Neseniai gatvėje priėjęs jaunas vaikinas be užuolankų paprašė sušelpti keliais litais ir nelaukdamas atsakymo rėžė: „Neslėpsiu, esu teistas ir neseniai grįžau iš įkalinimo įstaigos. Ten išbuvau trejus metus, o išeidamas į laisvę gavau 17 litų. Tai viskas ir neturiu kur ir pas ką sugrįžti, tad kol gausiu kokią nors pašalpą, gyvenu gatvėje. Negalvokite, kad visuomet buvau nusikaltėlis, prieš patekdamas į kalėjimą turėjau namus, darbą.“
Paklaustas, ar kreipėsi į darbo biržą ir kitas paramos organizacijas, vaikinas šyptelėjo: „Taip, biržoje buvau, noriu dirbti, bet ten man nieko gero nepažadėjo, esu ilgoje bedarbių eilėje. Nakvynės namuose man leido pabūti tris naktis, o jei norėčiau būti ilgiau, tektų per mėnesį mokėti 70 litų, kol negaunu jokios pašalpos – man tai prabanga.“ Gal būt kam nors tai pasirodys istorija, kuria gudriai viliojami pinigai iš patiklių praeivių, bet iš tiesų nemaža dalis žmonių, kuriems po bausmės atlikimo atsiveria įkalinimo įstaigų durys išeina tiesiog į gatvę.
Eilėje prie darbo biržos
Lietuvos darbo biržos duomenimis, per šių metų tris ketvirčius įregistruoti 1233 asmenys, grįžę iš įkalinimo vietų. Teritorinės darbo biržos įdarbino 237 žmones, grįžusius iš laisvės atėmimo vietų ir 126 nusiuntė į papildomo užimtumo rėmimo priemones.
Prieš keletą metų Lietuvos darbo birža įgyvendino Europos socialinio fondo finansuojamą projektą „Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusių darbo biržoje, socialinė adaptacija ir integracija į darbo rinką“. Projekto tikslas – padėti nuteistiesiems ir asmenims, paleistiems iš laisvės atėmimo vietų ir užsiregistravusiems darbo biržoje, integruotis į darbo rinką, mažinti jų socialinę atskirtį bei padėti tapti pilnaverčiais visuomenės nariais.
Dalyvaudami projekte „Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų bei užsiregistravusių darbo biržoje, socialinė adaptacija ir integracija į darbo rinką“, buvę nuteistieji turėjo galimybę įgyti ar patobulinti šiuos gebėjimus. Kursų metu projekto dalyviai mokėsi kalbėti angliškai, išmoko dirbti kompiuteriu ir vairuoti automobilį. Šiose veiklose dalyvavo daugiau kaip 120 žmonių.
Pasak Lietuvos darbo biržos komunikacijos skyriaus vyriausiosios specialistės Mildos Jankauskienės, projekto dalyviams mokymų metu buvo mokamos stipendijos, projekto lėšomis teikiamos maitinimo, nakvynės paslaugos: „Mokytis galėjo visi, kurie norėjo įgyti specialybę, įsitvirtinti darbo rinkoje ir tapti aktyviais bendruomenės nariais.Šiuo metu bedarbiams, grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų, taikomos tokios pat priemonės, kaip ir kitiems darbo rinkoje remiamiems asmenims. Jie gali dalyvauti Europos socialinio fondo finansuojamuose projektuose, kuriuos įgyvendina Lietuvos darbo birža – tai projektai „Parama užimtumui ir mobilumui“ ir „Neprarask darbo įgūdžių“.
Išsvajotos laisvės realybė
Lietuvos kalinių globos draugijos vadovas Jonas Stašinskas, kalbėdamas apie sugrįžusius iš įkalinimo įstaigų asmenis, sakė: „Tokių žmonių sulaukiame nemažai, beveik kasdien kas nors ateina, o per mėnesį susidaro apie penkiasdešimt. Žinoma, šis skaičius kinta, be to, dažnai sulaukiame ir skambučių.“
Į klausimą, kokios dažniausios problemos, su kuriomis susiduria iš įkalinimo įstaigų išėję nuteistieji, pašnekovas atsakė: „Dažnai į laisvę išėję žmonės neturi asmens dokumentų, kur miegoti. Žinoma, šie žmonės ir patys ieško vietos priglausti, bet, tarkime, atėję į nakvynės namus išgirsta, kad priimti įstaiga galėtų, bet svarstymas vyksta tik kartą per savaitę, reikalinga šūsnis dokumentų ir sveikatos pažymų, kai kreipiasi į savivaldybę, sužino, kad pašalpų taip pat reiks luktelti, o žmogui pagalbos reikia čia ir dabar. Žinoma, kiekviena institucija savo darbą atlieka gerai, tik kartais tai, kad parašyta taisyklėse, netinka gyvenime. Pas mus atėję žmonės pagalbos sulaukia iš karto: pamaitiname, pasiūlome vietą nakvynei, padedame ieškoti giminaičių“. Pašnekovo teigimu, toks svečias per 2-3 savaites jau gauna paramą iš kitų šaltinių.
