Tarp pačių garbingiausių „Carito“ šventės dalyvių yra ir marijampolietė vaikų gydytoja Emilija Montvilienė, viena Lietuvos „Carito“ organizacijos įkūrėjų. 1988 metais į Kauną slaptam susitikimui 7 moteris iš visos Lietuvos sukvietė vienuolė sesuo Albina Pajarskaitė. Tarp tuomet į Kauną vykusių buvo ir E. Montvilienė.
„A.Pajarskaitė tuomet mus vienijo ir skatino veiklai, kuri padėtų tautai keltis iš moralinio nuosmukio, - sakė E. Montvilienė. – Pirmiausiai įkūrėme Lietuvos katalikių moterų sambūrį. Vilkaviškio vyskupijoje pavyko suburti 37 moteris. 1989 metais įvyko pirmasis „Carito“ savanorių suvažiavimas, Lietuva tapo tarptautinės „Carito“ organizacijos dalimi. Nuo tada ir skaičiuojame savo istoriją“.
E. Montvilienė pasakojo, kad pirmieji „Carito“ veiklos metai labai skyrėsi nuo to, kaip gyvena ši organizacija dabar. Teko ilgai įrodinėti, kad Rygiškių Jono vidurinėje mokykloje tikybos mokytoju būtų priimtas kunigas - taip prasidėjo vaikų religinis švietimas.
„Caritas“ ėmėsi šeimos politikos, pasisakė prieš abortus. Savanorės ėjo į sunkius ligonių namus, juos slaugė, nes slaugos skyrius ligoninėje buvo nedidelis, visų ten gydyti negalėjo. Didžioji dalis žmonių ir dabar „Carito“ veiklą sieja su dalijama labdara – tuomet į Lietuvą iš Vakarų Europos ir Amerikos keliavo vaistų, maisto, drabužių siuntos. Jas stokojantiems ir vargstantiems žmonėms dalino „Carito“ savanoriai.
Gydytojai E. Montvilienei pavyko įnešti permainų ir ligoninėje – sovietmečiu ligoninėse viešai nebuvo atliekamos jokios religinės apeigos, net mirštančiajam ligoniui būdavo sunku prisikviesti kunigą.
Gydytoja atkakliai įrodinėjo, kad medicinos personalas privalo rūpintis ne tik žmonių kūnų gydymu, bet ir jų sielovada. Todėl Marijampolės ligoninėje buvo atidaryta pirmoji šalies ligoninėse koplyčia, kurioje ne tik sergantiems ir besigydantiems žmonėms, bet ir aplinkinių mikrorajonų gyventojams dalyvaujant iki šių dienų aukojamos šventosios mišios.
Nematoma Visagalio parama
„Visuomet stengėmės, kad visos mūsų veiklos pagrindas būtų tikėjimas ir artimojo meilė, - sakė E. Montvilienė. Be tikėjimo, Dievo pagalbos mūsų veikla jau seniai būtų išsikvėpusi, nesulauktumėme tiek aplinkinių paramos ir palaikymo“.
Pirmoji vyskupijos „Carito“ reikalų tvarkytoja pasakojo, kad savanorius veiklai itin skatino geri Vakarų Europos „Carito“ pavyzdžiai. Su didele grupe savanorių E.Montvilienė vyko į Italiją - Romą ir Vatikaną – kur pamatė, kaip ten „Caritas“ vykdo paramos projektus. Vokietijoje ji ir grupė psichologų, psichoterapeutų, socialinių darbuotojų dalyvavo net keliose stažuotėse, mokėsi dirbti prevencinį darbą su žalingų įpročių priklausomybę turinčiais žmonėmis. Jiems net įkurtas atskiras „Carito” pagalbos centras - „Rūpintojėlis“.
„Carito“ organizacijos direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė sakė, kad dabar Vilkaviškio vyskupijoje yra apie 530 savanorių, jų grupės yra beveik visuose vyskupijos dekanatuose ir parapijose.
Reikia ne tik duonos, bet ir dėmesio
„Rūpintojėlį” įsteigė ir ilgą laiką jam vadovavo E. Montvilienė. Dabartinė centro direktorė Diana Rugienytė yra sakiusi, kad žmonėms dažnai čia reikia ne materialinės pagalbos, bet supratimo ir gero žodžio. Priklausomybes turintys žmonės dažnai būna visuomenės atstumtieji. Ji sakė, kad neseniai į „Rūpintojėlį“ užsuko neblaivus vyras, kuris prašė pinigų. Kai direktorė jų duoti atsisakė ir pasiūlė išsikalbėti, vyras ilgai pasakojo apie save ir nelaimingą gyvenimą. Jam palengvėjo. Ir tuomet jis padėkojo ir prasitarė eisiąs pirkti duonos – vadinasi, jam ne pinigų reikėjo, o žmogiškojo bendravimo.
