Valstybinės šventės išvakarėse su Seimo vicepirmininku kalbamės ne tik apie Vasario 16-ąją, Lietuvą ir meilę jai. Tiksliau pasakius, mūsų pokalbis nuo negęstančio Vasario 16-osios žiburio nukrypsta iki....arklio, išgelbėjusio gyvybę.
Ką jums reiškia Vasario 16-oji?
Vasario 16-osios reikšmė tiek man, tiek visiems žmonės yra labai didelė – juk be šios dienos ir Steigiamojo Seimo gegužės 15-osios rezoliucijos nebūtų buvę ir Kovo 11-osios, kurios gyvu liudininku tapau ir aš. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktas – tai savotiškas tęstinumo įrodymas. Juo tarsi pratęsiama valstybės, apibrėžtos Vasario 16-ąją ir gegužės 15-ąją, vizija ir samprata. Tuo metu dvidešimt garbingų vyrų padarė pirmą didelį žingsnį esant vokiečių okupacinei valdžiai, esant neaiškiai politinei situacijai. Buvo rizikinga, bet jie išdrįso prabilti apie tai, kad Lietuva turi būti lietuviška ir savarankiška valstybė. Tiesa, svarbu atkreipti dėmesį, kad Valstybės taryba tuomet pasirašė valstybės atkūrimo, kaip prasidedančio proceso, aktą. O 1920 m. Steigiamasis Seimas savo rezoliucija, paskelbdamas Lietuvos valstybę atstatytą demokratinės Respublikos pagrindais, tą procesą užbaigė.
Ar Vasario 16-oji vis dar svarbi mums, lietuviams?
Aš manau, kad taip. Kiekvienas, kuris domisi savo istorija, kiekvienas, kuriam brangus Lietuvos ir lietuvių tautos kelias iš visų priespaudų ir jungų, kuris nėra abejingas mūsų tautos vargams, prakaitui ir kraujui, tam, žinoma, ši diena yra labai svarbi. Sąmoningi piliečiai Vasario 16-osios dokumentą vertina kaip įrodymą, kad ir tuo metu atsirado pakankamai sąmoningų žmonių, kurie nepaisant visų šalį ištikusių nelaimių, vyravusios frustracijos visuomenėje, ne tik galvojo apie savarankišką ir kitokią Lietuvą, bet ir ėmėsi konkrečių veiksmų ją sukurti. Tie, kurie nors šiek tiek žino istoriją ar iš kitų yra girdėję pasakojimų, gali suprasti, kad Vasario 16-oji buvo didelis žygis. Ypač tuometinėmis sąlygomis, kai praktiškai nebuvo Lietuvos vardo, kai iš visų pusių mus spaudė okupantai, radome drąsos veikti. Ši diena gali būti pavyzdžiu mums visiems, kad labai norint ir stengiantis galima pasiekti norimų tikslų. Tereikia turėti šviesią idėją, ryžtis ir organizuotis.
Patriotiškumas šiandien: vis dar gyva vertybė ar jau nurašoma praeitin?
Manau, kad tikrai gyva. Patriotiškumas vis dar yra ir gyvybingas, ir svarbus. Tas, kuris jaučiasi esąs lietuvis, didžiuojasi ir savo garbinga praeitimi, ir šiandienos pasiekimais, kurių taip pat yra nemažai. Juk mes turime kuo didžiuotis: mokslo pasiekimais, menu, kultūra, liaudies tradicijomis ir palikimu. Visa tai žmogui turi būti brangu, nes jeigu mes nevertinsime šių dalykų, tapsime kitokiais žmonėmis, prarasime savitumą. Manau, kad patriotiškumas šiandien yra dar svarbesnis ir didesnis negu bet kada anksčiau. Tiesiog dabartinėmis sąlygomis mums yra būtina turėti kažkokias pamatines vertybes, įsitikinimus, kurie leistų mums judėti toliau, dirbti ir augti.
O patriotiškumas ir emigracija – ar tai įmanomas duetas?
Žinoma. Ne tik įmanomas, bet ir egzistuojantis. Emigruojama visais laikais ir dėl įvairių priežasčių. Bet žmogui, kuris turi nors kiek šiltų jausmų savo gimtajam kraštui, patriotiniai jausmai visada išlieka. Kartais, sakyčiau, išvykus ta meilė šaliai dar paaštrėja.
Užsiminėte apie vertybes. Kokios, jūsų nuomone, yra, ar turėtų būti, pamatinės nepriklausomos valstybės vertybės?
