Su naujienų portalu tv3.lt buvusi grupės narė Ieva pasidalijo ryškiausiais savo prisiminimais iš grupės laikų, prabilo apie griežtas taisykles, kurių turėjo laikytis visos merginos, bei užsiminė, kodėl savo populiarumą geriau suvokė tik persikėlusi gyventi iš Marijampolės į Vilnių. Be to, ar kas būtų galėjęs pagalvoti, kad anuomet puikiai dainavusi moteris dabar save puikiai realizuoja kaip IT specialistė?
Ieva, nuo „Mokinukių“ ir „Studenčių“ laikų praėjo jau ne vieni metai, scenoje jūsų jau nebematyti – ar pasiilgstate tų laikų?
Visada su šypsena prisimenu „Mokinukių“ ir „Studenčių“ laikus – nuostabūs prisiminimai. Žinoma, kad yra nostalgija tam nuostabiam laikui kartu, nuotykiams, koncertams, šėlionėms, tam juodam darbui prieš pristatant naują albumą... Ir dabar susitikusios daug juokiamės prisiminusios koncertų laikus – tikrai šauniai praleidome laiką kartu.
Aišku, paprasta nebuvo, reikėjo suderinti mokyklą, pamokas, namų darbus kartu su koncertine veikla ir įdėti daug darbo prieš lipant ant scenos, paleidžiant naują dainą, ruošiant naują repertuarą. Ir dabar vis kartais išlenda mintis gal dar susibėgti ir kažką nuveikti, bet visos suprantame, kad tokiai minčiai įgyvendinti turėtume atiduoti nemažai laiko, o tai padaryti, kai gyvename skirtinguose miestuose, gana sudėtinga.
Aš asmeniškai labai pasiilgstu mūsų koncertų, ypač vasaromis. Man vasaros savaitgaliai visada asocijavosi su koncertais miesto aikštėse, gimtadieniuose, šventėse, pajūryje, o ne su atostogomis ar poilsiu prie ežero. Mes taip buvome pripratusios (šypsosi)
Kuo užsiimate dabar?
Šiuo metu pagrindinė mano veikla – darbas su IT projektais, skaitmeninių kanalų vystymu. Vienu metu – „Studenčių“ laikais – dirbau ir įprastą darbą, ir koncertuodavau. Smagu derinti dvi skirtingas veiklas. Pasisemi skirtingų patirčių, įspūdžių. Vienas darbas – nuo pirmadienio iki penktadienio, kitas – savaitgaliais ir švenčių dienomis. Ir suderint buvo gana nesudėtinga, nes kai myli abi veiklas, kažkaip viskas savaime susiderina.
Ar prisimenate tą akimirką, kai nusprendėte, kad iš muzikinio pasaulio norite pasitraukti? Kaip priėmėte tokį sprendimą?
Galima sakyti, tai buvo du kartus: vieną atsimenu labai gerai, nes buvo gana skaudus, O kitas pasitraukimas kaip ir įvyko natūraliai.
Pirmas atsitraukimas įvyko po 12 klasės, kai baigiau mokyklą. Turėjau pasirinkti – ar noriu likti Marijampolėje ir tęsti koncertinę „Mokinukių“ veiklą, ar keltis į Vilnių ir studijuoti. Nuo pat vaikystės dainavau, neįsivaizdavau savęs be dainavimo, todėl širdis verkė, kai, vis dėl to, pasiryžau rinktis studijas.
Esu gana racionalus žmogus – supratau, kad privalau turėti išsilavinimą, kad koncertai gali būti trumpalaikis užsiėmimas, ir privalau galvoti ilgalaikėje perspektyvoje apie savo gyvenimą. Tuo metu niekas nesvarstė galimybės, kad būtų galima derinti važinėjimą iš Vilniaus į Marijampolę bei studijas ir koncertus. Nesu tikra, ar nebuvo svarstoma dėl to, kad bijojo, kad studijos kitame mieste ir dainavimas nėra suderinama veikla, ar dėl to, jog vadovė Laima norėjo susimažinti grupę iki 4 narių. To niekada taip ir nepaklausiau.
Taigi, po mokyklos, aš ir Simona Nainė patraukėme į Vilnių studijuoti, o likusios merginos liko dainuoti grupėje. Studijų metais vadovė vis pakviesdavo pakeisti Irūną viename ar kitame koncerte, ką darydavau su malonumu. Ryšį ir tada, ir dabar su vadove palaikome. Po kiek laiko, kai visos „Mokinukės“ tapo „Studentėmis“ tiek tiesiogine, tiek grupės pavadinimo prasme, ir mane pakvietė sugrįžti pilnai į koncertinę veiklą.
