"Panevėžio balsą" penktadienį pasiekė pavojaus signalas - byra Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras! Viena iš pagrindinių priežasčių įvardijama naujo vadovo būtinybė: esą direktorius Rimantas Teresas (nuotraukoje) nesugeba rūpintis teatro reikalais - tik asmeniniais. Pastaruoju metu tą itin skaudžiai junta dauguma aktorių, tačiau garsiai apie tai šaukti vis nedrįsta. "O ką mes tuo laimėsime?" - retoriškai klausia kai kurie iš kadaise visoje šalyje ir plačiau garsėjusio teatro žvaigždžių, metų metais laukiantys naujų vaidmenų.
Sunkiausia aktorių darbe - neturėti darbo. Menininkai neslepia, kad tuomet juos apima niūrios nuotaikos, kamuoja savigrauža, nepilnavertiškumo jausmas, galbūt net pavydas naujų vaidmenų kolegoms ar nusivylimas teatru, pamažėl tampančiu it kokiu apdulkėjusiu muziejumi su tais pačiais eksponatais...
Teatro mylėtojai, vos išgirdę J.Miltinio vardą ar apie jo vardu pavadintą teatrą, pajunta malonias asociacijas su žodžiu "legenda". Iš tiesų - legenda jis tapo dar sovietmečiu, kai buvo žinomas visoje Sovietų Sąjungoje, kai salėse netilpdavo žiūrovai, kai prireikė netoli teatro didelio viešbučio Panevėžio svečiams iš įvairių šalių apsistoti po spektaklių.
Laikai keičiasi. Ir, regis, - ne Panevėžio J.Miltinio teatro bei jame dirbančių žmonių naudai. "Pažvelkime į tai, kas yra dabar. Situacija mažų mažiausiai liūdna", - konstatavo dienraščiui atsiuntusi SOS laišką teatro mylėtoja ir išvardijo priežastis.
Teatro vadovas užsisėdėjo?
Viena iš pagrindinių J.Miltinio dramos teatro "byrėjimo" priežasčių įvardijama naujo vadovo būtinybė. Direktorius Rimantas Teresas esą nesugeba rūpintis teatro reikalais - neva tvarko tik asmeninius reikalus - sau naudingas "mainų programas".
Pastarasis teiginys grindžiamas tuo, jog Liepojos (Latvija) dramos teatro vadovas Rolandas Atkočiūnas pastatė spektaklį Panevėžyje, o po kurio laiko R.Teresas - Liepojoje, bulgarė N.Miteva - čia, o R.Teresas - Bulgarijoje.
"Teatre - sąstingis. Gastrolės po mažus miestelius ir kaimus yra labai vertingos, bet keliaukime toliau - juk XXI amžius! Vyksta tiek daug festivalių, kodėl legendinis teatras neparodo savo šedevrų? Gal tiesiog todėl, kad jų nėra? O teatro vadovas patogiai sėdi savo kėdėje jau kelintą kadenciją", - liejo apmaudą laiško autorė.
J.Miltinio dramos teatro vadovas R.Teresas "Panevėžio balsui" prisipažino, jog nuo šių metų pradžios pats sau užduoda klausimus, kas negero vyksta teatre. Jo teigimu, aktoriai jam nepriekaištauja, tačiau jis, būdamas labai jautrus žmogus, jaučia, jog kažkas negero rezgama už jo nugaros.
"Galbūt mano kėdės kažkam labai reikia. Manęs apie tai dar niekas neklausinėjo - jūs pirma žurnalistė, tačiau dabar jau pradedu suprasti tą principą. Kas galėtų būti suinteresuotas mano išėjimu iš darbo, nujaučiu, bet įvardyti nenoriu", - dėstė teatro direktorius.
Jis patvirtino, jog vyksta mainai spektakliais su kitais teatrais, bet nemanąs, jog tai blogai. Teatro vadovas ketina kviesti visuotinį darbuotojų susirinkimą bei prašyti, kad pastabos jam būtų išsakytos į akis.
R.Teresas neatmeta galimybės, jog kai kam jis yra labai nepageidaujamas kaip teatro vadovas: "Esu ne vienam aktoriui skyręs nuobaudų už neprofesionalumą bei neetišką elgesį. Vieną jų privalėjau pašalinti iš teatro už nuolatinį girtavimą. Jei žmogaus darbe nėra 3-4 mėnesius, tai ką su juo daryti? Dabar man bandoma pakenkti."
Herojai suvienodėję
"J.Miltinio teatrui tiesiog mirtinai reikia režisierių. Gal pakaks virti toje pačioje sriuboje "n" metų? Spektaklius stato teatro vadovas, aktoriai - Albinas Keleris, Vytautas Kupšys bei keli nuolatiniai režisieriai ... Pastarieji metai kuo aiškiausiai mums rodo šiandieninę teatro padėtį", - šie teiginiai verčia susimąstyti.
