Jis kresnas, apsirengęs aptemptais baltais marškinėliais ir kalba su rusišku akcentu. Vladimiro vardu prisistatęs vyriškis tikino, kad jis yra buto savininko Arturo Očeretnio verslo partneris, taigi gali sudaryti sandorį, jei kas nors susidomėtų jį įsigyti. Su juo buvo smulki moteris ilgais šviesiais plaukais ir mažas berniukas. Už jų driekėsi siauras koridorius, kurio gale matyti šviesus butas.
Įsikūręs vos 20 minučių pėsčiomis nuo Marbeljos paplūdimio kurortiniame Ispanijos įžymybių pamėgtame Kosta del Sol mieste, butas 2014 m. buvo vertas maždaug 1,1 mln. eurų, o nuo to laiko nekilnojamo turto kainos tik kilo. „Tai didelis, didelis butas, – sako Vladimiras. – Jis visiškai naujas“. Jis žada susitarti dėl apžiūros.
Negalėjau patikėti savo sėkme. Aš ištisas savaites tyrinėjau prabangų turtą Europoje, kurį Liudmila Očeretnaja – buvusi Vladimiro Putino žmona – ir jos dabartinis vyras sukaupė maždaug per dešimtmetį nuo tada, kai iširo jos santuoka su Rusijos prezidentu.
Po skyrybų L. Očeretnaja pradėjo gyventi itin privatų gyvenimą. Net jos santuoka su A. Očeretniu – daugiau nei 20 metų už ją jaunesniu triatlono mėgėju – buvo slepiama, kol žurnalistai sužinojo, kad ji pakeitė savo pavardę. Apžiūrėjus jų butą, būtų galima pamatyti, kaip jie gyvena, taip pat sužinoti, ką Rusijos turtingieji įsigyja už milijonus eurų.
Nesunku suprasti, kodėl Očeretniai panoro parduoti šį butą. Nors ši pora nėra įtraukta į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą, tai gali greitai pasikeisti: sankcijas L. Očeretnajai ir jos suaugusiems vaikams jau įvedė Londonas. Jei Briuselis pasektų šiuo pavyzdžiu, butas Ispanijoje ir likęs jų turtas Europoje staiga jiems taptų nebepasiekiamas.
Man niekada neteko kalbėtis su L. Očeretnaja ar jos vyru, keliaujant po visą žemyną, sekant jų investicijų ir nekilnojamo turto pėdsakais. Tačiau tai, ką aptikau, puikiai atskleidė, kiek pastangų reikia įdėti norint kam nors pritaikyti sankcijas. Tai taip pat pademonstravo, kaip keičiasi diskursas Europos Sąjungai bandant sukontroliuoti didžiulius neteisėtai gautų lėšų kiekius, kurie anksčiau čia įplaukdavo beveik nereguliuojamai. Tačiau karas Ukrainoje sujaukė galimybes laisvai naudoti rusiškus pinigus prabangių pirkinių Europoje pirkimui.
Laiminga santuoka
Očeretniai yra vieni artimiausių V. Putino aplinkos žmonių. Liudmilos santuoka su V. Putinu truko beveik 30 metų. Per šį laiką jis sugebėjo iš tapti galingiausiu žmogumi šalyje.
Jiedu susituokė 1983 m., kai V. Putinas buvo žemo rango KGB pareigūnas Leningrade (dab. Sankt Peterburgas), o Liudmila buvo „Aeroflot“ stiuardesė. Ji kartu su juo vyko į Drezdeną, Rytų Vokietiją, kur jis buvo paskirtas agentu. Po Berlyno sienos griūties, pora ir jųdviejų dukros grįžo į Sankt Peterburgą, kur V. Putinas pradėjo savo politinę karjerą miesto taryboje.
