Nors vertybinių popierių specialistai sako, kad valstybės valdomų energetikos įmonių per biržą parduodamų akcijų dalies didinimas būtų naudingas ir valstybei, ir įmonėms, buvęs premjero Kubiliaus patarėjas energetikos klausimais Kęstutis Škiudas teigia tuo abejojantis. „Jei skaidriai reguliuojamos valstybės įmonės dirba pelningai, kasmet moka dividendus, ilgalaikėje perspektyvoje dėl to valstybė gauna daugiau naudos nei iš vienkartinio akcijų pardavimo. Bet koks valstybės rankose esančių akcijų pardavimas ar naujų akcijų emisija reiškia mažesnius dividendus į valstybės biudžetą,“ – portalui LRT.lt tvirtina K. Škiudas.
Energetikos ekspertas neabejoja vertybinių popierių biržos, kaip finansinės rinkos instrumento, plėtros nauda valstybei. Jau šiandieną dėl to, kad yra listinguojamos akcijų biržoje valstybės valdomos energetikos įmonės pasižymi skaidriu valdymu. Tačiau K. Škiudas nemano, kad per biržą parduodamų šių įmonių akcijų dalies didinimas būtų naudingas.
„Dėl chaotiško šių įmonių reguliavimo bei įgyvendinamų strateginių projektų šiuo metu elektros energetikos įmonės yra santykinėje finansinėje duobėje, todėl jų akcijos būtų nepakankamai įvertintos. Valstybė pardavimo metu už jas negautų tiek, kiek jos iš tikrųjų galėtų būti vertos. Vėliau, pasikeitus reguliavimo politikai, akcijų vertė pakiltų, tačiau naudą patirtų naujieji akcininkai, o ne dabartinė jų savininkė valstybė“, – argumentuoja K. Škiudas.
Pasak energetikos eksperto, ilgalaikėje perspektyvoje iš pelningai dirbančių valstybės valdomų įmonių mokamų dividendų valstybė gauna daugiau naudos nei iš vienkartinio akcijų pardavimo.
LRT.lt pašnekovo teigimu, galėtų būti svarstomas elektros ir dujų perdavimo bei skirstymo bendrovių pavertimas viešosiomis įstaigomis. Tai, pasak K. Škiudo, leistų užtikrinti ilgalaikę mažiausią įmanomą kainą vartotojams ir pramonei. Dėl mažesnių energijos išteklių kainų žmonėms liktų daugiau pinigų vartojimui, tai didintų prekybos ir paslaugų apimtis, o kartu ir šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP), didesnes įmokas į šalies biudžetą. Taip mažesnės kainos didintų šalies konkurencingumą ir galimybę pritraukti daugiau investicijų energijai imliose ūkio šakose. Tai augintų darbo vietas, o galų gale – ir biudžeto pajamas.
– Vertybinių popierių specialistai sako, kad valstybės valdomų įmonių per biržą parduodamų akcijų dalies didinimas galėtų atnešti ilgalaikę finansinę naudą ne tik pačioms įmonėms, bet ir valstybei. Pirmiausiai, kadangi jos jau yra listinguojamos, kalbama apie energetikos bendroves. Ar sutinkate su šia nuostata? Kodėl?
– Apskritai vertybinių popierių biržos, kaip vieno iš finansinės rinkos instrumentų, plėtra neabejotinai valstybei būtų naudinga. Kalbant apie energetikos įmones, jau šiuo metu didžiųjų energetikos bendrovių vertybinių popierių biržoje yra listinguojamos, ir tai joms yra naudinga. Jos privalo vykdyti visus biržos finansų valdymo skaidrumo reikalavimus, ir tai disciplinuoja ne tik įmonių administraciją, bet ir jų priežiūros institucijas, net ir akcininkus, kurių vaidmenį atlieka ministerijose dirbantys valstybės tarnautojai ir politikai.