Manau, pirmiausiai svarbu savarankiškumas, laisvė ir atsakomybė. Juk pati sąvoka „nepriklausoma valstybė“ reiškia šaliai suteiktą laisvę ir savarankiškumą, kuriuo, žinoma, reikia mokėti naudotis. Čia už viską tampame atsakingi patys: patys renkamės valdžią, patys priimame taisykles ir įstatymus, niekas nieko nebenurodinėja. Manau, nepriklausomai šaliai didelė vertybė yra sugebėjimas patiems tvarkytis savo vidaus ir užsienio politiką. Tuo pačiu su laisve yra duodama ir didelė atsakomybė – kiekvienam atskirai ir visiems kartu. Šiandien nebegalime kažko kito kaltinti dėl esamų problemų. Turime prisiimti atsakomybę ir pripažinti, kad dėl daugelio dalykų esame kalti tik patys. Kita vertybė, kuri turėtų būti gyva demokratinėje valstybėje – sąmoninga, solidari ir aktyvi visuomenė. Kada žmonės atsakingai ir sąmoningai dalyvaus rinkimuose, kritiškai vertins ir valdžią, ir patys save, galima bus pasiekti didelių rezultatų.
Ar greitai mumyse prabus tas solidarumas ir sąmoningumas?
Tiesą pasakius, šiuo klausimu didelių iliuzijų neturiu. Tik atkūrus nepriklausomybę buvo sakančių, kad per kelerius metus pasivysime tokias šalis kaip Švedija. Deja, praėjo kelis kartus po kelerius metus ir mes nuo Švedijos tik dar labiau nutolome. Taigi, aš su atsargiu optimizmu žvelgiu į ateitį. Žinoma, manau, kad pasieksim gerą išsivystymo lygį, tačiau tai padarys jau kitos kartos. Turi užaugti ir subręsti jaunoji karta, kuri augo jau visai kitokioje Lietuvoje, kuri neturi skaudžių prisiminimų ar, kaip kiti vadina, nostalgijos praeičiai. Kitoks išsilavinimas, kitokia patirtis ir žinios, kitoks mąstymas – galbūt tai iš esmės viską pakeis. Manau, kad tokie žmonės, jausdami atsakomybę savo Tėvynei, savo tėvams, aplinkai, sukurs kitokią Lietuvą.
Kalbant apie tautos savimonę, pilietinį ir politinį raštingumą, negalima pamiršti žiniasklaidos vaidmens. Jūsų nuomone, žiniasklaida šiandien labiau skatina piliečių patriotiškumą ar jį slopina?
Šioje situacijoje nėra vienareikšmio atsakymo. Manau, žiniasklaida kartais ir skatina meilę Lietuvai, kartais ją slopina. Juk rašoma ar rodoma ne tik blogos naujienos: pasirodo ir teigiamos informacijos, pranešama apie įvairius pasiekimus, kalbama apie kažką gero padariusius žmones. Kuriami specialūs projektai, skatinantys parodyti kuo daugiau teigiamų dalykų.
Iš kitos pusės, ta laisvė, gauta su nepriklausomybe, kai kuriais atvejais virto paprasčiausiu piktnaudžiavimu laisve, t.y. ypač šiandien populiarus gyvenimo skandalizavimas, kriminalizavimas. Juk vis dažniau iš nusikaltėlių yra daromi herojai, kurie puikuojasi pirmuosiuose puslapiuose. Kita šiandieninės žiniasklaidos problema – matymas tik nuo bambos žemyn. Matymas ir rodymas. Žinoma, tai pateisinama tuo, kad žmonės žiūri ir jiems įdomu. Taip pat tai atneša pinigus.
Jei jau prakalbome apie žiniasklaidą, kaip atsitiko, kad kadaise pats pasirinkote žurnalistikos specialybę?
Tai atsitiko senais laikais. Mokykloje labai gerai mokiausi ir ją baigiau aukso medaliu. Tai suteikė man galimybę, be stojamųjų egzaminų, rinktis bet kokias studijas bet kurioje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Pasirinkau žurnalistiką. Tuo metu atrodė, kad žurnalisto darbas gali padėti kažką pagerinti, pataisyti. Toks buvo mano jaunatviškas kredo. Žinoma, svarbu pastebėti, kad laikai buvo kiti. Pradėjęs dirbti įvairiose redakcijose ir kaip žurnalistas, ir kaip vyriausiasis redaktorius įsitikinau, kad norint galima daug ką padaryti. Taigi šiuo klausimu, manau, nesuklydau pasirinkdamas. Vėliau pamažu pradėjau specializuotis užsienio naujienų srityje, „Tiesoje“ buvau atsakingas už užsienio žinių skiltį. Tapau žurnalistu-tarptauninku. Ir būtent tarptautiniai reikalai mane įvedė į politiką. Galima sakyti, kad tai buvo mano politinio kelio pagrindas.