Būdama politiko žmona, L. Očeretnaja, tuomet vadinta Liudmila Putina, viešumoje dažnai nesirodydavo. Ji tęsė savo karjerą iki kol V. Putinas buvo išrinktas ministru pirmininku, o vėliau padėjo įkurti ir vadovavo centrui, kuris buvo skirtas rusų kalbos populiarinimui. L. Putina retkarčiais dalyvaudavo valstybinėse vakarienėse ir atlikdavo kitas pirmosios ponios pareigas, pavyzdžiui, pradėdavo Kremliaus Kalėdų eglės ceremonijas, tačiau paprastai ji neatsidurdavo dėmesio centre.
„Sunku įsivaizduoti, tačiau tuo metu jie abu atrodė gana provincialūs, visai nežinantys, kaip elgtis, – sakė tarptautinių santykių profesorė „New School in New York“ ir buvusio sovietų lyderio Nikitos Chruščiovo proanūkė Nina Chruščiova. – Jos apranga, prisimenu... buvo keista, tiesa, ji bandė pasisamdyti geriausią Rusijos drabužių dizainerį.“
V. Putinui konsoliduojant savo valdžią, pradėjo sklisti pranešimai apie kitas V. Putino gyvenimo moteris, įskaitant olimpinę aukso medalininkę gimnastę Aliną Kabajevą, kurie greitai būdavo neigiami. N. Chruščiova teigė, kad L. Očeretnaja tapo „beveik nematoma“: „Palaipsniui ji pradėjo trauktis nuo scenos... ir jis vis dažniau pasirodydavo vienas.“ Tada, 2013 m., palikdami Kremliuje vykusį baleto spektaklį, pora stabtelėjo prie žurnalistų. Jie pranešė, kad jų santuoka iširo „abipusiu susitarimu“.
Ir nors jų santuoka baigėsi, kiti jųdviejų santykių aspektai, ypač finansiniai, tęsėsi.
Kai 2014 m. valstybinė naujienų agentūra paklausė V. Putino, ar jis neplanuoja tuoktis antrąkart, Rusijos prezidentas atsakė juokaudamas: „Pirmiausia turiu ištekinti savo buvusią žmoną Liudmilą, o tada pamąstysiu apie save.“
Siekdama populiarinti rusų kalbą, L. Očeretnaja įkūrė fondą, pavadintą Rusų kalbos plėtros centru, kuris vėliau buvo pervardintas į Tarpasmeninių komunikacijų plėtros centrą. 2016 m. Rusijos žiniasklaida atskleidė, kad ji ištekėjo už jos pirmininko – A. Očeretnio.
Šis fondas turėjo dar vieną privalumą. Valdant V. Putinui, fondas įsigijo buvusį Vyriausybės pastatą Maskvos centre, kuris kadaise priklausė rusų rašytojo Levo Tolstojaus seneliui.
Spėjama, kad romane „Karas ir taika“ aprašytą dvarą įkvėpė būtent Volkonskio namas, kurį atnaujino ir išplėtė vyriausybės nekilnojamojo turto departamentas: kaip teigė Rusijos disidentas Aleksejus Navalnas, prie istorinio pastato buvo pridėti du aukštai.
Tada šis pastatas buvo atiduotas L. Očeretnajos fondui, o buvusi pirmoji ponia, atrodo, jį panaudojo produktyviai. Vos penkios minutės pėsčiomis nuo Kremliaus esantis pastatas dabar uždirba milijonus iš nuomos, o šiuos pinigus, kaip atskleidė „Reuters“ tyrimas, gauna jos mergautine pavarde įregistruota įmonė. L. Očeretnaja neatsakė į prašymus pakomentuoti.
Apsigalvojo dėl pardavimo
Očeretnių santuoka, kurios neviešino nė viena šalis, įvyko tuo metu, kai poros nekilnojamojo turto portfelis sparčiai plėtėsi.
Butas Marbeljoje, kurį man pasiūlė aplankyti, yra vienas iš dviejų šiame mieste, kuriuos A. Očeretnis įsigijo prieš pat vestuves. Pirmąjį A. Očeretnis įsigijo 2011 m. už maždaug 800 000 eurų, o antrąjį – 2014 m. už daugiau nei milijoną eurų. „Politico“ gauti registro dokumentai rodo, kad jie vis dar priklauso jam.
