Pasak J.V. Žuko, apie tokį liūdną scenarijų galvoti verčia tai, jog tiek Vladimiras Putinas, tiek Aleksandras Lukašenka negalės pripažinti patyrę nesėkmę, net jei tai bus akivaizdu, mat jiems tai reikštų mirties nuosprendį savo šalyse. Paprastai, kai rusai patiria taktinę nesėkmę, kai jaučia didelį pažeminimą, jie nusprendžia atakuoti visa įmanoma jėga nebesaugodami nieko.
Tai jau įvyko Grozne ir Alepe
„Nemanau, kad jie atsitrauks. Bet tikrai ieškos kažkokių tolimesnių situacijos vystymo variantų. Vienas iš jų gali būti labai skaudus Ukrainos visuomenei, žinant Rusijos kariuomenės istoriją, Čečėnijos karą, Siriją. Tie baisūs kiliminiai bombardavimai... Kai jie patiria taktinę nesėkmę, atsitraukia, pamato, kad visuomenė nusiteikusi priešiškai, jie tiesiog pradeda naudoti savo aviaciją, artileriją, tiesiog kad psichologiškai palaužtų gyventojus, būtent civilius gyventojus. Tada jie nepaiso nieko, jokie kariniai objektai neegzistuoja, tiesiog pradeda bombarduoti viską iš eilės – ir gyvenamus namus, ir civilinius objektus, ir civilius gyventojus, atsiranda labai daug žūčių...“, – portalo tv3.lt laidoje kalbėjo V.J.Žukas.
„Tai pats baisiausias scenarijus, kuris gali įvykti. Tada NATO ir Europos visuomenės privalės grįžti prie naujų situacijos svarstymų, kadangi tai jau bus ne kariuomenės susidūrimas su kariuomenes, tai bus tiesiog humanitarinė katastrofa, puolimas prieš civilius. Ir į tą irgi reikės reaguoti. Aš šito scenarijaus labiausiai bijau. Jis yra pats baisiausias visiems Ukrainos žmonėms“, - pridūrė buvęs Lietuvos kariuomenės vadas.
Anot J.V. Žuko, tokią strategiją rusai taikė Alepe Sirijoje ir Grozne Čečėnijoje. Nors Rusijos ginkluotosios pajėgos po nepavykusio blickrygo Ukrainoje jau ne kartą taikėsi į civilinę infrastruktūrą ir žudė civilius gyventojus, bet kol kas tai dar nevyko masiškai. Buvusio kariuomenės vado manymu, įsiutę rusai gali pakeisti savo taktiką. „Aš žinau, kad tai rusams priimtina taktika“, - teigė pašnekovas.
„Dabar atrodo, kad ateina kulminacinis momentas, kad rusų kariuomenės puolimas užgeso, jie su tuo sunkiai galės susitaikyti psichologiškai. Kad jie taip paprastai pasitrauktų iš Ukrainos ir atstatytų tą prieš tai buvusią padėtį, status quo, sunku man tuo patikėti. Bus kažkokie sprendimai, kurie toliau eskaluos tą konfliktinę situaciją“, – neabejoja J.V. Žukas.
Jeigu toks baisus scenarijus išsipildytų, tuomet tai tikrai sukeltų didelių emocinių reakcijų Vakaruose, kur prezidentai ir parlamentai yra renkami gyventojų. Visuomenės jau ir dabar rinkosi į masinius protestus, bet dėl tokių įvykių protestai galėtų būti ypač milžiniški ir paveikti politikus imtis dar daugiau dėl Ukrainos.
Atsakė į klausimą, kodėl nėra neskraidymo zonos
Kaip pasakoja NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo asistentas ir buvęs Lietuvos krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas, šiuo metu Aljanso valstybės yra sutarusios aktyvuoti 4-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį ir aktyvuoti greitojo reagavimo pajėgas, kurios gina NATO sąjungininkus.
