.jpg)
Nuostabaus grožio rankdarbius kurianti Svetlana Šliževičienė pasakoja, kad į šią veiklos sritį pakliuvo visai netikėtai. Lietuvos sporto universitetą baigusi moteris daug metų galvojo ir save įsivaizdavo dirbdama vaikų kūno kultūros mokytoja arba plaukimo trenere.
„Baigiau kūno kultūros akademijoje plaukimo specialybę, tačiau darbuotis šioje srityje teko tik atliekant praktiką. Esu, tikriausiai, labiau sportininkė mėgėja, nes niekuomet tuo neužsiėmiau profesionaliai. Augant Druskininkuose nebuvo daug sporto trenerių, tad būtent tai mane ir traukė, nes svajojau visą savo gyvenimą sieti su sportu.
Įsivaizdavau save kartu dirbant ir sportuojant su vaikais, rengiant estafetes, pajudant su jais, o ne sėdint ar švilpiant švilpuku. Maniau, kad baigusi universitetą tikrai būsiu kūno kultūros mokytoja arba trenerė, tačiau gyvenimas ėmė ir pasisuko kita linkme“, – šypsosi Svetlana Šliževičienė.
Ištekėjus, o vėliau gimus ir dukrai, didžioji laiko dalis atiteko šeimai. Moteris pasakoja, kad būdama atsidavusi mama visą savo laiką skyrė dukrai, veždavo į pamokas, būrelius, tad atsirasdavo nemažai laisvo laiko, kurį galėjo skirti kūrybai:
„Jau nuo mokyklos technologijų pamokėlių, man patiko siūti, mano darbeliai būdavo pavyzdiniai, kadangi viskas, ką tik darydavome kartu su mokytoja, sekėsi, o ir pačiai patiko. Tikriausiai jau nuo mažų dienų buvau kruopštukė (šypsosi). Pavyzdžiui, reikėdavo pataupyti ant naujesnių rūbelių, tai aš visaip sugalvodavau kaip juos papuošti, atnaujinti. Prisigalvodavau visokiausių įmantrybių, o draugės visuomet pagirdavo.“
Rankų sudėjusi nebuvo
Svetlana pasakoja, kad laisvu laiku rankų sudėjusi nesėdėjo, kadangi visuomet lydėjo noras mokytis kažko naujo. Taip viskas prasidėjo nuo paprasčiausių karoliukų, vėliau nuo vilnos ir šiuo metu daugiausiai S. Šliževičienė kuria aksesuarus iš swarowski kristalų bei žvynelių.
„Mokiausi iš įvairiausių pamokėlių internete, ėjau į kursus, todėl tų technikų esu išbandžiusi įvairiausių. Ir dekupažu užsiėmiau, ir namie baldus restauruodavau, vilnos papuošalus kūriau, riešines taip pat veldavau. Taip visokiausias smulkmenas dariau, kol galiausiai panirau į piešimą, savo darbuose įkomponuodavau odos detalų, kurdavau iš akmenėlių gėles, medžius ir juos dar aprašydavau“, – pasakoja Svetlana.
Anot Svetlanos, karantino metu taip pat namuose aktyviai užsiiminėjo saviugda ir klausė įvairiausių užsienio dėstytojų paskaitų, mokėsi naujų technikų. Moters kūryboje tarpusavyje susipina kelios technikos, tačiau kaip ji pati sako, svarbiausia, kad rezultate yra išlaikomas bendras braižas:
„Pamokėlės turi didelį indėlį mano darbams, jie tikrai pasikeitė, pridėjau naujovių, išmokau įvairiausių gudrybių, kurios padeda ne tik papuošalą padaryti įdomesniu, tačiau ir padeda sutaupyti laiko. O ir draugai pastebi, kad vis kažką naujo savo kūryboje atrandu.“
Paklausus, ar dažnai tenka kartu į pagalbą pakviesti dukrą Atėnę, Svetlana tikina, kad yra buvę atvejų, kuomet abi buvo susėdusios ir kūrė, tačiau šiuo metu, kadangi dukra užsiiminėja profesionalia lengvąja atletika, kūrybiniams darbams laisvo laiko nelieka.
„Turiu iš vyro pirmosios santuokos anūkytę, kuriai yra penki metukai. Kartu su ja turime gražią tradiciją vis kažką kartu padaryti, nes jai kažkodėl labai patinka tas mano darbo stalas. Kiekvieną kartą jai atvykus sukuriame kažką, jai labai patinka pagal spalvas dėlioti kristaliukus, pagaminame kartu jai gumeles, kitokius dalykus. Atrodo, kad jai tokia veikla kaip kitiems vaikams lego kaladėlės“, – šypsosi moteris.
Pirmieji užsakymai, kurie įstrigo ilgam
Visgi, patys pirmieji moters papuošalai kurti buvo iš įvairiausių karoliukų. Svetlana juokiasi, kad net iki šiol patys pirmieji klientai prisimena, kad viskas prasidėjo būtent nuo karoliukų, tad esant būtinybei nebijo paprašyti papuošalų ir iš jų.
