Manuelis Baueris kažkada buvo entuziastingas neonacių banditas, aktyviai dalyvavęs radikalių dešiniųjų pažiūrų, sukarintų organizacijų veikloje ir nuolatos įžūliai puldinėjęs Vokietijos imigrantus bei šalyje viešėjusius kitataučius. Dabar vyriškis yra pasitraukęs iš nusikalstamos veiklos ir nuoširdžiai gailisi savo praeities paklydimų. Internetiniam puslapiui „Spiegel.de“ Baueris papasakojo apie savo gyvenimą ir neonacių veiklos metodus bei mastus šių dienų Vokietijoje.
Nekalta pradžia ir dramatiška pabaiga
Bauerio apsisprendimą galiausiai palikti neonacių judėjimą paspartino netikėtas įvykis, vyriškiui nutikęs kalėjime. Leisdamas dienas Leipcigo kalėjime, Baueris pradėjo dvejoti savo nacistinių pažiūrų teisingumu, tad ekstremistinių idėjų užvaldytiems savo kalėjimo bendrams pranešė ketinantis atsiriboti nuo neonacių veiklos. Tai jo buvusiems draugams nepadarė teigiamo įspūdžio ir neilgai trukus Baueris buvo užpultas bei žiauriai sumuštas kalėjimo kieme. Tąkart vyras greičiausiai būtų buvęs sumuštas negyvai, bet jo gyvybę išgelbėjo Baueriui į pagalbą atskubėję du kaliniai turkai. Taigi buvęs neonacis mirties išvengė tik dėl dviejų turkų įsikišimo.
Aktyvia nacistine veikla Baueris užsiėmė apie penkerius metus. Per juos vyras su savo gauja užpuldinėdavo turkų imigrantų prekyvietes ir be paliovos mušdavo kitataučius. Tuo metu vyriškis savo bendrininkų buvo itin gerbiamas dėl agresyvumo ir tvirto kumščio. „Tiek savo išvaizda, tiek elgesiu atitikau stereotipinį neonacį“, – pasakoja Baueris.
Nacizmo idėjomis vokietis susižavėjo dar būdamas vaikas, kuomet mokydamasis mokykloje su savo tuometiniais draugais ėmė garbinti Adolfą Hitlerį, o mokyklos kieme pradėjo užpuldinėti nevokiškos kilmės mokinius. Vokietija buvo ką tik suvienyta, tad nacizmo idėjos, Rytų Vokietijoje ilgą laiką gyvavusios tik giliausiame pogrindyje, po komunizmo sistemos žlugimo suvešėjo iš naujo. Taip Rytų Vokietijoje pradėjo kurtis įvairūs neonacių ir radikaliai dešiniųjų susivienijimai. Iš pradžių tokie susivienijimai buvo silpnai organizuoti ir neformalūs, tad į teisėsaugininkų akiratį taip greit nepateko.
Vieno tokio susivienijimo nariu greitai tapo ir leipcigietis Baueris. Iš pradžių buvęs tik vienu iš daugelio, vėliau vyriškis pradėjo sparčiai kilti „karjeros laiptais“.
„Maniau besąs didvyris, nors iš tiesų buvau paprasčiausias niekšas“
Baueris tapo grupuotės, pasivadinusios „Wehrsportgruppe Racheakt“, lyderiu. Vėliau įkūrė dar vieną neonacių susivieniją pavadinimu „Association of Aryan Fighters“. Abi grupuotes sudarė maždaug po 30 narių, daugelis jų buvo kilę iš vietinių, aplink Leipcigą įsikūrusių, kaimų. „Tuomet įsivaizdavau, kad esu didvyris, bet iš tiesų buvau padugnė ir niekšas“, – pasakodamas liūdnai atsidūsta Baueris.