A.Adomavičiūtė sakė, kad labai svarbų darbą nuveikia Kalvarijos „Carito“ vaiko dienos centras, į kurį susirenka 45 vaikai. Dauguma jų – iš socialiai apleistų ar socialinės rizikos įskaitoje esančių šeimų. Vaikai guodžiasi, kad tėvai jais mažai rūpinasi, palieka namuose vienus, kartais - balkone užrakintus, ten dirbančioms moterims pasakoja patyrę fizinę, lytinę prievartą.
„Carito” darbuotojos A. Adomavičiūtei sakė, kad sunku su kalvarijiečių vaikais kalbėti apie darbą, nes jie jau nesupranta, kam reikia dirbti ir sakosi, kad ateityje tikisi gyventi iš pašalpų – taip dabar gyvena jų tėvai.
Marijampolės apskrityje labai pasiteisino tarptautinis „Didžiojo brolio“ projektas. „Caritas“ padeda surasti pilnamečius ar brandžius 16-17 metų jaunuolius, kurie tampa draugu mažajam vaikui- dažnai vienišam, tėvų apleistam ar jų dėmesio nesulaukiančiam. Marijampolėje per trumpą laiką susikūrė 12 tokių vyresniųjų ir mažesniųjų draugų porų. „Vyresnieji broliai” – „Carito” savanoriai tokiai veiklai ruošiasi kursuose, susipažįsta su vaikų psichologija.
Vaikai iš landynių tampa piligrimais
„Jaunimui „Carito” veikla nėra visiškai svetima, tik ji turi juos sudominti, - sakė A.Adomavičiūtė.- Jaunimas mielai eina į senelių globos namus, bendrauja su vaiko dienos centrų mažaisiais lankytojais“.
Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto vaiko dienos centro auklėtiniai – iš itin sunkios socialinės aplinkos. Šiam centrui vadovauja Vytauto Didžiojo universiteto docentė Lina Šulcienė. Susirinkusi vaikus iš landynių, namų, kur dažnai jie neturi net ką pavalgyti, moteris ėmė juos auklėti teigiamos veiklos pavyzdžiais. Ne visuomet viskas pavyksta. Bet neseniai šio centro vaikai nustebino kitus, kai pėsti nukeliavo piligrimų keliu iki Šiluvos. O juk daugumai vaikų – tik 10 ar 12 metų.
A. Adomavičiūtė sako, kad „Caritas“ stengiasi vaikams padėti atsikratyti juos ištikusios lemties – gimti po šėtono programa. Šėtono valdomi gyvena tėvai, šios programos padarinius jaučia ir tokių šeimų vaikai. Labai sunku įveikti jų moralines nuostatas, tačiau „Carito“ savanoriai savo veikloje vadovaujasi artimo meilės nuostatomis ir tiki, kad be Dievo pagalbos jų veikla nebūtų sėkminga.
„Kai „Caritas“ atsirado Lietuvoje, mes gaudavome labdaros siuntų, nemokamais vaistais aprūpindavome ligonines, senelių ir vaikų globos įstaigas, - sakė E. Montvilienė.- Įsteigėme labdaros valgyklas, kuriose ir dabar maisto gauna jo neturintieji. Tačiau veikla keliama į aukštesnį lygį – „Caritas“ turi kelti žmonių moralę, taurinti dvasingumą. Tik tuomet mūsų veikla bus prasminga, galėsime pasidžiaugti ne tik materialiai pasotintais, bet ir dvasios ramybę mūsų savanorių dėka atgavusiais žmonėmis, kurie gyvena šalia mūsų“.
„Caritas“ įaugo mūsų gyvenime, šios organizacijos ir jos aktyvistų nuopelnus įvertina ir šalies, ir savivaldybių valdžios. Neseniai Marijampolės savivaldybės garbės pilietės vardą nuspręsta suteikti gydytojai Emilijai Montvilienei, kuriai šio apdovanojimo regalijos bus įteiktos viename artimiausių savivaldybės tarybos posėdžių. Marijampolės garbės piliečio vardai už paramą marijampoliečiams suteikti kitų valstybių „Carito“ atstovams. Marijampolės garbės pilietė yra Brunhildė Sigl, tikybos mokytoja iš Austrijos, skyrusi lėšų ligonių slaugytojų mokymui, ir Vokietijos pilietis Klemensas Rattinghausas už ilgametę paramą ligoninei ir globos namams.
Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Šakių savivaldybių garbės piliečiais irgi yra pripažinti „Carito“ projektų rengėjai bei vykdytojai iš užsienio.
Liucija Burbienė