Tačiau teatro vadovas R.Teresas nesutinka, kad pirmenybė yra teikiama ne kokybei, sukuriant vieną stiprų, įdomų, charakteringą spektaklį per metus, o kiekybei. Jo teigimu, premjerų pakanka. Be to, jis šiuo metu turi aibę rūpesčių dėl artėjančio Juozo Miltinio jubiliejaus bei artėjančio Baltijos valstybių meno festivalio.
Jau nebe pirmus metus panevėžiečiams susidaro įspūdis, kad teatre vaidina tik aktorė Ligita Kontrotaitė, R.Tereso žmona, bei Albinas Keleris. Premjerose jie irgi vaidina pagrindinius vaidmenis. Žinome, kad jie įdomūs ir talentingi, bet ar nevertėtų aktoriams leisti pailsėti, nevarginti, nuolat keičiant "kaukes", kad jų herojai nebebūtų vienodi?
"Aš apie tai esu mąstęs. Tačiau nieko negaliu pakeisti. Vaidmenims juos siūlo režisieriai, o aš tik tvirtinu siūlymus", - paaiškino teatro direktorius.
Aktoriai verčiami merdėti?
Niekas nepaneigs, kad Panevėžio teatre dirba išties kūrybingi artistai. Deja, kai kurie jų, pakalbinti "Panevėžio balso" žurnalistės, pripažino, jog jau kelerius metus negali savo vidinių meninių išteklių išnaudoti todėl, kad jiems nesiūlomi nauji vaidmenys.
"Jau kelerius metus aš ką gaunu teatre, tą dirbu. Šiais laikais jau taip yra. Tenka dantis sukąsti, ir tiek. Tokių aktorių, kurie nuolat gauna naujus vaidmenis, yra. Kodėl, vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Daug ką lemia režisierius, teatro vadovas. Tiesa, aktorius visada turi teisę pasisiūlyti, prašyti vaidmens, jei įžvelgia sau tinkama tipažą. Tik tą daryti labai sunku, žemina", - teigė aktorė Regina Kairytė.
Naujų vaidmenų ilgai negaunantis aktorius ne tik jaučia vidinį diskomfortą, bet ir pinigų stygių. R.Kairytė pasiguodė bent jau tuo, kad ją išlaiko vyras.
Jau antrus metus naujų vaidmenų negaunanti aktorė Vilma Šamparaitė kolegoms, kuriems sekasi labiau, sakė pavydi tik baltai. Pašnekovė neatmetė galimybės, jog ir vaidmenų paskirstymui didelės įtakos turi proteguotojo režisieriui žodis.
Pasak jos, teatre dirbanti direktorienė tikrai negali skųstis naujų vaidmenų stygiumi. Daugelis aktorių žino, kodėl taip yra, bet garsiai kalbėti nenori.
"Negi dabar imsiu kelti riaušes? Mus mokė, kad režisierius yra Dievas, o jo žodis - šventas ir paskutinis", - pridūrė V.Šamparaitė.
Aktorė Asta Preidytė tvirtai patikino, kad teatro vadovo R.Tereso žmona visada gaudavo tuos vaidmenis, kurių norėdavo, ir nieko čia nėra stebėtina. Tačiau ji pareiškė, jog ši problema yra už jos gyvenimo lauko - neįdomi, nenori jos sureikšminti. Sunkiu metu ji visada randa paguodą savo šeimoje, ir jai tai svarbiausia.
Į klausimą, kodėl teatre dirbantys meno žmonės tyli, nekelia jokių pretenzijų, A.Preidytė atsakė retorišku klausimu: "O ką mes laimėtume?" Po gilaus atodūsio aktorė pratarė, kad tuo viskas ir pasakyta.
Vietoj išvados
"Panevėžio balsui" parašiusi miesto legendinio teatro gerbėja kreipėsi ir į aktorius: "Ar Jums neliūdna, kad gadinamas žiūrovų skonis? Juk tai, kad po kiekvieno spektaklio jie ploja atsistoję, manau, nereiškia, kad jie jus dievina. Anaiptol. Manau, kad kartais tuo parodo, kokią nuobodybę ką tik baigėte vaidinti... ir kaip čia greičiau nubėgus į rūbinę palto..."
Be abejo, tai tik viena aistringos teatro mylėtojos nuomonė. Tačiau ji tikisi, kad jai pritartų nemažai panevėžiečių. Jie kviečiami vienytis ir kažką bandyti keisti.
Ir, ko gero, J.Miltinio dramos teatre vyraujančios nuotaikos bei miesto aktorinio meno šventovės ateitis yra ne tik Panevėžio, bet visos Lietuvos reikalas. Kitaip juk teatrų vadovų postų netvirtintų šalies vyriausioji teatrų valdžia - Kultūros ministerija.
Audronė Filimanavičienė