Marbeljoje gyvenantis notaras Rafaelis Requena, atstovavęs A. Očeretniui per pardavimą, atsisakė komentuoti šį sandorį, remdamasis Ispanijos konfidencialumo įstatymais. A. Očeretnis taip pat neatsakė į prašymus pakomentuoti.
Abu butai yra juoda tvora aptvertuose pastatuose. Prie durų skambučių nėra pavardžių – tai neatskleidžia, kas juose gyvena. Tarp butų plyti gerai laistomas sodas su keliais baseinais. Ryte tobulai nupjautą žolę graužia triušiai, medžiuose čiulba paukščiai.
Kiti žmonės, turėję nekilnojamo turto Marbeljoje, yra aktoriai Hughas Grantas ir Seanas Connery‘, televizijos įžymybė Simonas Cowellas ir Sirijos prezidento Basharo al Assado dėdė Rifaatas al Assadas. Remiantis vietos žiniasklaidos pranešimais, V. Putinui priklauso vila kaimyninėje La Zagaletoje.
Pasak Javiero de Luiso, konfederacijos „Ecologists in Action“ nekilnojamojo turto eksperto, pastaraisiais dešimtmečiais ši vietovė tapo Rusijos pinigų magnetu. Marbeljoje oficialiai gyvena apie 3 000 rusų, sakė jis ir pridūrė, kad tikrasis skaičius yra daug didesnis.
„Daugelis rusų investuoja savo pinigus į nekilnojamąjį turtą. Jie perka ir parduoda – tai jų pajamų šaltinis“, – sakė J. de Luisas. Norintiems nuslėpti neteisėtai gautas lėšas, nekilnojamojo turto rinka siūlo daugybę galimybių jas išplauti. „Pinigų plovimas yra alyva, sutepanti mašinas“, – sakė jis.
Marbeljoje tai dažniausiai daroma perkant statybos leidimus privatiems namams ar didesniems projektams, pavyzdžiui, viešbučiams, o paskui juos parduodant dar nepradėjus darbų, teigė J. de Luisas. Kita paplitusi strategija nekilnojamojo turto sektoriuje – imti paskolą turtui įsigyti, o vėliau ją grąžinti mažesnėmis įmokomis, kurios yra rečiau tikrinamos.
2014 m. įsigytas butas galimai pasiūlė dar vieną lengvatą: nuo 2013 m. Ispanijos įstatymai suteikia leidimus gyventi tiems, kurie į Ispanijos nekilnojamąjį turtą investuoja bent 500 000 eurų. Šios vadinamosios auksinės vizos suteikia neribotą galimybę keliauti po Europs Sąjungos Šengeno erdvės šalis ir teisę gauti leidimą gyventi Ispanijoje.
Paklausta, ar A. Očeretnis pasinaudojo šia schema, Ispanijos vidaus reikalų ministerija liepė kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją, kuri atsisakė „atskleisti asmeninę informaciją trečiosioms šalims“.
Deja, man nepavyko aplankyti A. Očeretnio butų. Kitą dieną po mūsų susitikimo, Vladimiras parašė žinutę, kad jis neteisingai mane suprato – esą savininkai domisi tik pirkimu, o ne pardavimu.
„Maniau, kad norite parduoti savo giminaičių butus, – rašė jis. – Mes patys nieko neparduodame. Atsiprašau už apsirikimą. Geros dienos!“
Paklaustas, ar jis vis tiek galėtų aprodyti butą, jei jie persigalvotų, jis atsakė: „Neįmanoma. Atsiprašau. Šie butai artimiausiu metu tikrai nebus parduodami, mes juos naudojame ir planuojame naudoti ateityje.“ Į tolesnius prašymus paaiškinti situaciją jis neatsakė.
