Čečėnijos prezidentu oficialiai vadinamas Rusijos statytinis Ramzanas Kadyrovas tampa televizijos žvaigžde. Pasirodė jau antra Čečėnijos televizijos laida, kurios herojai – „atgailaujantys“ buvę Ičkerijos nepriklausomybės šalininkai. Apie tai savo straipsnyje ir radijo stoties „Svoboda“ eteryje pasakojo žinomas žurnalistas Andrejus Babickis.
Laidą "Точки опоры" („Atramos taškai“ – rus., - „Balsas.lt), tikrai asmeniškai veda vadinamasis Čečėnijos prezidentas. Kaip ir pirmosios, dviejų mėnesių senumo laidos, šios žanras yra masinis įvairių politinių, religinių veikėjų, Ičkerijos valdininkų atsiribojimas nuo buvusių savo idealų. Paimti į nelaisvę, grąžinti iš Europos, ar tiesiog iškelti į televiziją iš tamsių pakampių, kuriuose tyliai kiūtojo, tikėdamiesi likti nepastebėti, buvę nepriklausomybės šalininkai pasakojo, kokia bedieviška buvo valdžia, kuriai jie kažkada atstovavo,“ – rašo A. Babickis.
Kriminalinio autoriteto praeitį ir Rusijos politinio statytinio dabartį įkūnijantis R. Kadyrovas, kaip pabrėžiama, mėgina demontuoti Ičkerijos čečėnų respublikos idealą dviem kryptimis. Pirma, siekiama diskredituoti pačią separatizmo ideologiją. Kiek čia pasiekta – vertinti sunku, nes nelengva įlįsti į žmonių galvas bei nustatyti, kiek tvirtai bei nuoširdžiai jie tiki, kad, susiejus savo likimą su Rusija, bus gerai.
Antroji kryptis, primenanti sovietinių laikų KGB metodiką, vystoma, autoriaus nuomone, kur kas sėkmingiau. „Kadyrovas apnuogina žmonių, kitados, buvo čečėnų valstybės tėvais-įkūrėjais, su niekuo nesulyginamą silpnumą“, - teigia A. Babickis.
Kažkada prisiekę Ičkerijos vėliavai žmonės priversti ištraukti iš savo gelmių visą žmogiškojo menkumo arsenalą ir rungtyniauti koneveikiant, demaskuojant buvusius bendražygius bei pačią taip ir neatkurtos čečėnų nepriklausomybės idėją. Lietuvos pokaris ir rezistencija mena NKVD organizuotų „smogikų“, kuriais dažnai verbuoti buvę partizanai, fenomeną. Tokia praktika taikyta ir Čečėnijos kalnuose, o informacijos epochoje reikia ir naujų kovos formų. Jos, reikia manyti, ir atrandamos, išnaudojant beviltišką ir bejėgišką vieno ar kito žmogaus būseną, menkystų ir bailių potencialą. Žinoma, pavertus giminaičių grobimo įkaitais taktiką norma, palaužiami įvairūs žmonės.
A.Babickio nuomone, Ičkerijos laidojimo procesijoje trūksta tik vienos – Achmedo Zakajevo figūros. Net ir pripažįstant, kad Ičkerijos vyriausybės emigracijoje juridiniai pagrindai nėra šimtu procentų idealiai įforminti – jis išlieka problema Rusijai. Tęstinumo linijos visgi yra ir daugeliui atrodo ne tik pakankamos, bet ir nepajudinamos.
Kai Rusijos provokatorių paskatintos ir savojo kvailumo nestokojančios nukraujavusio čečėnų pasipriešinimo galvos ėmėsi svaičioti apie "Kaukazo emyratą", pradėjo radijo laidų eteryje vartoti daugiau arabiškų, nei čečėniškų žodžių, A. Zakajevas paskelbė, jog toliau vadovausis Ičkerijos Konstitucija ir idėja. Kaip pabrėžia A. Babickis, Londone reziduojantis A. Zakajevas ir toliau išliks politiku, kurio kapituliacijos Maskva ir R. Kadyrovo parankiniai labai norėtų. Padėtis labai primena Lietuvos pokario laikus, nors nebūtų teisinga sakyti, kad viskas labai panašu. Ičkerijos vadovus rusams teko tiesiog vieną po kito žudyti. Lietuvos autoritetinio režimo autoritetai 1940-aisiais pabėgo pavojaus nelaukę. Vyriausybės emigracijoje sukurti nesiteikė. Kita vertus, Lietuva turėjo teorinę paguodą – dalis valstybių „savanoriško stojimo“ į Sovietų Sąjungą nepripažino. Prieš dvi dešimtis metų pasirodė, jog tai kažkiek svarbu. O kol kas išdavysčių, sadizmo ir kriminalinio režimo autoritetas Ramzanas Kadyrovas mėgaujasi patekęs į televizorių, Vakarams reikia Rusijos dujų, o Lietuva bijo paremti net Tibetą, nes saugosi Kinijos draudimo atvežti mums akinių nuo saulės.
