Sigitai Zarauskienei-Kumpauskaitei šią dieną prieš 80 metų buvo dveji. Sibire moteris praleido net 16 metų.
„Aš nieko neatsimenu, mama ant rankų mane išsivežė. Iki 5 metų neatsimenu, tik iš pasakojimų, kad apgyvendino barake, kad naktim vilkai išmindavo takus, o 5 metų kai buvau, mamytė išėjo į miškus parnešti man uogyčių ir dingo“, – sako tremtinė.
„Bado metus atsimenu, kai labai norėjosi valgyt. Valgėm žolę, balandos, į ją visada pasižiūriu – išgelbėjo gyvybę“, – priduria ji.
Iki tol trėmę pavienius žmones, būtent 1941-ųjų birželio 14-osios trečią valandą ryto sovietai pradėjo pirmąjį masinį lietuvių trėmimą į Sibirą. Vien šią dieną Sibiro link pajudėjo beveik 18 tūkstančių lietuvių. Daugiausia – inteligentų, visi – gyvuliniais vagonais, beveik be maisto ir vandens. Šiandien vienas jų Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale papuoštas gėlėmis, o tada daug žmonių vagonuose mirė net nepasiekę Sibiro. Dar daugiau žuvo jau ten.
Į minėjimą Lukiškių aikštėje Vilniuje renkasi ir daugiau siaubingą tremtį patyrusių tautiečių arba jų giminaičių. Jei ne birželio 14-ąją, į vagonus daugybė žmonių buvo sugrūsti ir vėliau. Masiniai trėmimai tęsėsi 12 metų, iš viso į Sibirą išvežti 130 tūkstančių lietuvių. Birutei Užienei vieną iš tų tragiškų dienų buvo ketveri.
Tremtinė Birutė Užienė teigia: „Tas kareivis paima mane ant rankų, aš pakeliu akis ir matau, kad kareivis verkia. Mano vaiko sąmonėje viskas susimaišo – kodėl blogietis verkia? Šitas epizodas man išliko iki paskutinių“
Tremtinė Janina Galinauskienė sako: „Iš Sibiro ryškiausi prisiminimai šaltis ir badas. Mes buvom maži vaikai, mamai nebuvo galimybės uždirbti mums duonos. Ir mes turėjom Sibire ganyti tų Sibiro gyventojų karves.“
Didžioji dauguma buvusių tremtinių tikina tremtį prisimenantys taip aiškiai, lyg tai būtų įvykę vakar. Ir apgailestauja, kad didžioji kaimynė net ir po 80-ies metų nenustoja gvieštis svetimų žemių.
„Niekas neužgijo. Viskas gyva. Tik tiek, kad ramini save ir dėkoji Dievui, kad dar gyveni“, – sako J. Galinauskienė.
S. Zarauskienė-Kumpauskaitė tvirtina: „Man atrodo, kad gali pasakyti tas, kas pergyveno. Kas nejuto iš arti, tikrai suvokt negali, kad taip nužmoginamas žmogus.“
Tremtinio dukra Birutė Vaitiekūnienė teigia: „Nuoskaudos. Pasidarė ir užmiršai kitą dieną. Bet kai panagrinėji, tai matai, kad negali šitaip būti Žemėje. Negali būti amžinai tas „Bloody mir“ – viso pasaulio reikėjimas kažkam.“
Susirinkusieji Gedulo ir vilties dieną pagerbė tylos minute. Šalies vadovai akcentuoja, kad šalia gedulo šią dieną stovi būtent viltis.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė teigia: „Galime tik pasvajoti, kaip atrodytų mūsų šalis šiandien, kokia būtų Lietuva, jei ne išorinė agresija, pamynusi teises, sunaikinusi daugybę gyvybių ir sukėlusi tiek skausmo.“
Apie viltį kalba ir tremtį išgyvenusi Irena Saulutė Valaitytė-Špakauskienė. Pasak jos, gyvenimas Lietuvoje tik gerėja ir tuo turime džiaugtis: „Negaliu nematyt, kaip man linksma ir kaip man džiugu, kad šypsomės gatvėj, kad dingo susikaustymas – kad visi liūdni tik einam, nosį į šaligatvį įkišę.“
Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis visgi sako, kad okupacijos žaizdos tautoje tebegyvos: „Kada baigsis okupacija? Kada baigsis mūsų sąmonės okupacija? Tremtis iš mūsų savasties, tremtis iš ištikimybės.“
Istorikas Algimantas Kasparavičius teigia: „Viena iš didžiųjų mūsų tautos tragedijų. Būta žmonių, kurie, lyg nujausdami, kitur nakvojo ir egzekutoriai nerado jų namuose. Bet didžioji dauguma žmonių, manau, to nenujautė.“
Kaip įprasta, nuo popietės prie Tremtinių aukuro sostinėje žmonės garsiai skaito tremtinių ir politinių kalinių vardus ir likimus.
„Buvo sprendžiami du uždaviniai: pasiruošimas karui su nacistine Vokietija ir čia buvusio kultūrinio klodo sunaikinimas, išvežimas aukščiausiojo kultūrinio sluoksnio. Buvo išvežtas prezidentas Stulginskis, Seimo pirmininkas, švietimo ministras“, – sakė A. Kasparavičius.
Galiausiai lietuviai, lenkai ir kitų tautybių žmonės nelygią kovą su agresoriumi laimėjo ir laisvę susigrąžino. Tačiau tam prireikė net pusšimčio metų.