Rizikinga investicija
Jei Očeretniai norėtų atsikratyti savo nekilnojamojo turto Marbeljoje, jie turėtų įtikinamą priežastį tai padaryti: jie rizikuoja prarasti savo butą ir pinigus, jei pateks į Europos Sąjungos sankcijų taikinį.
Nuo tada, kai 2022 m. vasario mėnesį V. Putinas užpuolė Ukrainą, Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjunga ir Jungtinė Karalystė patvirtino sankcijas šimtams žmonių, kurie, kaip manoma, yra atsakingi už karo sukėlimą, už karinės propagandos skleidimą arba kurie teikia Kremliui finansinę paramą. Europos Sąjunga sankcijas įvedė maždaug 1 400 žmonių ir subjektų, JAV – beveik 2 500, o Jungtinė Karalystė – apie 1 600.
Tačiau aiškaus susitarimo, į ką tiksliai reiktų taikytis, nėra. Pagal duomenų analizę, kurią sudarė „Brookings Sanctions Tracker“, stebinti sankcijas, susijusias su Rusijos invazija į Ukrainą, iki rugsėjo mėnesio buvo tik 639 asmenys ir subjektai, nubausti visų trijų subjektų. Tarp jų yra dvi V. Putino ir L. Očeretnajos dukterys, taip pat tariama Rusijos prezidento mylimoji gimnastė A. Kabajeva, bet ne Očeretniai.
L. Očeretnajai sankcijas skyrė tik Jungtinė Karalystė, siekdama „smogti V. Putino finansiniam tinklui, pačiam prezidentui ir jo artimiausiam ratui.“ Europos Sąjunga ir JAV į sankcijų sąrašus neįtraukė nei Liudmilos, nei jos naujojo sutuoktinio.
Didžioji dalis skirtumų tarp JAV, Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės sankcijų atsiranda dėl skirtingų tikslų.
Pasak sankcijų politikos teisininko Viktoro Winklerio, Europos Sąjunga yra linkusi nenaudoti baudžiamųjų sankcijų už praeities veiksmus. Vietoj to, yra siekiama užkirsti kelią tiems, kurie gali prisidėti prie tolesnių nusižengimų, arba neleisti jiems iš to pelnytis.
Kad asmeniui būtų įvestos Europos Sąjungos sankcijos, jo vardą ir pavardę turi pateikti vienos iš narių vyriausybė, o su sankcionavimu turi sutikti visos Europos Sąjungos narės. Keli Europos Sąjungos diplomatai „Politico“ tvirtino nežinantys, ar bent viena šalis yra pasiūliusi taikyti sankcijas Očeretniams.
Europos Sąjunga žino, kad jos sprendimai gali susidurti su teisiniais iššūkiais. Maždaug 70 oligarchų ir jų šeimos narių padavė Europos Sąjungą į teismą, siekdami susigrąžinti savo turtą. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Uzbekijoje gimusio metalo magnato Ališerio Usmanovo sesuo Saodata Narzijeva ir buvusi milijardieriaus Michailo Fridmano žmona Olga Aiziman, buvo tyliai išbraukti iš sankcijų sąrašo.
Vis dėlto tai, kad Očeretniai dar nepateko į Europos Sąjungos taikinį, dar nereiškia, kad tai niekada neįvyks.
Tarptautinė sankcijų Rusijai darbo grupė, žinoma kaip Yermak–McFaul grupė, siūlo į sankcionuojamųjų sąrašus įtraukti ir sankcionuotų asmenų šeimos narius, kad turtas negalėtų būti lengvai perduodamas, ypač jei šeimos narių gyvenimo būdas neatitinka oficialių pajamų, kaip yra ir su Očeretniais.
Nėra jokių viešų įrodymų, kad A. Očeretnis savo turtą ir nuosavybę įgijo neteisėtai, tačiau akivaizdu, kad jų vertė viršija jo deklaruojamas pajamas.
