mln. čekų. Šioje pilyje kadaise gyveno imperatorius Karolis IV, Franzas Kafka jos šešėlyje parašė savo romaną „Pilis“.
V. Klausas nuolat konfliktavo su komunistinio režimo elitu, tačiau nevengė ir rimtų sankirtų su disidentais, palaikiusiais pirmąjį šalies prezidentą po komunizmo žlugimo Vaclavą Havelą. Nepaisant to, kad yra vedęs slovakę, jis buvo vienas iš pagrindinių Čekoslovakijos subyrėjimo iniciatorių 1993 metais. Ekonomikos profesorius V. Klausas yra itin prieštaringai vertinama asmenybė: jis ir intelektualas, bet tuo pačiu metu ir populistas, ir šaltakraujis taktikas ir savo ideologijos vergas.
Tarptautinėje politikų elito bendruomenėje V. Klausas laikomas autsaideriu ir ne vien dėl savo pozicijos dėl klimato pokyčių. Jis pasisako prieš Europos sąjungą, į kurią Čekija įstojo vos prieš 5 metus. ES jam – biurokratinis bei autoritarinis monstras. Nepakenčia jis ir savo varžovo bei bendravardžio V. Havelo, kurį laiko moralizuojančiu, pusiau kairiųjų pažiūrų politiniu disleksiku. Jei Čekijos prezidentas būtų renkamas piliečių, tai V. Klausas laimėtų antrąją kadenciją. Tačiau prezidentą Čekijoje tvirtina parlamentas – Atstovų rūmai bei Senatas. Tačiau politikai teigia, kad ir čia V. Klausas turi puikias galimybes būti perrinktas.
Praėjusį mėnesį Vokietijos knygynuose pasirodė V. Klauso knygos :Mėlyna planeta žaliose grandinėse“ vertimas. Knygoje jis kovoja su aplinkosauginiais judėjimais. „Aplinkosaugininkų požiūris į gamtą yra panašus į marksistų požiūrį į ekonomiką valdančius dėsnius. Jie bando natūralų gamtos vystymąsi pajungti optimaliems, centralizuotais, globaliai planuojamais dėsniams“ – rašo V. Klausas.
V. Klausas gąsdina žmones, kad pasaului gresia aplinkosaugininkų diktatūra. Be to, pavojų jis mato ir kituose judėjimuose – socialdemokratijoje, žmogaus teisių gynimo organizacijose, feminizme, multikultūralizme ir kt. Visas šias iš esmės skirtingas pažiūras vienija vienas bendras pamatinis aspektas: tai, kad judėjimai savo ginamus principus bando paversti socialinėmis dogmomis, varžančiomis individo laisvę. Lygiai taip, kaip komunizmas elgėsi su visuomenei primetamomis savo dogmomis.
V. Klauso politinis talentas glūdi jo gebėjime manevruoti tarp skirtingų pažiūrų politikų. Nors jis ir niekina ES, tačiau vengia susidėti su pačiais aršiausiais šios sąjungos kritikais. Tai leido jam susikrauti čekų, nepritariančių ES biurokratizacijai simpatijas, tačiau taipogi leidžia išlaikyti ir tėvynainių, turinčių didelių materialinių lūkesčių iš sąjungos, paramą. Juk daugumai piliečių ES reiškia nei daugiau, nei mažiau, o tik ekonominę gerovę.
V. Klausas menkina pilietines teises gynusių aktyvistų vaidmenį nuverčiant komunistinį režimą. Jo teigimu, ne aktyvūs disidentai, o pasyvų pasipriešinimą vykdę eiliniai piliečiai savo kasdiene veikla pakirto ekonominį komunistinės visuomenės pagrindą. Tokie jo komentarai yra malonūs daugelio čekų ausiai. Kas kitas, jei ne aktyviausi opozicionieriai po komunizmo žlugimo padarė stebėtinas karjeras kai tuo tarpu eiliniai čekai turėjo kovoti tam, kad išlaikytų savo darbą.
Tiesa, savo karjerą V. Klausas taipogi pradėjo kaip disidentas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jis prisijungė prie antikomunistinio opozicijos judėjimo. Po to, kai sovietų tankai numalšino Prahos pavasarį, jis neteko darbo Mokslų akademijoje, tačiau jam buvo leista įsidarbinti ekonomistu nacionaliniame banke. Iki šiol ekonomikos srityje Čekijos prezidentas savo idealais laiko liberalius mąstytojus, tokius kaip Friedrichas von Hayekas.
Iškart po 1989 metų Aksominės revoliucijos, V. Klausas įkūrė „Pilietinės demokratijos partiją“, kuri triumfavo 1992 metų parlamento rinkimuose. Kaip ministras pirmininkas jis sparčiai modernizavo ekonomiką ir atsikratė paskutinių planinės ekonomikos likučių. Jis valstybinių kompanijų akcijas išdalijo Čekijos žmonėms, nes norėjo paversti visą tautą, nors ir smulkiais, tačiau vis dėlto kapitalistais. Tačiau šis jo bandymas žlugo. Nors ekonomika augo, bankai, kurie vis dar nebuvo privatizuoti, supirko iš piliečių daugelį šių akcijų ir kompanijos vėl atsidūrė valstybės rankose. Sistema įgalino negarbingiems verteivoms prisikišti kišenes pinigų. Pati „Pilietinės demokratijos partija“ imta sieti su korupcija. Tačiau V. Klausas visada sugebėdavo atsigauti po politinių smūgių.
