O ir išeičių iš dabartinės politinės ir karinės situacijos, pasak ekspertų – nedaug. Europos saugumo problemas išspręstų visiškas Rusijos pralaimėjimas ir režimo kaita, bet toks scenarijus nėra nei lengvai, nei greitai pasiekiamas. Todėl karas, pasak diskusijos dalyvių, bus ilgas, o pasaulis jau niekada nebebus toks, koks buvo.
Gerbia tik tuos, kurie juos sumuša
P. Vaitiekūno teigimu, rusai kol kas nepasiekė nei didelių pergalių, nei didelių pralaimėjimų.
„Juos suvienytų, kaip suvienijo vokiečius, pergalės, kai vokiečiai ėmė užiminėti Europos šalis vieną po kitos, per kelias dienas ar savaites, arba suvienytų likutinis vienybės jausmas, kai daugiau nieko nebelieka. Kol kas Rusijoje ne visi galvoja, kad jų teisės yra aukščiau už kitus, kad jie turi aiškinti pasauliui, kaip gyventi. Daugiau tokių rusų atsiras ateityje“, – sakė P. Vaitiekūnas.
Jis įsitikinęs, kad karas su Ukrainos pergale, jei tokia bus, nesibaigs. Fašizmo logika yra tokia, kad jis turi eiti tolyn ir gylyn. Taip, Rusijos visuomenė fašizuojama, bet tokio masto, koks buvo nacistinėje Vokietijoje dar nėra.
Profesorius V. Rakutis mano, kad rusai žmones vertina pagal galią ir jėgą. Kiemo efektas, kas stipresnis – tas teisesnis, toje visuomenėje yra seniai. Tik tiek, kad galutinai sustiprėti tam įsivaizdavimui trukdė įvairios priežastys, mat rusai patirdavo ne tik pergales, bet ir pralaimėjimus. Tada truputį „pasveikdavo“, prasidėdavo pokyčiai viduje.
„Kas jiems atsitiko lyginant su vokiečiais? Jie patyrė didelę traumą dėl Sovietų Sąjungos žlugimo, jų supratimu tai yra didžiulė nelaimė. Lygiai taip pat, kaip jautėsi vokiečiai, kurie nusivylė pralaimėję Pirmąjį pasaulinį karą, mat jautėsi stipresni. Tada ieškojo priežasčių, paprastiems žmonėms imta aiškinti, kas dėl to kaltas, ogi žydai ir komunistai. Šiuo atveju vietoje žydų ir komunistų yra Ukraina. Jie vaizduojami, kaip blogiečiai, nors neaišku, kodėl“, – svarstė istorikas.
V. Rakutis įsitikinęs, kad rusai visiškai nesijaudina, kad jų dabartiniams žygiams lipdomas fašizmo pavadinimas, jie visada žavėjosi Hitleriu. Jie tokie yra, mat pripažįsta jėgą, gerbia tik tas tautas, kurios juos primuša. Ką labiausiai gerbia rusai? Vokiečius ir suomius. <...>O jei tauta pasidavė, ji neverta dėmesio. Tai ateina iš gilios mongoliškos praeities, apie kurią mes mažai kalbame, nes mums visada buvo sakoma, kad rusai kovojo su mongolais-totoriais. Bet realiai Maskvos kunigaikštystė yra iškilusi iš Aukso ordos, tarnystės ordai. Taigi, kuo labiau į rytus ta valstybė tęsiasi, tuo labiau ji tampa mongoliška“, – sakė V. Rakutis.
„Jie gerbia tik tas tautas, kurios juos primuša. Ką labiausiai gerbia rusai? Vokiečius ir suomius“, – sakė V. Rakutis.
Anot jo, tokioje valstybėje egzistuoja vertikali galios struktūra, neaiški sosto paveldėjimo tvarka ir nuolatinė kova dėl įtakos. Jei esi stipresnis, visi tau tarnauja. O štai čia „vergas“ netarnauja, Ukraina nepasiduoda. Tai ir yra jos kaltė. Ir rusai niekada nepamiršta, kada ir ką jie valdė.