Tikimasi, kad Europos Sąjungos užsienio reikalų vadovas Josepas Borrellas birželį pateiks pasiūlymą, kuris leistų blokui taikyti sankcijas už korupciją. Taip būtų lengviau nubausti asmenis, kurie tiesiogiai neprisideda prie karo Ukrainoje.
Tokios grupės kaip Antikorupcijos fondas ir Ukrainos vyriausybė prašo įtraukti Očeretnius į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą. „Mes tvirtai tikime, kad poniai Očeretnajai turėtų būti taikomos sankcijos“, – sakė Ukrainos vyriausybės pareigūnas.
Tokį požiūrį palaiko ir Antikorupcijos fondo tyrimų skyriaus vadovė Maria Pevčich: „Žinoma, kad manau, jog jai turi būti įvestos sankcijos. V. Putino buvusiai žmonai, moteriai, su kuria jis gyveno kelis dešimtmečius, jo sankcionuotų dukterų motinai sankcijos nėra taikomos. Tai neturi absoliučiai jokio paaiškinimo.“
Šveicariškas slaptumas
Tačiau yra viena vieta, kur bent jau kol kas žmonės neprašo paaiškinimo – Šveicarija. 2015 m. maždaug tuo pačiu metu, kai vedė Liudmilą, Arturas įsigijo prabangų butą Davose, kur vyksta kasmetinis Pasaulio ekonomikos forumas, į kurį Rusijs dėl invazijos Ukrainoje nebuvo pakviesta.
Maždaug tris milijonus eurų kainavęs Očeretnių butas yra paprastame pilkame pastate, vos už kelių žingsnių nuo gražaus ežero. Negana to, šis namas yra sujungtas požeminiais tuneliais su „AlpenGold“ viešbučiu, o tai suteikia jo gyventojams prieigą prie viešbučio baseino ir atskiros patalpos slidinėjimo inventoriui laikyti.
Kai čia apsilankiau rudenį, ant buto pašto dėžutės buvo užrašytas A. Očeretnio vardas, o jos viduje buvo jam skirtų laiškų. Gyventojai man pasakojo, kad į jų metinius namo gyventojų susirinkimus jis siunčia advokatą, kad kaimynai negalėtų jo atpažinti, jei sutiktų gatvėje.
Nė vienas iš daugybės kaimynų, su kuriais kalbėjausi, nepareiškė susirūpinimo dėl A. Očeretnio ryšių su V. Putinu ar jo turtų kilmės. „Man nesvarbu, ar mano kaimynas yra kleptokratas“, – sakė vienas.
Kitas sutiko: „Man nepatinka tai, ką V. Putinas daro Ukrainoje, bet jie turi visas teises čia turėti butą.“
Trečia pakartojo panašų požiūrį. „Visi žino, kad ji čia turi butą“, – teigė mažą šuniuką vedžiojusi moteris. Kaip ir beveik visi kiti, su kuriais kalbėjausi, ji atrodė įsižeidusi dėl mano klausimo. „Tai jų asmeninis reikalas“, – sakė ji.
„Nederėtų bausti moters už jos buvusio vyro veiksmus – turiu galvoje, kaip tai gali atrodyti teisinga?“ – klausė dar kitas gyventojas.
Tačiau vien faktas, kad A. Očeretnis sugebėjo nusipirkti butą Šveicarijoje, yra neįprastas. Šveicarijos įstatymai riboja užsieniečių galimybę pirkti nekilnojamą turtą, išskyrus kai kuriuos atvejus, pavyzdžiui, perkant naujos statybos namą poilsiui, kaip, atrodo, padarė A. Očeretnis, arba jei jie gali įrodyti, kad dirba ir gyvena Šveicarijoje.
Bėda ta, kad pagal Šveicarijos įstatymus, pirkimo taisyklių paisymu turi rūpintis privatūs subjektai, aiškino pinigų plovimo ekspertė iš korupcijos priežiūros organizacijos „Transparency International“ Maíra Martini.