Deja, tai netruko ilgai – kol studijavome. Aš spėjau tuo tarpu ir magistrą pasibaigti. Kai visos išaugome iš studenčių „rūbų“ ir pradėjome kurti šeimas, natūraliai apmažėjo koncertų, nebeskyrėme tiek laiko koncertinei veiklai. Taip pat Irūna aktyviai pradėjo koncertuoti duetu su Mariumi Jampolskiu, tapo sunku suderinti koncertų grafikus. O mums, kaip grupei, kuri, kaip ir minėjau, išaugo studenčių „drabužius“, reikėjo ieškoti naujo identiteto, pavadinimo, kas mes esame, kuo norime būti, keisti grupės įvaizdį. Kadangi tokiam pokyčiui reikia ir idėjų, ir laiko, matyt, jų pritrūko, ir toliau grupės veikla nesivystė. Mes nedarėme atsisveikinimo koncertų, nes tikrai neatsisveikinome, tiesiog pristabdėme veiklą.
Ar scenos dar pasiilgstate, norėtumėte čia sugrįžti?
Labai! Pasiilgstu tiek scenos, tiek dainavimo, tiek laiko kartu su merginomis. Jos kaip seserys – galime nesimatyti ilgą laiko tarpą, bet kai susitinki, jauti, kad tarpusavio ryšys niekur nedingo, jos tokios pat artimos kaip ir kažkada, kai diena iš dienos laiką leisdavome kartu.
Kaip ir minėjau, mintis kažką kartu nuveikti vis dar kartais išlenda. Tik mes, kaip tos mažos „mokinukės“, vis dar laukiame, kol vadovė viską suorganizuos, sudėlios į lentynėles ir suvadovaus. Pačios kažkaip išpildyti šios idėjos nesiimame.
Buvote tikriausiai populiariausių merginų grupių narė – kas iš tų laikų įsiminė labiausiai? Ar tai padėjo susiformuoti jūsų asmenybei?
Populiarumą pajutau tik persikėlusi į Vilnių. Gyvenant Marijampolėje, jo visai nesijautė, net priešingai, sulaukdavome daugiau kandžių replikų, o ne domėjimosi mūsų veikla. Gyvenome kaip dviejuose atskiruose pasauliuose: viename pasaulyje atsidurdavome epizodiškai – koncertų metu, kur matėme pilnas sales, gerbėjus, važiuojančius paskui mūsų autobusiuką ir mojančius pro langą, dalinome parašus ir jautėme, kad žmonės tikrai nuoširdžiai vertina mūsų užsėmimą, mėgsta dainas, renka mūsų nuotraukas, rašo laiškus. Juos vadovė visada prieš atiduodama mums atidžiai perskaitydavo.
Ir tai atrodydavo kaip sapnas, nes visu kitu laiku gyvendavome kitame pasaulyje – Marijampolėje, kurioje, kaip atrodė, niekam nebuvome įdomios, mūsų dainos buvo klausomos paslapčia, kad kiti negirdėtų, ir dažniau buvo pasakomas pašaipus žodis, nei paskatinimas ar pasidžiaugimas.
Marijampolėje mes daug laiko praleisdavome repetuodamos, galima sakyti, kas dieną. Vadovė labai atsakingai į viską žiūrėdavo – įrašams ir koncertams turėdavome būti pasiruošusios dainuoti nepriekaištingai, šokiai buvo kuriami kiekvienai dainai ar kiekvienam filmavimui atskirai. Juos vis tobulindavome.
Šis vadovės Laimos atsakingas požiūris į darbą persidavė ir mums. Esu tiek aš, tiek ir kitos merginos ne kartą girdėjusios pagyrimų iš kitų žmonių ar bendradarbių dėl to, kad turime tvirtą charakterį padaryti darbą iki galo, jį atlikti net ne 100, o 110 procentų, ir apskritai nebijoti kažkokios užduoties, sunkesnio darbo. Nes tik taip yra pasiekiamos viršūnės. Už tai esame dėkingos vadovei Laimai – šioje vietoje ji labai prisidėjo prie mūsų pasaulėžiūros susiformavimo.
Tikriausiai niekas nepamirš, kad prieš kelis metus laukėtės tuo pat metu, kaip ir Irūna bei Ineta – ar ir su kitomis grupės merginomis dar palaikote artimus ryšius?
Lauktis kartu buvo tikrai smagu. Dalinomės įspūdžiais, patirtimis, dalinomės patarimais, lyginomės pilvus (šypsosi). Šiuo metu ryšius palaikome rečiau nei norėtume, vis tik atstumai ir šeimų turėjimas daro savo. Dabar daugiau laiko skiriame šeimoms, nei draugams. Tai natūralu, kai vaikučiai maži. Bet, kaip ir minėjau, tarp mūsų visų yra labai stiprus ryšys, net ir nesimačiusios ilgesnį laiką nesijaučiame atitolusios, ir susibėgusios bendraujame taip, lyg būtum bendravusios dar vakar.
Kai kurie tikina, kad moteriška draugystė – pati tikriausia, o kiti sako, kad be intrigų čia neįmanoma. Ar pasitaikydavo pykčių tais laikais, kai visos buvote grupėje?
