Pagal Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto 6-ąjį straipsnį genocidas – tai baudžiamoji veika, padaryta siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Osmanų imperijos vykdytas armėnų genocidas, ko gero, atitinka klasikinį šio masinio nusikaltimo apibrėžimą. Neseniai, balandžio 24-ąją, sukako 97-eri metai nuo tos dienos, kuri laikoma armėnų genocido pradžia.Juos vijo į dykumą...
1915-ųjų balandį, kai Europoje griaudėjo Pirmojo pasaulinio karo kanonados, Osmanų imperijos, užėmusios dalį Armėnijos – Rytų Anatoliją, vidaus reikalų ministras išleido potvarkį, skelbiantį armėnus imperijos priešais. Mat kare su Rusija Turkija buvo Vokietijos sąjungininkė, o tuometinė Armėnija buvo padalinta į dviejų imperijų – Rusijos ir Osmanų – zonas. Apie 60 tūkstančių armėnų tarnavo turkų, o apie 200 tūkstančių – Rusijos armijoje.
Turkai pralaimėjo mūšį po mūšio ir dėl to apkaltino Osmanų kariuomenėje tarnavusius armėnus ir jų pagalbininkus Konstantinopolyje. Prasidėjo armėnų persekiojimai, egzekucijos, trėmimai. Ypač nukentėjo inteligentija ir stačiatikių dvasininkija, susibūrusi Konstantinopolyje. Šimtai tūkstančių armėnų buvo išvaryta į Sirijos ir Mesopotamijos dykumas, kur mirė nuo bado ir epidemijų. Per tokius mirties maršus tikslą – nesvetingą dykumą – pasiekdavo kas dešimtas eitynių dalyvis. Pakeliui žmonės buvo žudomi, prievartaujami, imami į vergiją. Mirties maršus lydėjo specialūs nusikaltėlių būriai, kuriuos šiam tikslui genocido organizatoriai buvo suformavę iš anksto. Šie nusikaltėliai buvo vadinami mėsininkais, nes savo aukoms nejautė jokio gailesčio.
Tie armėnai, kurie išvengė mirties žygių, savo likimą pasitiko vandenyje, ugnyje, buvo nuodijami dujomis ar mirė nuo ligų, kuriomis buvo dirbtinai apkrėsti. Taigi ne žydai, o armėnai pirmieji patyrė koncentracijos stovyklų siaubą: manoma, kad tokių stovyklų Osmanų imperijoje buvo 25.
Genocidas vyko apie dvejus metus ir per tą laiką buvo sunaikinta apie pusantro milijono armėnų. Istorikai tvirtina, kad genocidas tęsėsi iki 1923 metų, kai Berlyne ir Tbilisyje buvo nužudyti armėnų pjautynių organizatoriai. Istorikai šį genocidą lygina su Antrojo pasaulinio karo košmaru – holokaustu.
Portalas ararat-online.ru patikslina, kad armėnų genocidas vyko keturiais etapais: 1894–1896 m. sunaikinta beveik 300 tūkstančių armėnų, 1915–1916 m. – apie pusantro milijono, 1918–1923 m. – dar maždaug 300 tūkstančių, o beveik 600 tūkstančių žmonių tapo pabėgėliais ir pasklido po visą pasaulį, kur susiformavo naujos armėnų bendruomenės – diaspora.
Likimo ironija, rašo portalas: didysis Armėnijos kalnas Araratas stūkso Turkijoje, bet laikomas šventu armėnų pasididžiavimu. Tai tarsi šimtmečius trunkančios nesantaikos tarp dviejų kraštų, religijų ir tautų simbolis.
Atsakas – Chodžalos tragedija
Galbūt kiekviena tauta yra patyrusi genocidą arba buvo pakibusi ant išnaikinimo bedugnės. Pavyzdžiui, azerbaidžaniečiai, šiaip jau giminingi su turkais ir kurdais ir juos palaikantys, taip pat gali skųstis armėnų mėginimu juos išnaikinti. Jų bendruomenės Lietuvoje portalas primena Chodžalos tragediją, ištikusią azerbaidžaniečius Kalnų Karabache. Tiesa, žudynės vyko ne prieš šimtmetį, o per didžiausią konfliktą dėl šio regiono 1992 metais.
Chodžala – apie 7 tūkstančius gyventojų, daugiausia azerbaidžaniečių, turinti gyvenvietė Kalnų Karabacho regione. Bent jau tokia ji buvo iki 1992 m. vasario 26-osios. Iki lemtingosios vasario nakties Chodžalos gyventojai keturis mėnesius patyrė blokadą. Paskutinėmis savaitėmis neturėjo elektros, trūko maisto.