„Pradėjau kurti nuo paprasčiausių karoliukų. Draugės sūnus iki šiol juos turi ir jau kokius šešis metus jų nenusiima. Pasakoja, kad jau tuoj tie karoliai ir per kaklą nebesueis po kelių metų (juokiasi). Mano kurtus karolius jis nešioja kaip talismaną, niekada nenusiima. Net per krikštynas gavęs iš krikštatėvių kryžiuką, kurį pašventino, jis pasirinko, kad jam paliktų karolius ant kaklo“, – šypsosi pašnekovė.
Svetlanai neretai tenka papuošti ne tik moteris, tačiau ir vyrus bei vaikus. Labiausiai moteriai įsiminė, kuomet tiek klientei, tiek jos dukrai teko sukurti identiškas karūnas, kuriomis jos pasidabino per fotosesiją. Vyrams moteris kuria ne tik sages, tačiau ir diržus. Grandinėmis papuoštą diržą Svetlana yra sukūrusi ir „Sare Roma“ lyderiui, dainininkui Ištvanui Kvik.
„Pirmasis užsakovas buvo aštuoniolikmetis vaikinas, kurio mama paskambinusi manęs paprašė padaryti išleistuvėms sąsagas ir marškinius. Vaikinukas norėjo ryškių spalvų, kad dominuotų raudona spalva. Prisimenu, kad minėjo, jog labai džiaugėsi gavęs tokį individualų papuošalą“, – teigia S. Šliževičienė.
Vieną pirmųjų moteris savo kurtais aksesuarais papuošė ir dukros mokytoją, kuriai pasitaikius progai padovanojo veltus karolius:
„Visuomet norėjau puoštis ir pati, turėti daug aksesuarų, tad pirmąjį patį papuošalą sau padariau iš veltinio nuvėlusi rutuliukus. Jie buvo ciklamenų spalvos, nusipirkau jiems swarowski karoliukų, vielučių ir suvėriau ant juostelės kartu su metalinėmis detalėmis. Padariau ir tokius pačius auskarus. Šiuos papuošalus pamatė ir mano dukros muzikos mokytoja, kuriai jie labai patiko, tad pagalvojau, kodėl nenuvėlus jų ir jai. Iki pat dabar ji juos nešioja, buvo atnešusi pataisymui, tai pamačiau, kad čia tie patys, mano velti pirmieji karoliai.“
Batsiuvys ne be batų
Pasiteiravus, ar dažnai tenka taikytis prie kliento nurodymų, Svetlana teigia, kad dažniausiai žmonės pasikliauja moters skoniu ir leidžia daryti taip, kaip ji nori pati.
„Mėgstu, kai klientas pasitiki mano skoniu ir galiu sukurti jam aksesuarą, kuris man pačiai patinka. Tada jaučiuosi ir pati gerai, ir sekasi darbuotis, tačiau, kai klientai pradeda pernelyg reguliuoti, būna visokių nutikimų. Esu vieną kartą nudegusi, kuomet viską padariau taip, kaip sakė klientas, na ir rezultatas nedžiugino nei jo, nei manęs, tad jam leidus, perdariau papuošalą pagal savo akį ir nebuvo net ką lyginti“, – juokiasi moteris.
Dažniausiai klientams už aksesuarą, pavyzdžiui, sagę tenka sumokėti nuo 20 iki 80 eurų. Kainai įtakos turi keli aspektai: dydis bei kiek swarowski kristalų yra panaudojama.
„Neturiu šablono, pagal kurį kurčiau visus savo rankų darbo papuošalus. Viską darau individualiai ir kiekvieną kartą skirtingai, todėl kaina tikrai nepriklauso nuo to ar tai individualus užsakymas, ar ne“, – teigia Svetlana.
S. Šliževičienė taip pat nusijuokia atsakydama, kad pati nėra tas batsiuvys be batų, kuris nespėja savo amatu papuošti savęs. Atvirkščiai, moters namuose pilna aksesuarų, kuriais puošiasi ir pati:
„Gal tik nebent sąlyginai esu tas batsiuvys be batų, nes jeigu reikia eiti į kokį renginį, šventę, dažniausiai save tenka papuošti senesnės kolekcijos aksesuarais. Drauges ir visus kitus papuošiu naujais, o pati traukiu senus, nes paprasčiausiai pritrūksta laiko.
Be to, turiu namuose pasilikusi ir seną kolekciją papuošalų, kurių neparduodu ir nebereklamuoju. Man gaila su jais būtų išsiskirti, o ir jokie pinigai nebus verti to laiko, kurį skyriau kolekcijos kūrybai.“
Šiuo metu, Svetlana aktyviai darbuojasi ir kuria papuošalus žymioms užsienio garsenybėms, pavyzdžiui, Latvijos dainininkei Samantai Tinai. Būtent jai Svetlana aksesuarus kuria ne pirmą kartą, tad puikiai žino, kas atitinka žvaigždės norus.
„Blogiausia, kad dažniausiai paskambina tuo metu, kai iki renginio ar dar kokio įvykio lieka mažai laiko ir tenka intensyviai padirbėti“, – priduria Svetlana.
Dabar moteris svajoja ne tik išmokti dar naujų technikų, kurias galėtų pritaikyti papuošalų kūrybai, tačiau ir įgyti patirties bei, kaip sako pati, „atmušti ranką“:
„Noriu patobulinti savo techniką ir ypač atmušti ranką dirbant su viniliniu vąšeliu. Nors su juo ir moku elgtis, tačiau norisi, kad pavyktų viską užsimerkus daryti ir taip sutaupyti laiko.“
