Išeitų, kad dabar mes turime sakyti ačiū Stalinui ir Hitleriui, nes būtent deka šių kraugerių susidarė sąlygos užpildyti atsilaisvinusią nuo Lietuvos lenkų ir žydų nišą lietuviais (iš lietuviškų LTSR rajonų) ir rusakalbiais iš SSSR.
Tai gal biškį pagarbiau kalbėkime apie savus kaimynus, į kurių namus po karo įsikėlė mūsų tėvai ir seneliai? Ar jaučiames kaip rusai Karaliaučiuje?

Priminsiu dar, kad 1939 metais virš pusės Vilniaus gyventojų sudarė lenkai, o trečdalį - žydai. Lietuvių tebuvo šeši procentai. Visame Vilniaus (LT)krašte lietuvių buvo šiek tiek daugiau - 18%, bet visvien akivaizdi mažuma. Nežiūrint visų sapalionių apie "nutautintus lietuvius", mums nepavyko atversti jų lietuvybę. Kraštas ir sostinė lietuvėjo tik mechaniškai, naciams išnaikinus žydus, o rusams - išvarius didelę dalį (60%) vietini7 lenkų.

Jiems tada lietuviai buvo tokie patys okupantai, kaip ir vokiečiai su rusais, pasidalinę Lenkiją 1939 m. O 1940 m. neliko ir Lietuvos. Vilnijos didžiąją dalį (Gardinas, Lyda, Ašmena, Smurgainys, Medilas, Astravas, Pastovys, Breslauja) rusai prijungė prie Sovietinės Gudijos, o Sovietinei Lietuvai davė tik patį Vilnių ir juostelę palei Gardino - Daugpilio geležinkelį. Tuo metu lenkui nebuvo skirtumo, ar jo gimtasis kraštas priskirtas LTSR, ar BSSR

Atsiprašau, turėjo būti: "...per tuos devynis 1939 - 1940 m. mėnesius?"

O kad sovietiniais laikais vietiniai lenkai prastai mokėjo lietuviškai - kas čia keista? Mums, lietuviams, lietuvių kalbos viešas vartojimas tuo metu buvo tarsi protesto prieš vykdomą rusifikaciją forma. Lietuvos lenkai irgi buvo rusinami, tačiau prisiminimai apie ikisovietinį laikotarpį siejo juos ne su nepriklausoma Lietuva, o su Lenkija (Lietuvą pažinojo nebent iš Mickevičiaus veikalų). Ar Jūs galvojate, kad jie galėjo pasijusti visaverčiai Lietuvos piliečiais per tuos devynis 1929 - 1940 m. m4nesius/

Iš kur ta nesąmonė, kad Lietuvos lenkai nemoka arba nenori mokėti lietuviškai?
Gal kaime gyvenantys pensininkai ir nemoka, bet jiems jau ir nereikia. O darbingo amžiaus žmonės moka praktiškai visi, Vilniaus mieste net neatskirsi - kas lietuvis, o kas - lenkas, kol nesužinai vardo ir pavardės.
Taip kad nereikia čia to kiršinimo tautiniu pagrindu, nebent FSB tau už tai gerai moka.

Gyvenant Lietuvoje ir pripazystant Valstybe, reikia moketi valstybine kalba: tarybiniais laikais gyvendami ir neismoko lietuviu kalbos, nes nenorejo. Dirbau Vilniaus MSV, kalbejo maisyta kalba, nesimoke lietuviskai, siandien atvaziuoja uzsenieciai, jei nori ismoksta per metus-kitus, o cia gyvena penkiasdesimt ir psekuoja. Ar tai rodo pagarba -ne- cia principai, tai manau, kad valstybinese instritucijose VISI turi kalbeti lietuviu kalba.

"...Matau problemas mūsų valstybėje, kurias patiria mūsų piliečiai ir kurias reikia spręsti"-gal laikas apsilankyti pas psichiatrą?

O gal ponulis pamiršo, kur gyvena- ti primenu, čia ne šūdijos eilinė vaivadija, o Lietuva su savo Konstitucija:

I SKIRSNIS
LIETUVOS VALSTYBĖ


7 straipsnis
Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai.
Galioja tik paskelbti įstatymai.
Įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.


14 straipsnis
Valstybinė kalba - lietuvių kalba.

kaip visada teisus Okincas - lietuviu kalbos egzamina reikia suvienodinti, ne po 7 ir net ne po 12, o po 70 arba dar geriau po 149 metu:)) Ponai, viskas priklauso nuo noro - kodel atvykes svedas per desimt metu ismoksta lietuviskai be akcento, o vietiniai negali ismokti per visa gyvenima? Atsakymas - as nynuoru muokitys lituviskai

Pritariu.Turi būti abipusis supratimas.