Dalyvaudamas savo grupuočių veikloje, Baueris jautėsi esantis pripažintas ir svarbus. „Mano bendražygiai suteikdavo man jėgos ir pasitikėjimo, o aš tai paversdavau į agresiją ir neapykantą“, - tuometinę situaciją aiškina Baueris. Grupuočių veikla tuomet apsiribojo besaikiu alkoholio vartojimu ir svetimtaučių užpuldinėjimais. „Kruvini mūsų drabužiai tuomet buvo pasididžiavimą keliantis ženklas. Tai buvo lyg koks trofėjus“, – pasakoja buvęs neonacis.
1997 metais Baueris pradėjo tarnauti Vokietijos kariuomenėje ir čia itin greitai surado savo pasekėjų. Kaip prisimena Baueris, rasistinių pažiūrų draugų Vokietijos kariuomenėje susirasti nebuvo sunku. Tarnybą atlikdamas motorizuotų pėstininkų brigadoje, vyriškis išmoko naudotis šaunamaisiais ginklais ir kita karine amunicija. Baigęs tarnybą, įgytais įgūdžiais vyriškis suskubo pasidalinti su kitais neonaciais. Specialiai rengiamose neonacių treniruočių stovyklose Baueris apmokė savo pasekėjus naudotis ginkluote, paaiškino jiems, kaip pasigaminti sprogmenis, išmokė išgyvenimo technikų. „Tokios sukarintų neonacių grupuočių stovyklos yra įprastas reiškinys. Jos vyksta ne tik Vokietijoje, bet ir Lenkijoje, Vengrijoje ar Rusijoje“, - apie neonacių veiklą plačiau paaiškina Baueris.
Rėmėjų parama
Tuo metu Baueris pinigų pragyvenimui susitaupydavo tik iš socialinių pašalpų. Be abejo, šiek tiek sugebėdavo prisigrobti, su grupuočių nariais vykdydamas savo niekšiškus žygius. Kita vertus, Baueris pažymi, kad dešiniosios ekstremistinės grupuotės neretai susilaukdavo finansinės paramos iš įvairiausių rėmėjų. Vyriškis prisimena, kad vienas aludaris nuolatos finansuodavo jo grupuočių veiklą, be to, neonaciams dar nemokamai parūpindavo alaus ir kito alkoholio.
Anot Bauerio, ginklais galėdavo naudotis tik tie grupuočių nariai, kurie aktyvia veikla užsiiminėjo jau pakankamai ilgai. Kaip pasakoja buvęs neonacis, apsiginkluoti jiems padėdavo kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Vokietijos Nacionalinė demokratų partija (VNDP). Didžioji dalis ginklų būdavo įsigyjami iš Rytų Europos kraštų. Anot Bauerio, bendradarbiavimas tarp sukarintų neonacių grupuočių ir VNDP buvo itin glaudus. „VNDP buvo tarsi didžiulė kompanija, o mes buvome jos darbuotojai“, – tuometinius savo grupuočių santykius su partija paaiškina Baueris. Oficialiu partijos nariu leipcigietis teigia nebuvęs, visgi, pasak jo, daugelis partijos registruotų narių yra tiesiogiai susiję ir su pogrindine neonacių grupuočių veikla.
„Mūsų valstybė nuvertina neonacių ardomosios veiklos metodus ir jų siautėjimo mastus. Be to, pernelyg daug dėmesio skiriama radikalių kairiųjų judėjimų veiklai, vadinamiesiems antifašistams. Bet dešinieji ekstremistai yra žymiai geriau organizuoti ir pavojingesni nei kairieji“, – dabartinę Vokietijos situaciją paaiškina Baueris. Be to, daugelis neonacių sumaniai slepia savo veiklą ar net klastoja savo tapatybę. Tad teisėsaugininkų dėmesys dažnai būna nukreiptas ne ten, kur kyla realios grėsmės. Bauerio teigimu, Vokietija turbūt net neįsivaizduoja, kiek daug neonacių grupuočių ir sukarintų dešiniųjų ekstremistų junginių egzistuoja šalyje. „Yra keletas neonacių, apie kurių veiklą valdžia numano. Jų vardai yra žinomi, bet realiai dauguma įtakingiausių neonacių savo veiklą yra itin gerai užmaskavę“, – pasakoja Baueris.