Pasak M. Martini, ypač daug įtarimų kelia asmenys, kurių oficialus atlyginimas nesutampa su lėšomis, kurias jie turi savo sąskaitose. A. Očeretnio atveju, šis faktas turėjo tapti tam tikra raudona lempute, nes nėra aišku, kaip jis galėjo sau leisti įsigyti butą ir kelis namus vadovaudamas savo deklaruotoms įmonėms.
Agentūra „Guyan & Co“, vykdanti pardavimus A. Očeretnio butų komplekse, atsisakė atsakyti į klausimus. Tačiau kitas nekilnojamojo turto agentas Davose, kuris prašė neatskleisti jo vardo dėl problemos opumo, teigė, kad agentūros netikrina, kas perka jų turtą ir iš kur klientai gauna pinigus.
Savivaldybės žemės registras, kuris dokumentuoja, kam kas priklauso toje vietovėje, taip pat neatlieka pirkėjo lėšų kilmės patikrinimų.
Todėl didžiausia kovos su pinigų plovimu našta tenka bankams, kurių veiklos rezultatai būna labai įvairūs.
Birželį Šveicarijos bankininkystės milžinas „Credit Suisse“, kuris pastatė ir kuriam priklauso Očeretnių daugiabučių kompleksas, buvo nubaustas maždaug 2 mln. eurų bauda už tai, kad 2007 ir 2008 m. bankas leido kokaino prekeiviams plauti pinigus per savo sąskaitas. O kovą Šveicarijos žiniasklaida pranešė, kad bankas prašė investuotojų sunaikinti dokumentus, susijusius su oligarchų jachtomis. Šiuos kaltinimus neigiantis bankas „Credit Suisse“ neatsakė į kelis prašymus dėl interviu.
Biarico bliuzas
Tačiau ne visi Europoje į Rusijos pinigus žiūri kaip šveicarai.
Vienas ryškiausių Očeretnių turtų yra ekscentriška Art Deco stiliaus vila, vadinama „Villa Souzanna“, esanti maždaug už 6 kilometrų nuo kurortinio Biarico miesto pietvakarinėje Prancūzijos Baskų pakrantėje. Šiame regione, dar prieš jam tampant ministru pirmininku, dažnai ilsėdavosi V. Putinas kartu su Liudmila.
2013 m. A. Očeretnio įsigyta vila išsiskiria pusapvale kolonadine priekine veranda, kurią puošia jūrinės tematikos bareljefas. Ji yra ryškiai balta ir stovi pušimis kvepiančioje gatvėje. Artimiausias paplūdimys yra vos už kelių žingsnių.
„Villa Souzanna“ nėra vienintelis pastatas mieste, susijęs su Rusijos prezidentu. Kirilas Šamalovas, tuometinis Katerinos Tichonovos – V. Putino ir Liudmilo jauniausios dukters – vyras 2012 m. čia nusipirko 3,5 mln. eurų vertės namą su vaizdu į jūrą.
Kaip pasakojo vienas kaimynas, kol kelionių nevaržė koronaviruso pandemija, čia dažnai lankydavosi K. Tichonova. Pasak jo, ji kartą per metus kelioms savaitėms atvykdavo į Biaricą kartu su savo vaikais, kur praleisdavo daug laiko šalia jų namo esančiame paplūdimyje. Tris jos vaikus lydėjo trys asmens sargybiniai, kurie elgėsi labiau kaip auklės, o ne kaip gynėjai. „Ji elgėsi kaip normali motina, vaikščiojo paplūdimiu, deginosi“, – prisimena anonimiškumo paprašęs kaimynas.
Šios vilos pirkimo sandoris buvo atliktas per nekilnojamojo turto bendrovę „Sci Atlantic“, kuriai vadovauja K. Šamalovas. Kaip rodo „Politico“ gauti įrašai, namas vis dar priklauso šiai įmonei, tačiau Prancūzijos valdžia jį konfiskavo, kai balandį Europos Sąjunga įvedė sankcijas K. Šamalovui. K. Šamalovas ir K. Tikhonova išsiskyrė 2018 m.