P. Vaitiekūnas sako, kad šiuo metu vyksta karas ir kare yra paprasta taisyklė – jame reikia kariauti.
„Ukrainiečiai turi pasiekti pergalę, ką tai bereikštų. O Rusija turi pralaimėti vieną karą po kito. O dėl rusų namų bombardavimo, neskubėkime, gal tam dar irgi ateis laikas. Vakarai nenaudoja tokios taktikos, kokia naudoja rusiškas fašizmas, bombarduodamas kritinę infrastruktūrą, griaudamas namus, šilumos, elektros tinklus. Tai ne mūsų taktika, nors tokia buvo naudota prieš nacistinę Vokietiją, bet kol kas tam neatėjo laikas“, – įsitikinęs buvęs diplomatas, paklaustas, kaip būtų geriausiai kovoti su Rusija, gal tinka ir jos metodai.
Istorikas V. Rakutis įsitikinęs, kad karas Rusijos teritorijoje nebūtinai būtų toks šokas rusams, kokio mes norėtume.
„Kas su jais buvo padaryta per tuos kelioliką metų? Ogi su jais buvo kryptingai dirbama ruošiant sunkiems laikams. Jei Vakarų visuomenė galvojo, kad karo nebus, tai ten jie ruošėsi karui, buvo kuriami filmai, žmonės ruošti naujam „šventam“ karui. Taigi, tai, kad veiksmas persikels į jų teritoriją labai nenustebins. Rusus tikriausiai gali įveikti tai, kad jie nieko nesugeba, arba jei nusiviltų Putino idėjomis, ne juo, kaip lyderiu, nes jis jiems tinka, bet jo idėjomis“, – kalbėjo istorikas.
Jis pasakojo, kad nacionalsocializmą sugriovė ne bombos, o tai, kad buvo parodyta, ką jie padarė. Kai didelė dalis vokiečių pasijuto kalti, tada prasidėjo sveikimo procesas.
„Taigi, ką reikėtų padaryti, kai karas pasibaigtų Ukrainoje? Ogi vežti rusus atstatinėti Ukrainos. Tada jie supras, ką padarė. Taip pat ir plauti smegenis, nes ten žmonės yra užkrėsti didybe, pasakomis, tad problema lengvai neišsispręs“, – sakė V. Rakutis.
P. Vaitiekūnas sako, kad su rusais privalu kariauti, kitaip jiems niekas nieko neįrodys.
„Preventyvinis smūgis iš Vakarų gal ir yra reikalingas, bet jis yra neįmanomas. Niekas negali priimti tokio sprendimo Vakaruose. Sprendimo nebuvimas reiškia, kad reikia užtempti laiką, karas su Vakarais šiuo metu vyksta Ukrainos teritorijoje. Reikia neduoti Putinui laimėti. Ir tada pamažu eiti į priekį ir žiūrėti, kaip keičiasi situacija. O ji keičiasi į blogąją pusę“, – nelinksmai svarstė jis.
Nukirtus galvą viskas greit pasikeis?
Istorikas V. Rakutis svarstė, kad Vokietijoje svarbų vaidmenį susitaikant atliko bažnyčia. Deja, kol situacija nepasikeis, Rusijos bažnyčia panašaus vaidmens atlikti negalės.
„Yra vertikalios ir horizontalios struktūros, sanklodos. Tarkime mūsiškė tvarka yra horizontali, kai valstybė tam tikriems dalykams ilgai nesipriešina, bet tauta kariauja ilgai. O štai vertikaliose struktūrose valstybės gerai organizuotos ir kovoja ilgai, bet kai „galva“ pasikeičia, jos greit prisitaiko prie naujos situacijos. Ta pati Vokietija į kitą dimensiją, būvį perėjo labai greitai.