Pats Aljansas laikosi taktikos nesikišti į Rusijos ir Ukrainos konfliktą, nes Ukraina nėra NATO narė. O Rusija yra branduolinį ginklą turinti valstybė. Tačiau atskiros NATO šalys tiekia letalinę ginkluotę Ukrainai.
„NATO tikrai nesikiša, bet šalys pasirenka pačios tiekti ginkluotę ir tiekia tiek gynybinę, tiek letalinę ginkluotę. Mes matome didžiulius tiekimus tiek stingerių, tiek javelinų – vieni yra prieštankiniai, kiti priešlėktuviniai ginklai. Aš kaip pilietis manau, kad tą ir turime daryti ir netgi NATO publikacijose mes tai skelbiame, kad NATO šalys remia Ukrainą ginkluote“, – teigia G. Jeglinskas.
Tačiau NATO neatsiliepia į Ukrainos prašymus paskelbti jos oro erdvę neskraidymo zona. Ir tam yra keletas priežasčių. Viena jų ta, kad tai būtų tiesioginis įsikišimas į konfliktą su branduolinį ginklą turinčia Rusija, mat paskelbus Ukrainos oro erdvę neskraidymo zona, Aljanso naikintuvai turėtų ten patruliuoti, lydėti, periminėti arba net numušti Rusijos orlaivius.
„Neskraidymo zona būtų ypatingas postūmis visame konflikte. Dabar reikia turėti omenyje, kad NATO sprendimai yra priimami konsensuso būdu: yra 30 Aljanso politinių atstovų, kurie turi sutarti, kada tai reikia daryti. Tada mūsų kariuomenė, generolas Todas D. Walersas ir kiti kariškiai, vykdo operacijas pagal tai, ką politikai sutaria konsensuso būdu. Reiškia, visos 30 narių turi sutarti ir nuspręsti, kad taip, to reikėtų“, – teigia G. Jeglinskas.
„Kalbant apie neskraidymo zoną, čia mes susiduriame su šiek tiek kitokia situacija negu kaip daugelis komentatorių mini Libijos atvejį. Čia yra skirtingas dalykas. Libija neturėjo nei rimtų pajėgumų oro gynyboje, nei aviacijos, nieko. Tai buvo situacija, kai oro viršenybė buvo visiškai Aljanso rankose. Šiuo atveju mes kalbame apie susidūrimą ore su branduoline galia, kas yra Rusija. Tai iš principo reikštų NATO įsitraukimą į konfliktą. To kol kas nėra ir tai nėra svarstoma nei politiniame, nei kariniame lygmenyje“, – pridūrė NATO generalinio sekretoriaus asistentas.
Tačiau buvęs Lietuvos kariuomenės vadas sako, jog šiuo metu NATO stovi nuošalyje ir žiūri, kaip čia viskas baigsis, galbūt tikisi, kad diktatorių klausimas savaime išsispręs, jeigu tik kils kokios nors masinės demonstracijos ar elitas nušalins juos nuo valdžios. J.V. Žuko manymu, NATO kol kas nesvarsto apie patį blogiausią scenarijų.
„To paties blogiausio scenarijaus skaičiavimo ar pasirengimo tam scenarijui NATO valstybės kol kas neskaičiuoja. Visi galvoja, kad kažkaip tai pavyks to išvengti. Aš kaip kariškis, sakau, kad reikia skaičiuoti visus scenarijus, net ir pačius blogiausius. Jeigu skaičiuoji blogiausią scenarijų ir jam pasiruoši, visada yra galimybė, kad jis neįvyks, bet jeigu esi jam nepasiruošęs ir jeigu galvoji, kad tai praeis, ar tikiesi, kad praeis, tai būtinai jo sulauksi“, – sakė J.V. Žukas, pridurdamas, jog Aljansas neturi atsakymo, kaip išvengti branduolinio konflikto.
