Skaistę Semenikę dailė lydėjo nuo pat vaikystės, o menininkės gyvenimas visuomet buvo moters svajonė. Jos kelias į tapybą – vingiuotas ir kupinas įvairiausių istorijų.
Menininkė įkvėpimo semiasi iš gyvenimo akimirkų ir nuolatos matomų nuotraukų socialiniuose tinkluose, o neretai ir mėgsta pašiepti mūsų visuomenės gyvenimo ypatybes.
Šiandien drauge su menininke S. Semenike mes kalbamės apie jos pirmąją personalinę parodą, kūrybą, idėjas ir visuomenėje vyraujančius stereotipus.
Skaiste, šiandien pristatėte savo pirmąją personalinę parodą „Istorijos“. Ar labai jaudinotės prieš pristatymą?
Praeitais metais startavau su savo nutapytomis moterimis – kartu su dizainere Diana Vapsve turėjome tokį projektą. Dabar viskas buvo kitaip – buvau aš viena, kitokie darbai ir naujovės. Labai jaudinausi, tai didžiausias mano svajonės išsipildymas.
Jūsų darbai akį traukia iš tiesų išskirtine technika. Kokie techniniai motyvai yra jūsų „kūrybiniai kabliukai“?
Kurdama aš daug eksperimentuoju. Negalėčiau net pasakyti, kiek įdedu medžiagų, nėra taip, kad pasirenku vieną techniką. Labai daug dirbu su rankomis ir pirštais. Darbuose naudoju įvairiausias technikas. Manau, visame pasaulyje žmonės eksperimentuoja, nes menas dabar neturi ribų. Gyvenime laužau taisykles, tikriausiai jas laužau ir mene. (šypteli)
Tikriausiai šio klausimo sulaukia visi kūryba užsiimantys žmonės, tačiau negalima nepaklausti – iš kur semiatės idėjų savo paveikslams?
Mano paroda vadinasi „Istorijos“. Ją pavadinau taip, nes stengiausi parodą pristatyti kuo daugiau lietuviškai. Tačiau paroda yra vadinamųjų internetinių „stories“ interpretacija, kurias kiekvieną dieną žmonės deda į „Instagram“ ir „Facebook“ tinklus.
Ryte dažniausiai atsikeliu, pasidarau kavos ir pasižiūriu jas. Kaip ir visiems, jos man sukelia įvairias asociacijas: vieni giriasi ir puikuojasi, kiti pasidaro save labai gražius, treti rodo meilės istorijas. Taip ir gimsta mano paveikslai iš socialinių tinklų. (šypteli)
Anksčiau sakėte, kad giliai išgyvenate artimųjų, draugų džiaugsmus bei įvairias nesekmes. Galima sakyti, kad esate itin jautri asmenybė?
Taip, esu labai jautri, nors daugeliui atrodau tokia stipri. Tačiau viduje kaip ir kiekvienas žmogus esu jautrus. Nežinau, kaip aš atrodau iš šono, tačiau aš nuo pat mažumės jautriai išgyvenu net ir bet kokį pyktį ar pasakytą netinkamą juokelį. Tokia jau esu.
Jūsų sukurti darbai sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose. Ar pastebėjote, kad atsirado ir vis daugiau klientų?
Taip, dauguma klientų yra iš socialinių tinklų. Nors patį klientų augimą pastebiu apie metus. Parodoje pristačiau 31 savo darbą, o dar prieš ją buvo parduoti dešimt iš jų. Bet žinote, šiandien sekasi, galbūt rytoj nesiseks. Tačiau labai smagu, kad žmonės perka mano darbus.
Labai džiaugiuosi klientais, kurie perka internetu, nes vis tiek paveikslai realybėje atrodo kitaip. Aš visada siunčiu į užsienį ir drebu, bet žmonės lieka patenkinti. (juokiasi)
Jūsų paroda „Istorijos“ buvo skirta visiems žmonėms. Joje nebuvo jokios atskiros dalies VIP asmenims. Kodėl nusprendėte pasirinkti būtent tokį parodos pateikimą?
Lietuvoje yra įprasta daryti VIP vakarus su žvaigždėmis, aš sugalvojau sulaužyti šį standartą. Man visi žmonės yra VIP, aš nerūšiuoju jų į populiarius ir ne. Aplinkoje sutikti žmonės ir klientai yra labai išsilavinę ir nuostabūs – jie man yra vardai. Norėjau, kad visi galėtų su manimi pabendrauti, pasivaikščioti. Norėjau vakaro, kuris būtų skirtas visiems žmonėms.