Praeities šešėliai ir dabarties iššūkiai
Taigi dar nuo ankstyvos jaunystės susižavėjęs nacistinėmis idėjomis, Baueris galiausiai jų sugebėjo atsisakyti ir visiškai pakeitė savo gyvenimą. Kodėl tai įvyko ir ar iš tiesų įmanoma, kad taip ilgai neonacių veikloje dalyvavęs žmogus galiausiai visiškai iš jos pasitrauktų? Pats vokietis dar ir dabar negali atrasti tinkamo paaiškinimo ir supranta, kad jo apsisprendimas daugeliui vis dar gali pasirodyti įtartinas. „Mano pasaulėžiūra pasikeitė prieš aštuonerius metus, bet ir tai tik po trejų metų galutinai atsikračiau visų mane su neonaciais siejusių ryšių“, – paaiškina vyras. Dabar Baueris tikina esąs socialdemokratiškų pažiūrų.
Pakeitęs gyvenimo būdą, Baueris susirado ir naujų draugų. Dabar artimiausiųjų draugų rate yra nemažai tokių žmonių, kuriuos dar prieš dešimtmetį vyriškis būtų ryžtingai persekiojęs ir luošinęs. „Turiu draugų žydų, lesbiečių, imigrantų. Esu laimingas ir didžiuojuosi, kad turiu tokių draugų“, – paaiškina Baueris. Dabartiniai vokiečio draugai žino apie jo tamsią praeitį, apie nusikalstamą veiklą ir apie tai, kad neonaciai vis dar negali jam atleisti dėl išdavystės. Teigiama, kad dešinieji ekstremistai kažkada netgi pasiūlė 10000 eurų už Bauerio galvą. Tuo tarpu dabar šmeižto kampanija prieš Bauerį vyksta internetiniuose neonacių forumuose.
Šiuo metu Baueris gyvena pietinėje Vokietijoje ir buvusiems neonaciams padeda sugrįžti į normalų visuomenės gyvenimą. Taip, kaip kažkada jam tai padėjo padaryti organizacija „EXIT“, dešiniesiems ekstremistams padedanti sugrįžti į normalų gyvenimą ir sėkmingai integruotis į visuomenę. „Be šių žmonių pagalbos, man būtų buvę itin sunku. Jie parodė man, jog kad ir kas benutiktų, jie manęs vieno tikrai nepaliks“, – prisiminė Baueris.
Visgi praeities šešėliai vyriškį vis dar persekioja ir susitaikyti su savo ankstesniuoju gyvenimo etapu jam nėra taip paprasta. Bauerio praeities nusikaltimų suvestinė ilga: užpuolimai, sumušimai, turto prievartavimas, vandalizmas, turto niokojimas ir nelegalių grupuočių kūrimas. Be to, dešimt kalėjime praleistų mėnesių. Nuo tada, kai Baueris išėjo iš įkalinimo įstaigos, vyras pasistengė asmeniškai susisiekti su visais nuo jo agresijos anksčiau nukentėjusiais asmenimis. Visgi daugelis jo aukų atmeta Bauerio mėginimus atsiprašyti. Kai kurie žmonės išklauso Bauerio apgailestavimų, bet sunkiai gali atleisti buvusiam neonaciui. Ir tik keletas žmonių atleido Baueriui už jo skriaudas. „Tokie momentai būna labai sunkūs. Žmonės man užduoda labai daug klausimų. Jiems rūpi, kodėl aš taip žiauriai elgdavausi. Bet į daugelį klausimų apie tuometinę savo veiklą aš tiesiog negaliu rasti atsakymo“, – pasiguodė Baueris.