Tačiau dėl didesnės dalies šių didžiųjų energetikos įmonių akcijų pardavimo per vertybinių popierių biržą šiuo metu stipriai abejočiau. Pirmiausia todėl, kad tam visiškai nepasiruošta. Didžioji dauguma šių įmonių yra natūraliosios monopolijos, todėl jų ūkinę ir finansinę veiklą reguliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Šis reguliavimas šiuo metu labai chaotiškas: skirtingi sektoriai reguliuojami remiantis skirtingais principais, įmonės kartais būna nuostolingos, kartais pelningos. Dėl tokio reguliavimo bei įgyvendinamų strateginių projektų šiuo metu elektros energetikos įmonės yra santykinėje finansinėje duobėje, todėl jų akcijos būtų nepakankamai įvertintos. Valstybė pardavimo metu už jas negautų tiek, kiek jos iš tikrųjų galėtų būti vertos. Vėliau, pasikeitus reguliavimo politikai, akcijų vertė pakiltų, tačiau dėl naudą patirtų naujieji akcininkai, o ne dabartinė jų savininkė valstybė.
Kitas klausimas, ar valstybei apsimoka parduoti net ir skaidriai reguliuojamų bei pelningų valstybės įmonių akcijas. Jei jos dirba pelningai, jos kasmet moka dividendus, ir ilgalaikėje perspektyvoje dėl to valstybė gauna daugiau naudos nei iš vienkartinio akcijų pardavimo. Bet koks valstybės rankose esančių akcijų pardavimas ar naujų akcijų emisija reiškia mažesnius dividendus į valstybės biudžetą.
– Kapitalo rinkas Lenkijoje ir Rumunijoje labai sėkmingai „užkūrė“ valstybės valdomų energetikos bendrovių didesnės akcijų dalies pardavimas per biržą. Kitų šalių praktika rodo, kad valstybės valdomos įmonės dažnai tampa visą rinką pakylėjančiais flagmanais. Lietuvai netinka tokia praktika?
– Jau minėjau, kad pirmiausia turėtų būti nustatyta skaidri ir ilgalaikė natūraliųjų monopolijų reguliavimo politika. Vienu svarbiausių tokio reguliavimo tikslų būtų jų finansinės grąžos dydžio ir tvarumo nustatymas. Jau esame nudegę su „Lietuvos dujų“ privatizavimu 2004 metais. Prieš privatizavimą įmonės reguliavimas nebuvo sutvarkytas, ji buvo parduota pigiai. Vėliau reguliavimas „stebuklingai“ pasikeitė, vidutinė kapitalo grąža per visą privataus kapitalo valdymo laikotarpį siekė daugiau nei 20 nuošimčių, todėl akcijos pabrango, ir šiemet jas valstybei teko išpirkti žymiai didesne kaina. Taigi sakyti, kad valstybės akcijų atsisakymas jai visada naudingas – labai toli nuo tikrovės esantis teiginys.
– Lietuvoje dar baiminamasi privatizacijos baubų, finansiniai investuotojai kartais tapatinami su strateginiais. Ar finansiniai investuotojai irgi gali kelti nerimą? Kai akcijos yra parduodamos biržoje, reikia papildomų saugiklių ar pakanka to, kad valstybė pasiliktų kontrolę užtikrinančią akcijų dalį?
– Privatizavimas Lietuvoje su nedidelėmis išimtimis nevyko naudingai valstybei ir nebuvo tinkamai valstybės valdomas, todėl nieko nuostabaus, kad žmonėms valstybė atrodo patikimesnis savininkas.
Akcijų pardavimas per vertybinių popierių rinką, be jokios abejonės, susijęs su mažesnėmis rizikomis, tačiau ir jis, jei taip būtų apsispręsta, turėtų būti visiškai skaidrus ir gerai valdomas.