„Vos išėję iš įkalinimo įstaigos kaliniai išgyvena krizę. Dalis jų yra buvę narkomanai, alkoholikai, išsekintos nervų sistemos. Tokie žmonės neretai turi psichinių sutrikimų ir tokie žmonės labai skaudžiai reaguoja į nesėkmes. Būna atvejų, kai žmonės dar kartą padaro padaro nusikaltimą, kad sugrįžtų į tą pačią aplinką, iš kurios išėjo.
Durys atsidaro – eik
Pasak pašnekovo, daugiausiai problemų kelia tai, kad įkalinimo sistema Lietuvoje yra nereformuota :„ES šalyse įkalinimo įstaigose taikoma palaipsnio paleidimo sistema, kuri suteikia galimybę žmogui pamažu įsitvirtinti visuomenėje, o Lietuvoje po 10-15 metų atsidaro durys ir sakoma žmogui „Eik!“. Po tiek metų išėję į laisvę žmonės bijo pereiti gatvę.“
J.Stašinsko teigimu, darbo birža iš įkalinimo įstaigų išėjusiems žmonėms nelabai ką gali pasiūlyti, o pašalpas iš valstybės jie pradeda gauti tik parėjusius tam tikram laiko tarpui. Ironizuodamas J. Stašinskas sakė, kad paprasti žmonės beveik neturi socialinių garantijų, o ką jau kalbėti apie buvusius kalinius. „Yra tokių kalinių, kuriuos prie įkalinimo įstaigų paleidimo dieną sutinka draugai su itin prabangiais automobiliais, bet tokių mažai, o didžioji dauguma traukia į nakvynės namus, lindynes. Dalį bausmę atlikusių kalinių „panaudoja“ tikrieji nusikaltėliai ir iš jų padaro vadinamąsiąs „torpedas“ – įtraukia į nusikalstamas grupuotes.“
Vyro teigimu, augant nusikalstamumui, visuomenėje atsiranda įtampa, didinama parduotuvių apsauga ir pan.,„Jei žmogus laisvėje sėkmingai pragyvena 2-3 mėnesius, tai jau yra gerai, bet statistika šiuo klausimu yra kraupi. Šią tema labai daug kalbama, bet mažai daroma. Žinoma, vykdoma nemažai ES projektų, bet žvelgiant iš Briuselio ne visuomet pamatoma tikroji lietuviška realybė. Mėgstama Lietuvoje nuolat kelti įvairias kvalifikacijas ar kviestis ekspertus iš užsienio, kurie realiai nenutuokia, apie situacijos specifiškumą“, – sakė pašnekovas.
Valdžia nesuinteresuota problemos sprendimu
Pašnekovas negailėjo karčios kritikos valdžios institucijoms, pasak jo, jos nesuinteresuotos spręsti problemų, o renkasi paprasčiausią būdą: „Juk lengviausia turint kalėjimo raktą, kai reikia –užrakinti, o kai pasibaigia bausmės laikas – išleisti.“
J. Stanišauskas užsiminė ir apie sudėtingą situaciją dėl priklausomybės ligų paplitimo: „Nors kalėjimų departamentas teigia, kad apie 20 proc. kalinių yra priklausomi nuo kvaišalų, mūsų duomenimis, šis procentas galėtų siekti ir 80 – praktiškai įkalinimo įstaigose yra kiauros sienos, o dar kalbama, kad reiktų vykdyti metodono programas. Vienas aukštas pareigūnas yra pasakęs, kad Lietuvos kalėjimai yra tikros nusikalstamumo mokyklos“.
Pagalba „pažengusiems duobės link“ - duona ir kojinėmis
Su iš įkalinimo įstaigų grįžusiais žmonėmis dirbantis „Carito“ atstovas Vytautas Ilevičius į klausimą, kokios pagalbos dažniausiai tikisi į šią organizaciją užsukę iš įkalinimo įstaigų sugrįžę asmenys, atsakė: „Dažniausiai tikimasi finansinės paramos, deja, tokios suteikti negalime. Taip aktualūs nakvynės, maisto, drabužių, higienos priemonių klausimai. „Klientų“ skaičius kinta sezoniškai, vasarą matyt tokie žmonės turi kur prisiglausti, o rudenį, orams atšalus, ima intensyviai ieškoti nakvynės.“
Pašnekovo teigimu, stengiamasi padėti kiekvienam, o jei to padaryti neįmanoma, tuomet „Carito“ darbuotojai nukreipia lankytojus į kitas organizacijas, suteikia konsultacinio pobūdžio pagalbą.
