Lygiai prieš dvidešimt vienerius metus, 1991 metų rugsėjo 6 dieną buvo paskelbta Ičkerijos čečėnų respublikos (IČR) nepriklausomybė nuo Rusijos federacijos. Vėliau brutalia karine jėga išeivijon išvaryto IČR ministrų kabineto, reziduojančio Londone, vadovas Achmedas Zakajevas išplatino pareiškimą.
„Daugiaamžė čečėnų tautos kovos už savo nepriklausomybę istorija pilna ne tik heroizmo. Joje ir daug genocidų bei deportacijų. Jau pirmiems rusų kolonizatoriams, klastingai mėginusiems pavergti Kaukazą, buvo ryžtingai pasipriešinta ginklu. Suvokę, su kokiomis laisvę mylinčiomis tautomis jie susidūrė Kaukaze, kolonizatoriai daugiau nebepuoselėjo vilties gauti paklusnius vergus ir ėmėsi atvirai vykdyti kaukaziečių naikinimo politiką“, – svetainėje chechenpress.org rašo A. Zakajevas.
Paskutinieji 21-eri metai, pasak A. Zakajevo nepalaužė čečėnų tautos valios ir tikėjimo, kad išsivadavimas nuo Rusijos priespaudos – „netolimos ateities reikalas“. „Viskas Alacho rankose“, – baigia savo kreipimąsi A. Zakajevas.
*******
Čečėnai, kurie nepriklausomybę nuo Rusijos paskelbė prieš 21 metus, nuo 1994 metų kariavo du karus su Rusija. 1996 m. Rusija buvo pasirašiusi Chasavjurto susitarimus, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis „dėl tarpusavio santykių pagrindų“ įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto.
Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinių Tautų Organizacijoje. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Šamilio Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl IČR nepriklausomybės taip ir neįvyko.
Rusijos pradėtų karų metu visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Be to, Rusijos karinės pajėgos ir šnipai Čečėnijoje ir užsienyje nužudė keturis Ičkerijos Čečėnų Respublikos prezidentus: D. Dudajevą, Z. Jandarbijevą, A. Maschadovą ir A. Sadulajevą.
Minimaliais skaičiavimais, vien pirmame Čečėnų kare žuvo 46 500 žmonių. Kitais skaičiavimais, aukų skaičiai gali siekti nuo 80 000 iki 100 000 žuvusiųjų. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.
Žmogaus teisių organizacijos nevykusiais laiko Rusijos mėginimus legitimuoti Čečėnijos statusą ir santvarką. Ten nuo 2003 m. balandžio 2 dienos veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsiranda todėl, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos
lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežant į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.
Nors Maskva giriasi, jog pasipriešinimas nuslopintas, pastaraisiais metais išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane. Maža to, kriminaline praeitimi ir ypatingu žiaurumu garsėjantis Rusijos statytinis Čečėnijoje Ramzanas Kadyrovas, kurį gausiomis finansinėmis injekcijomis ir karine jėga remia Maskva, įtariamas daugybe nebaudžiamų kriminalinių nusikaltimų ne tik Šiaurės Kaukaze, bet ir visoje Rusijos federacijoje.