– Viename interviu „Lietuvos energijos“ vadovas pažymėjo, kad valstybės valdomos įmonės neturėtų veikti kaip planinėje ekonomikoje, savo plėtrą ir projektus finansuodamos gyventojų sąskaita (įtraukiant kaštus į tarifą) – jos turėtų gebėti veikti kaip verslas. Tai būtų galima pasiekti didinant per biržą parduodamų šių įmonių akcijų dalį. Ar sutinkate su tuo? Kodėl?
– Pasakymas, kad lėšų investicijoms galima gauti išleidus papildomų akcijų ir tai yra geriau nei jų gauti iš tarifo, yra teisingas tik iš dalies. Toks teiginys būtų visiškai teisingas tik tuo atveju, jei dėl investicijų būtų išplėsta rinka, atsirastų daugiau už paslaugas mokančių vartotojų. Bet energetikos rinkos yra uždaros, tad tas investicijas galų gale vis tiek apmokės esami vartotojai, juk investuotojai investuoja tik dėl to, kad gautų pelno.
O pelningumas pirmiausia priklauso nuo natūraliųjų įmonių valstybinio reguliavimo. Dauguma valstybės valdomų energetikos sektoriaus įmonių yra natūraliosios monopolijos, tad bene vienintelis ar bent jau neabejotinai didžiausias jų pajamų šaltinis yra gyventojų sumokamos nustatyto dydžio įmokos už įmonių teikiamas paslaugas. Jeigu būtų siekiama, kad jos būtų patrauklesnės investuotojams ir jų akcijos labiau įvertintos, jos turėtų generuoti didesnį pelną. Tačiau šis didesnis pelnas reikštų didesnius tarifus už paslaugas mokantiems gyventojams. Bet kuriuo atveju pelno nereikėtų supriešinti su investicijomis – jos generuojamos iš gyventojų sumokamų įmokų, kitų šaltinių tiesiog nėra.
– Kaip paversti šias įmones generuojančiomis pelną plėtrai, projektams? O gal to, jūsų manymu, nereikia?
– Kaip jau minėta, natūraliųjų monopolijų pelningumas pirmiausia priklauso nuo valstybinio reguliavimo. Bet yra visiškai svarstytinas klausimas, ar tokios įmonės apskritai privalo būti pelningos. Danijoje gyventojams šilumą tiekiančios įmonės yra viešosios įstaigos. Tai reiškia, kad jos nesiekia pelno ir teikia gyventojams šildymo paslaugą už jos savikainą. Akivaizdu, kad tokiu atveju jos net negalėtų būti apskritai listinguojamos vertybinių popierių biržoje, nes investuotojai pirkdami akcijas tikisi pelno.
Elektros ir dujų perdavimo bei skirstymo bendrovių pavertimas viešosiomis įstaigomis taip pat galėtų būti svarstomas, nes tai leistų užtikrinti ilgalaikę mažiausiai įmanomą kainą vartotojams ir pramonei. Tokiu būdu būtų galima pasiekti du tikslus. Pirma, žmonėms liktų daugiau pinigų vartojimui, tai didintų prekybos ir paslaugų apimtis, o kartu ir šalies BVP, ir didesnes įmokas į šalies biudžetą. Antra, mažesnės energijos išteklių kainos didintų šalies konkurencingumą ir galimybę pritraukti daugiau investicijų energijai imliose ūkio šakose. Tai augintų darbo vietas, o galų gale – ir biudžeto pajamas.
– Jei esama tiek abejotinų aspektų, kodėl tuomet norą didinti per biržą parduodamų energetikos bendrovių akcijų dalį demonstruoja minimų energetikos bendrovių vadovai, skatina vertybinių popierių specialistai?
– Dėl Vakarų valstybėse vykdomų skatinimo programų finansų rinkose susikaupė dideli kiekiai „pigių“ pinigų. Bankai dabar jau geriau vertina rizikas ir nebesišvaisto paskolomis, tad didėja spaudimas priimti investicijas į sektorius, kurie turi valstybės garantijas.