Sunkiąja artilerija ginkluoti buvusios SSRS 366-ojo pulko kareiviai ir armėnų nacionalistai naktį iš vasario 25-osios į 26-ąją Chodžalą nušlavė nuo žemės paviršiaus. Penktą valandą ryto visas miestelis skendėjo liepsnose. Per masinį bombardavimą nežuvę žmonės nakties tamsoje traukėsi link miško, tikėjosi pasiekti kaimyninį Agdamą. Jie visaip slėpėsi ir buvo medžiojami kaip žvėrys. Chodžalos apylinkėse nužudyta 613 civilių gyventojų, iš jų 106 moterys ir 83 vaikai. Daugiau kaip 1200 gyventojų buvo paimti įkaitais ir kankinami. Per 1000 taikių žmonių tapo neįgaliais.
Chodžalos žudynės – baisiausias Kalnų Karabacho karo nusikaltimas. Bet Armėnijos agresija šiuo nesuvokiamu žiaurumu nesibaigė. Vėliau krito Šuša, Agdamas. Dabar, kaip rašo portalas, yra okupuota 20 proc. Azerbaidžano teritorijos. Jungtinės Tautos nuo 1993 m. priėmė keturias rezoliucijas (Nr. 884, 822, 853, 874), kuriose smerkia Armėnijos agresiją ir reikalauja nutraukti karo veiksmus, apleisti okupuotas teritorijas. Šie veiksmai pasmerkti ir įvairių nevyriausybinių organizacijų.
Siekiant tarptautinio Chodžalos genocido pripažinimo, 2008 m. inicijuota tarptautinė informavimo kampanija – „Teisingumas Chodžalai“ („Justice for Khojaly“), prie kurios prisidėjo daugiau kaip 25 pasaulio šalys (tarp jų – ir Lietuva), per 120 tūkst. žmonių ir 115 organizacijų. Azerbaidžaniečių diasporos Lietuvoje portalas priduria, kad mums būtina išmokti kalbėti apie XX a. nusikaltimus, žudynes ne tik Rainiuose, bet ir Chodžaloje, ne tik Sausio 13-ąją Vilniuje, bet ir 1990-ųjų sausio 20-ąją Baku. Nuo savęs pridursime – ir apie armėnų genocidą beveik prieš šimtą metų.
Regioną dalijasi galingos jėgos
Politologas Vagenas Akopianas portale regnum.ru svarsto, kokią įtaką šie nusikaltimai prieš armėnus turi Pietų Kaukazo perdalijimui. Dėl armėnų genocido verda aistros šiapus ir anapus Atlanto. Diplomatinis skandalas įsiliepsnojo tarp Turkijos ir Prancūzijos. Abejuose Amerikos Kongreso rūmuose vyksta aštrios diskusijos, balandžio 24-ąją B. Obama pasakė ryžtingą kalbą apie vadinamojo „Mec Egerna“ (armėn. „Didysis nusikaltimas“) metines, pagerbdamas jo aukas, nors žodžio „genocidas“ jis nepavartojo, matyt, nenorėdamas įžeisti sąjungininkės NATO Turkijos. Užtat Nicolas Sarkozy net per savo rinkimų kampaniją nevengė besąlygiškai palaikyti armėnų (apie pusę milijono šalies gyventojų yra armėnų kilmės), o Turkija net buvo atšaukusi savo pasiuntinį iš Paryžiaus, kai Prancūzijos Senatas genocidu pripažino 1915 m. turkų žiaurumus.
Iki šiol, kaip praneša portalas www.tja.lt, 1915 m. armėnų žudynes genocidu oficialiai pripažino daugiau kaip dvi dešimtys valstybių (Lietuvos Seimas tai padarė 2005 m., o pirmasis buvo Urugvajus 1965 m.), per 40 JAV valstijų, Europos Parlamentas, kai kurios tarptautinės organizacijos.
Deja, šis pripažinimas regioninio konflikto problemos neišsprendžia. Ginčą dėl Kalnų Karabacho dar pagilina niekaip neatkurti 1993 m. nutraukti diplomatiniai santykiai su Azerbaidžanu ir dar po Pirmojo pasaulinio karo neužmegzti – su Turkija. Visa tai sudaro sąlygas plisti sąmokslo teorijoms apie galingų trečiųjų pasaulinių jėgų interesus regione.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