„Pakeitus įstatyminę bazę, įkalinimo įstaigose sumažėjo kalinčių asmenų, o tuo pačiu sumažėjo ir išeinančiųjų skaičius, bet problemos išlieka tos pačios – ypač daug žmonių kenčia nuo narkomanijos ir alkoholizmo. Šie žmonės dažniausiai yra įsitikinę, kad būtent dėl šios priklausomybės turėjimo nebus priimti visuomenės ir taip savo problemas nuslepia, užuot jas sprendę“, – kalbėjo pašnekovas.
Dažniausiai, pasak pašnekovo, pagalbos kreipiasi žmonės, kurie jau yra „gerokai pažengę duobės link“: „Tie, kurie iš įkalinimo įstaigų grįžta į namus, turi šeimą, pagalbos kreipiasi retai. Duonos ir kojinių dažniausiai ateina žmonės, kurie yra jau pabuvę laisvėje po išėjimo iš kalėjimo.
Niekas laisvėje nelaukia
Pašnekovo teigimu, pagalbos kreipiasi daugiau vyresnio amžiaus žmonės: „Jaunesnių, kurie buvo teisti tik kartą, dar laukia namuose ir jie sugrįžta į šeimas, žmonių, kurie teisti keletą kartų, dažnai niekas jau nebelaukia.Tokiems žmonėms sunkiausia padėti, nes jie turi visą kompleksą problemų“.
V. Ilevičius tikino, jog tendencija, kad teisti žmonės dažnai sąmoningai nusikalsta siekdami sugrįžti į įkalinimo įstaigas, yra pramanas: „Žmonės brangina laisvę, kad ir kokia ji bebūtų ir manau, kad jei koks nors teistas žmogelis kada nors ir atsiduso, kad kalėjime jam buvo geriau, tai buvo žodžiai pasakyti su nuoskauda. Teko bendrauti su daugybe teistų žmonių ir nė vienas jų nepasakė, kad labai trokšta sėdėti kalėjime.“
Nėra dokumentų – nebus ir darbo
Paklaustas apie tai, su kokiomis problemomis susiduria išėję iš įkalinimo įstaigų ir laisvėje bandantys įsitvirtinti žmonės, pašnekovas sakė: „Vienas rimčiausių kliuvinių dokumentai, kurių pagaminimas brango, asmens tapatybės kortelė nuo 10 litų pabrango iki 80 litų – anksčiau šių dokumentų išgalėjome pagaminti po kelis, o dabar tik vieną per mėnesį. Jau turėdamas asmens dokumentą žmogus eina ieškoti darbo, o tuomet ir prasideda: vienas dievagojasi darbdaviui, kad nuo šiol gyvens kitaip, o darbdavys, prisižiūrėjęs kriminalinių laidų ir prisikaitęs spaudos, nė iš tolo nenori girdėti. Galima suprasti abi puses: vienam žmogui norisi kabintis į gyvenimą, o kitas siekia apsaugoti savo interesus. Jau dvylika metų dirbu su kalėjusiais žmonėmis ir vis nepavyksta rasti būdo, kaip sugriauti šią sieną.“
Vyras tikino, jog į visuomenės parodomą agresiją šie žmonės atsimoka tuo pačiu ir, pasak V. Ilevičiaus, negali juk įsakyti visuomenei mylėti tokius žmones, bet bent jau stengtis į šią problemą pažvelgti kitu kampu tikrai būtina.
Eik, kur nori, tik nebūk čia
Kalėdamas apie savo darbą V. Ilevičius prisiminė ir bandymus įkurti bendruomenę nuteistiesiems: „Niekas nenori gyventi šalia šių žmonių, nors jie taip pat saugo savo namus. Žmonės jau niekuo nebetiki ir dažniausiais pasiūlymas „Eik, kur nori, tik nebūk čia“.
Pašnekovas teigė daugybę kartų, kai kreipėsi paramos į įvairias institucijas, išgirsdavo labai panašius atsakymus, kad parama reikalinga labiau ligoninėms, slaugos namams, vaikų namams: „Visuomenė tarsi pamiršta, kad egzistuoja šie žmonės, esu išgirdęs ir itin „originalių“ pasiūlymų – susodinti visus iš įkalinimo įstaigų grįžusius į seną baržą ir išsiųsti į jūrą. Dažnai pamirštama, kad grįžę iš įkalinimo įstaigų žmonės dažnai jaučią kaltę, už tai, kad nuskriaudė savo šeimą. Kai pasiklausau šių žmonių apie vaikus, ar žmoną, dažnas prisipažįsta, kad juos aplankyti norėtų, bet ne kiekvienas tam ryžtasi“.