Preventyvinis smūgis iš Vakarų gal ir yra reikalingas, bet jis yra neįmanomas
Taigi, reikia pradėti ieškoti vietų, kur rusai yra nepatenkinti. O kuo jie nepatenkinti? Jų gyvenimas yra blogas. Tai, kad jie prisijungs kelis regionus iš Ukrainos pakeis jų gyvenimą? Ne. Taigi, kai jie pradės norėti gražesnio gyvenimo, tada ims kreipti dėmesį į aplinką, valdžią“, – tikino V. Rakutis.
P. Vaitiekūnas skeptiškai svarstė, kad su galima Ukrainos pergale karas nesibaigs. Jei nebus nuverstas Putino režimas, fašizacija Rusijoje vyks toliau ir mums tai kels tiesioginę grėsmę.
„Vokietijoje po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare fašizmas suklestėjo praėjus 20 metų. Po jų pralaimėjimo į šalį neįžengė nė viena užsienio šalies karys, dabar sakoma, kad bus daroma taip pat. Tai reiškia, kad mes užkonservuosime Rusiją, kaip kažkada Vokietiją. Nes viso to eigoje prie rusų galimai prisijungs kinai, kurie šiems tieks ir ginklus, ir technologijas. Galimai ir savanorių“, – sakė P. Vaitiekūnas.
Jam pritarė ir V. Rakutis, patikinęs, kad grįžtantys karstai iš Ukrainos nedaro norimo efekto Rusijoje, nes jie jau buvo „numatyti“. Visuomenė buvo ruošiama NATO karui su Rusija. <...> Taigi, tai, kad kare yra aukų nėra taip baisu, rusai pripratę. Rusijos istorijoje matosi, kad jie nuolatos kariauja, kas keliasdešimt metų. Tai – tauta pratusi kariauti. Problema yra ne Rusija, o Vakarai, kurie nutarė, kad karo nebus. Tikėjo, kad pavyks atsipirkti nuo Rusijos. Europai yra iškilęs didžiulis pavojus, ne tik mums“, – aiškino istorikas.
Jis pabrėžė, kad istorikai nesutaria, ar Rusiją galima pavadinti nacistine. „Man teko domėtis šiais klausimais, taigi, manau, kad Putinas tikrai skaitė nacių knygas, jomis vadovavosi. Rusijai vokiečiai per Antrąjį pasaulinį karą padarė gilų įspūdį. Todėl režimai yra tos pačios prigimties daiktas, bet laikas yra kitas, priemonės – taip pat. Yra branduolinis ginklas. Taip pat, įvairios priemonės kontroliuoti žmonių gyvenimą, sąmonę. Dabar yra televizijos, socialiniai tinklai, todėl totalitorizacijos lygmuo yra visai kitas, o žmonių gebėjimas tam atsispirti – susilpnėjęs“, – svarstė jis.
Galima sakyti, anot istoriko, kad Putinas mokėsi iš Hitlerio, mat vokiečiai išgirdę vieną Putino kalbą atpažino Hitlerio sakytą kalbą, ji buvo nukopijuota.
„Putinas tikrai skaitė nacių knygas, jomis vadovavosi“, – sako V. Rakutis.
P. Vaitiekūnas įsitikinęs, kad fašizmo logika yra visur vienodai. Todėl neaišku, kiek Putinas skaito ir kopijuoja klasikus, kiek jam tai gaunasi natūraliai. Nes yra vieninga nacizmo logika.
„Ką reikėjo po Antrojo pasaulinio karo daryti, kad nekiltų tokia grėsmė, kokia dabar kilo? Po Hirošimos ir Nagasakio baigti su bolševizmu Maskvoje, tokiais pat metodais. Bet tai buvo neįmanoma. Galima kalbėti apie tai, ką reikėjo padaryti. Bet taip nebuvo galima daryti, nes pasaulio žmonės šventė pergalę. Ir apie kokį Maskvos bombardavimą buvo galima galvoti? Jie buvo sąjungininkai.
