-Kodėl sugalvojote eiti į Seimą?
-Sugalvojau todėl, nes mes sakėme, kad vyksta vidinė okupacija. Buvo viltys, jog turėsime valstybę, kaip islandų konstitucijoje, gausime vietą prie stalo, bet kai kas jas užėmė. Dėl to aš labai neišgyvenau, nors buvo liūdna, kada pertvarka pasuko prichvatizacijos ir žemių kilnojimo keliu, o Konstitucinis Teismas sprendžia politikų kovas.
Bet, kai supratau, kad tam naujalietuvių sluoksniui žmogaus, vaiko gyvybė yra niekas, mane tai labai sujaudino. Ar galima taikstytis su tokiais dalykais? Man baisu pasidarė. Todėl pajutau žmogaus, kaip piliečio, pareigą dalyvauti Seimo rinkimuose.
-Kaip jums sekasi Seime, ar pavyko kažką pakeisti?
-Kiekvienas dalykas turi pribręsti, kad kažką būtų galima pakeisti. Tai ideologijai, kuriai mes atstovaujame, ji neranda vietos šitame sociume. Apskritai Lietuvoje, kadangi vartojimo kultūra, mados, mozaikinė pasaulėžiūra yra primestos, žmogus nieko tikro nežino.
Jis nesusigaudo, kas jis yra, aplinkui vien triukšmas. Kad ir dabartinis Vaikų teisių įstatymas, kuris organizuoja konfliktą šeimoje, kuris vaikus padaro verslu. Apskritai, manau, kad dabar vyksta karas, ar išliks žmogus, kuris atėjo su krikščioniška civilizacija, ar ne. Tai yra grėsmė civilizacijai ir mūsų kraštui. Seime tokiomis temomis apie šias grėsmes, nėra su kuo pasikalbėti.
Gal tik su Povilu Gyliu, kuris yra tikras socialdemokratas. O liberalistinė idealogija žmogų ir vaiką vertina pagal tai, kiek jis turi kambaryje kvadratų, kaip jis maitinasi, bet emocinio, žmogiškojo, tarpasmeninio ryšio tokio, kaip šeima, meilė, aukojimasis dėl kito, atradimas savęs mylint kitą, nėra. Todėl Seime jaučiuosi, kaip svetimoje aplinkoje, bet, manau, kad man nėra prasmės iš ten bėgti arba sakyti, kad jūs ne ten einate su visa civilizacija, kuri žūsta, o aš einu su kita civilizacija (krikščioniškąja - red.past).
Labai bijau rusų kultūros, bet ten labai gerai suprasta, kad Raskolnikovas (pagrindinis Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ veikėjas, - red. past) negali pakeisti gyvenimo. Žmogus, kuris nužudė senutę, savyje yra „suskilęs“.
Jam būdinga yra kažką užmušti, vėliau tą žaizdą žmonės pajunta, tada vieni pasikaria, kiti dar ką nors pasidaro, nes visas jo turtas praranda prasmę. Aš matau ne tik Lietuvą, bet ir visą pasaulį kryžkelėje.
Ar išlieka krikščioniška civilizacija, kur žmogus žmogui yra atrama? Popiežiaus Racingerio žodžiais sakant, Dievas sukūrė ne žmogų, o žmones, kurie save realizuoja mylėdami kitą. Ar šeimoje, ar kokiame sociume, šito nėra. Seimo įstatymai yra tik instrukcijos, nes Civilinėje teisėje jis tiek sėkmingas, kiek remiasi papročiais. O smulkios instrukcijos negali sukurti sėkmingo gyvenimo.
-32 metus buvote kunigas, dabar jau 3 metus esate Seimo narys. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas?
-Mano gyvenimas nelabai pasikeitė. Kartą vienuolė man pasakė, kad reikia jaustis svečiu. Aš jaučiuosi Romos katalikų bažnyčios svečiu. Ir Racingeris, ir naujasis popiežius irgi jaučiasi svečiais.
Pirmasis daugeliu atvejų nebuvo išgirstas, kaip ir dabartinis popiežius Pranciškus. Bažnyčią aš matau, nors ir nesu labai linkęs regėjimais tikėti, kaip Fatimos 3 paslaptį, kur vienuolė vizijoje bažnyčią matė griuvėsiuose ir pašautą vyrą baltais drabužiais.
Aš Romos katalikų bažnyčią matau kaip griuvėsius, kuri neatlaikė, neapgynė tų pradmenų, perimtų iš Kristaus mokslo, žvelgdama į Kristaus asmenį. Bažnyčia nebuvo nei druska, nei šviesa Europai, kurią nugalėjo „blitz“ liberalistinė kultūra, pamynusi žmogaus vertybes.
Tačiau, mano nuomone ir kai kurių futurologų, kai viskas persipildys ir kokiu vienu kitu milijardu sumažės (nes būna ir tokių katastrofų), tada žmonės sugrįš prie tų vertybių, kurios daugiausiai atneštos krikščionybės.
- Kokie yra mūsų Seimo nariai Jūsų akimis?
-Aš kalbėdavau žiaurius žodžius. Žinote, tarybiniais laikais buvo tokia „baraška“ kalinių gyvenime. Kada ateidavo koks mokslininkas, kompetentingas žmogus, tai jiems (kaliniams - red. past.) kildavo didžiulis noras jį paversti „šaraška“, t.y. priversti paragauti ten, kur kaliniai daro gamtinius reikalus. Tai į Seimą atėjo žmonės, kurie turėjo paragauti.
Galbūt jo įsitikinimai visiškai nėra Komunistų partijos (dabartinė Socialdemokratų partija), bet jis ieško kompromiso su savo sąžine ir priima, ir žaidžia tą ideologiją, nors jaučia suniekinimą. Kai jis tos „šaraškos“ paragavo, toliau yra šantažuojamas, išgeria laisvomis valandomis, bet vis tiek balsuoja ir daro tai, kas prieš jo sąžinę, prieš jo gelminius įsitikinimus, kuriuos jis dar gavo iš krikščioniškos kultūros.
Seime aš dažnai matau suniekintą žmogų, besielgiantį prieš savo įsitikinimus ir man tiesiog gaila tų, kurie įmerkė uodegas, dabar už jų yra laikomi, laužiami, kad balsuotų, kaip reikia.
-Ar esate sakęs kolegoms pastabų, dėl, jūsų manymu, netinkamo jų elgesio?
-Yra pasakyta, kad galima kalbėti žmogui pagal jo lygį. Aš tokiu atveju sakau, kad ne iš tos planetos. Mano paauklėjimas jiems sukels frustracišką agresiją. Žmogus, vienas dėl bukumo, kitas dėl skaudžios padėties negali keistis, nereikia jo auklėti, jis pats supranta savo absurdiškumą, savo vasalo, pavaldinio padėtį, jam pačiam yra sunku.
-Ar yra Seime žmonių, kurie užsiima įvairesnėmis veiklomis nei nurodo parlamentaro pareigos?
-Nenorėčiau įvardinti pavardėmis. Yra žmonių, kurie viskam diriguoja, bet jie yra už Seimo ir yra pakankamai įtakingi. Jie nežino to nuostabaus žmogiško krikščioniško gyvenimo.