Tačiau panašu, kad Očeretniai Biarice ilgai neužsibūdavo – o jeigu čia ir atvykdavo, jie dažniausiai laikėsi atokiau. Rajono gyventoja Karla Junert pasakojo, kad maždaug 2018 ar 2019 m. kaimynai pastebėjo buvusią pirmąją ponią, keliaujančią į vilą su savo trijų juodų limuzinų tamsintais langais palyda.
„Sutikau kaimynę, kuri buvo labai susijaudinusi ir klausė manęs: „Ar tu juos matei, ar matei?“, – prisimena moteris. Kai ji praėjo pro šalį, jie jau buvo išvykę.
„Villa Souzanna“ jau beveik septynerius metus yra remontuojama, o darbai vyksta labai lėtai, tikina kaimynai. Nė vienas iš jų nuo vasario mėnesio nepastebėjo nė vieno darbininko. „Prasidėjus karui, darbai visiškai sustojo“, – sakė vienas kaimynas. Dabar ant takelio į namą želia piktžolės. Akivaizdu, kad medžiai jau daugelį mėnesių nėra prižiūrimi. Namo langai dulkėti.
Skirtingai nei Marbeljoje ir Davose, kur su V. Putinu susiję nekilnojamojo turto objektai, atrodo, nieko nedomina, Biarice jie tapo protestų taikiniais. Kovo mėnesį, neilgai trukus kai Kremlius užpuolė Kyjivą, pora rusų aktyvistų įsiveržė į K. Šamalovo vilą, pakeitė jos durų spynas ir pareiškė, kad čia jie apgyvendins pabėgėlius iš Ukrainos. Jų „okupacija“ baigėsi policijai išlaužus duris.
Biaricas turi nemažą rusų bendruomenę, tačiau nuo karo pradžios jie stengiasi likti nepastebėti arba garsiai pasisakė prieš karą. Keletas nekilnojamojo turto agentų man pasakojo, kad nors rusų bendruomenė visada buvo gana diskretiška, dabar jie visiškai išnyko iš visuomenės. Vienas iš gyventojų pasakojo, kad norėdami neatkreipti dėmesio, dabar jie naudoja ne rusiškus, o kitų šalių valstybinius numerius.
Rusijos ambasada Prancūzijoje neatsakė į prašymus pakomentuoti.
Imperatorienės prospekte įsikūrusi Rusijos ortodoksų bažnyčia, kuri yra susijusi ne su Maskvos, o su Konstantinopolio patriarchatu, dažniau yra aplankoma ukrainiečių, ne rusų.
Pradeda keistis ir valstybės požiūris. Prancūzijos finansų ministerija skelbia, kokius nekilnojamojo turto objektus ji konfiskavo. Šio straipsnio rašymo metu sąraše buvo apie 60 namų ir butų, o kai kurios Prancūzijos valdžios institucijos siekia, kad jų būtų ir daugiau.
Sausio mėnesį Konkurencijos, vartotojų reikalų ir sukčiavimo kontrolės generalinis direktoratas paskelbė, kad atlikus patikrinimus buvo nustatyta, jog apie 60 proc. nekilnojamojo turto agentūrų Prancūzijos Rivjeroje nebendradarbiauja su valdžios institucijomis. Pavyzdžiui, tikrinant, ar jų klientų pavardės nėra įtrauktos į Europos Sąjungos sankcijų sąrašą, ar prireikus įšaldyti turtą.
Kintančio požiūrio į Rusijos pinigus Biarice įrodymų buvo galima pamatyti ant pačios A. Očeretnio nuosavybės. Prasidėjus karui, kažkas ryškiai mėlyna ir geltona spalvomis apipurškė sklypą supančias baltas sienas užrašais „Velniop Putiną“ ir „Slava Ukraina“. Nors nuo to laiko sienos buvo perdažytos, bet šias spalvas vis dar galima įžiūrėti.