Bet jei prieš 70 metų taip būtų padaryta, dabar neturėtume problemų. Rusija būtų demokratinė, klestinti valstybė, kuri priklausytų Vakarų blokui. Bet dabar tokio sprendimo, kurį galėtų padaryti sveiko proto žmogus – nėra. Ir Putino dabar į Hagą pristatyti taip pat neįmanoma. Kol kas tikrai ne. Bet jei savi išduos, tada nuvešime“, – kalbėjo buvęs diplomatas.
Istorikas V. Rakutis paantrino, kad Rusijoje lyderiai keičiasi ne teismo, bet perversmo keliu. Nemažai carų, pretendentų į carus gyvenimą baigė nunuodyti, uždusinti ar kitaip nužudyti.
„Tai – labiausiai tikėtinas variantas, bet iki to dar toli. Tai galėjo nutikti pirmaisiais karo mėnesiais, bet dabar režimas sustiprėjo. Ten yra smarkiai investuojama į jaunimą, tai duoda rezultatą, o Vakarai iš jaunuolių auklėjimo išmetė žodį patriotizmas. Kaip tokie žmonės kariaus? <...> Kariauja ne tik ginklai ir technologijos, kariauja žmonės. Dar yra toks dalykas, kaip tautos gebėjimas pakelti aukas. Karuose tai esminis faktorius. Kiek procentų žmonių praradusi tauta dar kariauja? <...> Šiai dienai Rusija neturi jokios alternatyvos putinizmui. Kalbos, kad mes išsidalinsime Rusiją gabalais tik suburs rusus aplink Kremlių“, – kalbėjo V. Rakutis, pabrėžęs, kad ženklų, jog karas baigtųsi greitai, kol kas nesimato.
NATO įsivels į karą?
P. Vaitiekūnas mano, kad NATO privalės įsivelti į karą. „Kuo anksčiau tai padarysime, tuo didesnis šansas, kad režimas Maskvoje žlugs. <...> Reikia aiškiai išsklaidyti Rusijos elito iliuzijas, kad gali būti kaip nors kitaip. Kad mes atsitrauksime, kai jie pagrasins panaudoti nedidelės galios branduolinį ginklą , o Vakarai spruks. Šią iliuziją reikia sugriauti. O režimas turi žlugti“, – griežtai svarstė buvęs diplomatas.
V. Rakutis svarstė, kad Antrojo pasaulinio karo pavyzdys rodo, jog demokratinės valstybės į karą lenda labai nenoriai. Bet kai įlenda, gali mobilizuoti visos visuomenės galimybes, nes laisva visuomenė jų turi daug ir didelių.
„Pasaulyje nėra jokių konstantų ir nėra nieko naujo. Valstybių sienos šimtmečiais nesikeičia, gal tik pajuda truputį į vieną ar kitą pusę. Branduolinis ginklas tikrai nekuria pasaulio pabaigos. Nors taip, jei jis bus panaudotas, ta pabaiga ateis greičiau. Įsivaizdavimas, kad nulenkus galvą režimai nurims yra Miuncheno suokalbio pagrindas. Galvoti, kad galima patenkinti diktatoriaus apetitą yra klaidinga, jis kaip tik auga. Nėra kito varianto, kaip tik kovoti“, – sakė jis.
Anot jo, kai nėra kitos išeities visos visuomenės, taip pat ir Vakarų, yra pasirengusios kariauti. Tada atsiranda ir resursai, ir kitkas.
„Niekas nestovi vietoje, žmonių nuomones formuoja situacija, kurioje jie atsiduria. Nuo pavojaus lygio priklauso žmogaus elgesys, tada žmonės mobilizuojasi. Vakarų visuomenės stebi situaciją, jie neatsiriboja, nors nežino žemėlapio, bet pajautimas yra. Bet bėda ta, kad dalis Vakarų gyvena praeito amžiaus stereotipais, esą Rusija yra draugiška valstybė. Jiems tą žinojimą sunkoka išmušti. Jų patirtis kitokia, bet kuo ilgiau trunka karas, tuo labiau matosi Rusijos tikrasis veidas“, – tikino istorikas.
|