Jūsų darbai – savotiškas materialistiško pasaulio pajuokimas. Kodėl pasirinkote akcentuoti būtent jį?
Kiekvienas žmogus yra bent kiek materialistas. Jeigu man vyras padovanoja kvepalus, tai aš džiaugiuosi, kad man jų nereikia nusipirkti – tai jau irgi šiek tiek materializmas. (juokiasi)
Tačiau pas mus tai labai daug transliuojama – pabodo, kiek galima žiūrėti į visus tuos brukamus brangius daiktus.
Aš labai myliu Lietuvą. Kai nuvykstu kitur, tas materializmas nėra taip stipriai akcentuojamas, o pas mus, nežinau kodėl, taip stipriai yra transliuojami tie materialūs dalykai. Todėl mano idėja yra meniškai perteikti tą žinutę ir skatinti savanoriauti. Galbūt geriau nenusipirkti brangesnio daikto, o nuvažiuoti ir padėti kam nors.
Būtent tai ir yra gyvenimo pilnatvė, kurią pajaučiau ir aš pati. Reikia daryti ką nors gero, nes būtent tai praturtina sielą.
Tas rodymas super gyvenimo su ypatingais filtrais – ganėtinai liūdina. Savo darbais kartais mėgstu pasišaipyti iš visuomenės stereotipų. Galbūt kitiems tai nepatinka, bet užduokime sau klausimą – kur gi mes einame?
Kartą savo paskyroje esate rašiusi, kad žmonės jums neretai rašo dėl jūsų paveikslų techninių niuansų. Pavyzdžiui, kaip sukuriate paveiksluose matomą aukso luitą. Kaip jūs pati vertinate tokius aplinkinių klausimus?
Aš esu labai atvira, dievinu visus menininkus ir turiu savo favoritus. Visi menininkai eina savitu keliu, jeigu vieni iš jų bando nukopijuoti kitus, tuomet tai yra jų reikalas. Tokie klausimai mane šokiruoja, bet negaliu pykti ant pasaulio, nes jeigu aš taip nedaryčiau, tai nereiškia, kad kitas žmogus taip nedarys. (juokiasi)
Visada stengiuosi atrašyti gražiai, kai kurie, žinoma, įsižeidžia. Žinote, kai tu stovi kelis mėnesius prie drobės ir mokaisi atlikti tam tikrą techniką, o žmogus per tris sekundes nori sužinoti, kaip tu tai padarai... Aš visuomet sakau – nusipirkite mano paveikslą, pasistatykite ir nagrinėkite. (šypteli)
Ne paslaptis, kad neretai sulaukus bent šiek tiek daugiau populiarumo, gyvenime atsiranda ir nemažai žmonių iš praeities, kurie vėl apsireiškia. Ar išpopuliarėjus jūsų darbams, pastebėjote tokių žmonių dėmesį?
Taip... Gaunu tokių žinučių iš įvairių žmonių. Tas netikrumas yra ne tik socialinėje erdvėje, bet ir kiekvienoje aplinkoje. Nežinau kodėl, bet žmonėms labai patinka tave atsiminti, kai tu bent kiek gauni dėmesio. Man taip buvo ir realybės šou laimėjimo laikais.
Mūsų šeimos nevertino, kai aš vargau ir daug dirbau. Nors ir buvau gerai mokyklą baigusi, bet mano šeima neturėjo pinigų išleisti mane į mokslus.
Tuomet mes buvome nereikalingi nei giminėms, nei artimiausiems žmonėms. Bet tik kai žmonės pamato tave ryškiau, kad tu per sunkų darbą kažko pasiekei – tuomet jie atsiranda labai greitai. Būna atsiranda ir tokių, kurių gyvenime nesu mačiusi.
Aš turiu penkis draugus su savo antrosiomis pusėmis ir jie visi tai žino. Aš esu atvira ir draugiška visiems žmonėms, bet nesu kvaila, kad suvokčiau, kas yra tikra, o kas ne. Sustokime žmonės, būkime tokie, kokie esame.
Skaiste, ko galime laukti iš jūsų ateityje?
Nežinia, kas gali man šauti į galvą. Mėgstu eksperimentuoti, daryti čia ir dabar. Mano gyvenime nėra žodžių vakar ar rytoj. Viską darau šiandien!
