Afganistanas - kraštas, kurio pavadinimas ir šiandien yra pasaulio politikų diskusijų tema, ši šalis daug kam tebekelia skaudžius prisiminimus, nors vasario 15- ąją sukanka jau devyniolika metų, kai iš Afganistano išvesta sovietų kariuomenė. Oficialiai skelbiama, kad iš ten tarnavusių 5000 lietuvių žuvo 96 kariai. Tačiau kiek iš jų grįžo namo tik numirti, kaip vadinamasis ,,krovinys 200”, šiandien niekas nepasakys.
Alytaus Afganistano karo veteranų klubo muziejuje - vieninteliame Lietuvoje, paminėta karo baigties sukaktis. Rinkosi norintys pamatyti naujais eksponatais papildytą ekspoziciją, pagerbti kare žuvusius alytiškius Robertiną Sedlecką ir Vitą Sabaitį, išklausyti praėjusiųjų metų klubo veiklos ataskaitos, aptarti planų, tiesiog pabendrauti.
Žinoma, kad Alytaus mieste ir rajone buvo apie 200 dalyvavusiųjų Afganistano kare, du iš jo nesugrįžo. Ginklo broliai pabūna kartu, pasiguodžia. Ir miesto valdžios dėmesio stoka nesiskundžia. Buvęs Alytaus meras Vytautas Kirkliauskas padėjo gauti patalpas muziejui, dabartinis meras Česlovas Daugėla taip pat noriai bendrauja. Daug socialinių garantijų alytiškiams padėjo išsikovoti seimo narys Julius Sabatauskas.
Dvidešimties trisdešimties Alytaus Afganistano karo veteranų klubo, įkurto 1987 metais Juozo Natulkevičiaus ir kitų vyresnės kartos afganistaniečių iniciatyvos dėka, narių branduolys dalyvauja renginiuose, bendrauja ir su černobyliečiais - likimo broliais, kurių tykojanti mirtis buvo nematoma, bet ne mažiau žiauri. Į klubą priimami ne tik karo veteranai, bet ir visi norintys, prijaučiantys šiai veiklai.
„Jeigu mes, jauniausioji karta, kuri tai išgyvenome, nieko nedarysime, viskas bus užmiršta, - aiškino Sigitas Kavaliauskas, klubui vadovaujantis nuo 2003 metų. - Svarbiausias čia susirenkančiųjų tikslas - palikti apie šią tragediją bent kažkokį priminimą ateinančioms kartoms.
Muziejuje, kuris veikia nuo 2006 metų, surinkta medžiaga domėjosi Karelijoje gyvenantys lietuvių, Šaulių sąjungos atstovai, mokinių grupelės, taip pat pavieniai lankytojai. Šiuo metu Afganistane atliekantys misiją lietuvių kariai parvežė afganistaniečių tautinių drabužių, kitokių eksponatų.
Vyrai prisipažįsta dažnai užsukantys į žuvusių lietuvių atminimui 2005 metais pasodintą parką: pasėdėti, žolę nupjauti, šiukšles surinkti ar medelius palaistyti. ,,Kaip šeimos nariai tie ąžuoliukai. Mums tai šventa vieta,“ - sakė A. Kačkauskas, pastebintis, kad tai, kas daugeliui jo kartos žmonių neišdyla iš atminties, šių laikų jaunimui tik istorijos vadovėlių dalis.
„Bet gal taip ir turi būti, kai buvom jauni, ir mums kareiviškomis uniformomis vilkintys vyrai nebuvo labai įdomūs“, - samprotavo S. Kavaliauskas.
Vyrai praleidę kare septynis mėnesius sako, jį buvus vyriškumo mokykla: didžiuliai fiziniai krūviai, ne visada teisingi tarpusavio santykiai, o šalia - nei tėtės, nei mamos. Svarbiausia, kiekvienas buvo atsakingas ne tik už save, bet už visą būrį. Kad ir kas atsitiktų, nepalik draugo - viena pagrindinių kario nuostatų. Aštuoniolikmečiai vėjavaikiai namo grįžo į pasaulį žvelgdami visai kitomis akimis.
„Sunkiausia buvo vykti į nežinią, nors nuojauta kuždėjo, kad tarnauti teks ypatingomis sąlygomis. Kai pakeliui pasklido žinia, kur iš tikrųjų keliaujame, stojo mirtina tyla. Kai žengiau lėktuvo trapu pirmą žingsnį, pagalvojau: ,,Neduok, Dieve, paskutinį kartą“. Šią akimirką gerai prisimenu. O paskui, supratęs, kad atgal kelio nėra, kiekvienas stengėsi prisitaikyti, išlikti“, - pasakojo A. Kačkauskas.
Dabar jis labai įdėmiai skaito karo istorijos knygas, kovotojų prisiminimus - rūpi išsiaiškinti, kodėl šis karas prasidėjo ir kaip baigėsi. Daug kas tuo metu, vyrų nuomone, buvo slepiama nuo visuomenės, dalis faktų tik dabar atskleidžiami.
Žvelgdami į dabartiniu metu darytas Afganistano nuotraukas, vyrai stebisi, matydami tokį patį skurdą, peizažą, kaip ir prieš 19 metų. „Dabartinių misijų negalima lyginti su mūsų buvimu šioje šalyje, - teigė pašnekovai. - Jos reikalingos vardan taikos, kad nesilietų kraujas“.
Rasa ŠČIUČKIENĖ