Dabar kai pagalvoju, pykdavomės mes tikrai mažai. O ir tie pykčiai būdavo labai vaikiški ir trumpi, pavyzdžiui, nusipirkai per panašų sijoną, ir, jau žiūrėk, kita nepatenkinta (šypsosi). Jokių ilgesnių ar rimtesnių pykčių tarp mūsų tikrai nėra buvę. Gal dėl to, kad augome kartu, turėjome bendrą tikslą, bendrą veiklą.
Kadangi savo muzikinį kelią pradėjote labai jaunos, ar nebuvo kažkokių pagundų, iššūkių? Galiausiai, ar pavykdavo spėti su mokslais, gyventi įprastą paauglišką gyvenimą?
Vadovė mums buvo nustačiusi labai griežtas taisykles, kurias aiškiai žinojome. Pavyzdžiui, nebuvo galima turėti vaikinų. Negalima kirptis, dažytis plaukų ir visokių kitokių draudimų. Dabar atrodo ir teisinga, ir juokinga vienu metu, bet tuo metu labai pykome ant vadovės, kad ji tokia griežta, ir negalime gyventi kaip paprastos paauglės.
Iš tikrųjų, šiuo atžvilgiu vadovė buvo prisiėmusi didelę atsakomybę už mūsų priežiūrą ir natūralu, kad buvo nubrėžusi daug taisyklių, norėdama mus apsaugoti. Žinoma, nebūtume buvusios paauglės, jei taisyklių nelaužytume, bet tas tarpusavio paslapčių turėjimas mus dar labiau suvienydavo.
Mes turėdavome labai mažai laisvo laiko, nes, kaip minėjau, beveik visi vakarai ir savaitgaliai būdavo pilni muzikinės veiklos. Man gal labiau įsiminė ne paauglystės laikai, kai negalėdavai sudalyvauti kokiam vakarėlyje ir panašiai, bet iš vėlyvos vaikystės, kai praleisdavai draugų ir savo gimtadienius, pirmą komuniją, šeimos atostogas. Bet tai buvo mūsų pačių pasirinkimas. Mes pačios labai norėjom dainuoti, ir ta auka atrodė mažesnė už tai, ką gauni.
Kaip dabar atrodo jūsų kasdienybė?
Labai džiaugiuosi tuo, kur esu dabar. Turiu mėgstamą darbą, šeimą – dukrytę ir vyrą. Laisvą laiką mėgstame išnaudoti aktyviai veiklai ir būtinai visi kartu – susitikimams su draugais, šeimos nariais, keliavimu, bėgiojimu, mėgstame išbandyti naujus užsiėmimus, pamatyti naujas vietas. Neatsimenu dienos, kad galvočiau, o ką man šiandien veikti.
Ir taip, muzikos šiuo metu mano gyvenime yra tikrai mažiau. Bet ji mane lydi kas dieną – kas vakarą dainuoju lopšines dukrytei, klausau važiuodama į darbą ar bėgiodama, dainuoju sau, kai jaučiu tam norą.
Nebūtina dainuoti masėms, kad galėtum pasakyti, jog muzika yra tavo gyvenimo dalis. Tu gali tą daryti tyliai, ir ji vis tiek bus tavo gyvenimo dalis. Skirtumas tik tas, kad kai dainuoji publikai, dar pasikrauni labai daug teigiamos energijos iš aplinkos, ko, galima sakyti, tikrai pasiilgstu. Smagu matyti aplink švytinčius veidus (šypsosi)
Dabar esate mama – ar tai, kad ja tapote, stipriai jus pakeitė?
Manau tapimas mama labai keičia žmogų, jo supratimą apie pasaulį. To pokyčio net neįmanoma nupasakoti. Kartais ir pati tik po kiek laiko atrandi, kad tavo požiūris yra pasikeitęs, ir būtent dėl to, jog tapai mama. Na, pavyzdžiui, dabar visai kitaip žiūri į savo mamą, močiutę, kurios taip pat kažkada išgyvenimo šį virsmą – tapimą mama. Tapusi mama supratau, kad dabar aš esu pavyzdys savo dukrytei. Šis supratimas priverčia pasitemti bet kokioje situacijoje.
Ar galvojate apie dar didesnę šeimą?
Pati esu iš didesnės šeimynos – turiu 2 seses. Man didelės šeimynos labai gražu. Ir patys su vyru vis pagalvojame apie didesnę šeimyną.
Auginate dukrelę – jei taip nutiktų, kad ji irgi imtų sekti jūsų pėdomis, svarstyti apie muzikinę karjerą, ar ją palaikytumėte?
Svarbiausia, kad jos pasirinkimas jai pačiai labai patiktų ir ji juo tikėtų. Galėčiau nebent patarti ir pasidalinti savo patirtimi. Aš pati esu labai dėkinga savo tėvams, kad visada leisdavo priimti sprendimus man pačiai ir manimi pasitikėdavo. Labiausiai noriu, kad dukrytė būtų laiminga. Jeigu jai pasitaikytų tokia galimybė kaip pasitaikė man, ir ji pati norėtų užsiimti dainavimu – kodėl ne, pirmyn!