Politika ir darbas Seime – tai viena jūsų medalio pusė, o kas kitoje? Kuo dar užsiimate?
Šiuo atveju aš šiek tiek neįdomus – mano visas gyvenimas yra politika, ištisą parą. Žinoma, nepaisant to ir šeima yra – su ta pačia žmona daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenam kartu, ir sūnus yra, ir anūkas ... gresia kažkada tapti ir proseneliu. Vis dėlto šiuo metu pagrindinis užsiėmimas yra politika ir domėjimasis ja, įvairiais reiškiniais, įvykiais. Kitiems užsiėmimas lieka ne daug laiko, tačiau jie taip pat labai svarbūs. Pavyzdžiui, turime tradiciją su anūku savaitgaliais kur nors nueiti išgerti kavos, pasikalbėti. Kol buvo nevedęs, susitikdavome reguliariai – kas savaitę. Dabar taip nebepavyksta, bet mes labai džiaugiamės sulaukę jo su savo žmona svečiuose. Tokie tradiciniai pasivaikščiojimai visada buvo ir yra malonus laiko praleidimas ir savotiškas atitrūkimas nuo įvairių rūpesčių. Na, ir, žinoma, šachmatai. Tai yra senas mano pomėgis. Stengiuosi per daug jam neatsiduoti, nes tai užima daug laiko, bet radęs laisvesnę minutę mielai pažaidžiu.
Stendai ant jūsų sienos išduoda dar vieną pomėgį – karikatūrų kolekcionavimą. Nuo ko viskas prasidėjo?
Viskas prasidėjo nuo žurnalistų. Pamenu, dalyvavau vienoje konferencijoje ir po jos žurnalistai pradėjo klausinėti. Vienas klausimas buvo – kaip aš reaguoju į karikatūras? Atsakiau, kad reaguoju ramiai ir taip nei iš šio nei iš to pridūriau, kad, matyt, man reikės pradėti jas kolekcionuoti. Kai grįžau į darbą, pagalvojau, kad tai tikrai visai nebloga idėja. Taip ir prasidėjo mano kolekcijos istorija. Iš pradžių turėjau vieną stendą, vėliau prisireikė antrojo. Dabar yra jau trys, kuriuose karikatūros suskirstytos tematiškai, sugrupuotos. Kai kurias karikatūras pats renku, išsikerpu, nemažai man jų padovanoja. Taip ir pildosi kolekcija.
Dauguma jūsų kartos žmonių turi išlikusį tvirtą ir gyvą ryšį su kaimu, prisiminimus. Ar Č. Juršėnas taip pat ragavęs ūkininko duonos?
O kaip gi kitaip. Paauglystėje dirbau visus žemės ūkio darbus. Namuose gyvenom trys vyrai (aš, tėtis ir dėdė) ir mama. Jos pagrindinis darbas buvo siuvėjos, taigi viso laiko ūkiui skirti negalėjo. Daugiausiai dirbome trys vyrai. Aš ir ardavau, ir rugius kirsdavau, ir pėdus rišdavau. Šienauti pievos tėvas nelabai leisdavo, kadangi tai buvo aukštesnės kvalifikacijos darbas ir manimi nelabai pasitikėjo, nes vieną sykį esu ir dalgį sulaužęs. Pramokau karves melžti, visai smagu buvo.
Turėjome nemažai gyvulių, bet mieliausias mano buvo arklys. Pirmasis arklys, kurį prisimenu, įrašytinas į mano gyvenimo istoriją. Man tuo metu buvo gal metukai, gal pusantrų. Tėvas išėjo arti, aš lėkiau iš paskos. Buvo šilta ir aš atsisėdęs vagoje kapsčiausi, o tėvas arė. Staiga arklys sustojo ir neina į priekį. Apsidairęs tėvas pamatė priežastį – priekyje, vagoje, aš žaidžiau ir aklys sustojo nenorėdamas manęs sutrypti. Iki šiol jį prisimenu. Esu tam arkliui dėkingas, kad iš viso esu.
M. Vilikanskytė
