Valdo Urbono vadovaujama rinktinė UEFA Tautų lygoje netikėtai pasiekė pergalę prieš komandą, kuri dar tais pačiais 2016 metais varžėsi Europos čempionate. Lietuva 1:0 įveikė Albaniją.
Lietuviai per pastaruosius ketverius metus patyrė 20 pralaimėjimų ir vos du kartus sužaidė lygiosiomis. Lietuva savo dydžiu nėra priskiriama nykštukinėms Europos valstybėms, tačiau futbole atrodė būtent taip – net ir mūšis su Vilniaus dydžio Liuksemburgu tapdavo nemenku iššūkiu, o dažniau – tiesiog pralaimėjimu.
Futbolo gerbėjai, žiniasklaida, o kartais ir ištikimiausi rinktinės sirgaliai per ketverius metus spėjo prigalvoti pačių įvairiausių epitetų, kuriais būtų galima išsireikšti kalbant apie dar vieną patirtą nesėkmę: „bedantė rinktinė“, „nieko naujo“, „kaip diena taip naujiena“, „atspėk, kiek gausime“ ir taip toliau.
Bet pirmadienį Lietuvos rinktinės žaidėjai, Tiranos stadiono rūbinėje skandavę „lietuvaičiai, lietuvaičiai, hey, hey!”, dar kartą bent trumpam suvienijo visą futbolo bendruomenę ir bent trumpam leido patikėti, kad Lietuva gali laimėti.
Tos pergalės Albanijoje Lietuvos futbolui reikėjo tikrai labiau, nei buriuotojams vėjo, ar tai pačiai liaudies pasakose linksniuojamai žuviai – vandens. Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti, ką reiškia keturi metai be pergalių, pažiūrėkime į pasaulį tada, kai lietuviai paskutinį kartą laimėjo.
2016 metų spalį dabartinis rinktinės vidurio saugas Justas Lasickas buvo ką tik baigęs mokyklą, Domantas Sabonis dar nebuvo debiutavęs NBA, Dainius Adomaitis dar nebuvo treniravęs Lietuvos krepšinio rinktinės, Danas Rapšys dar nebuvo tapęs pasaulio čempionu, Rūta Meilutytė dar nebuvo baigusi karjeros, Lietuvoje tik vienerius metus egzistavo euro valiuta, JAV prezidentu dar buvo Barackas Obama, o Marijampolės „Sūduva“ dar buvo A lygos vidutiniokė.
Pergalė Albanijoje kaip reikiant pradžiugino ne tik Lietuvos futbolo sirgalius, bet ir žmones, tiesiogiai prisidėjusius prie pačios futbolo plėtros mūsų šalyje.
Tv3.lt kalbintas buvęs rinktinės treneris Edgaras Jankauskas pokalbio metu nenustojo šypsotis – jam tai ypatinga pergalė, kurią galima prilyginti didelei šventei.
„Po tokios pauzės iškovoti pergalę prieš tikrai galingą komandą išvykoje yra labai daug. Nežinau kaip apibūdinti, bet tai tikrai yra pergalė. Vyrai yra verti išsikelti sau šventę. Ta serija be pergalių galėjo ir nenutrūkti, šįkart tikrai nedaug kas tikėjosi laimėti
Labai sunku yra išlaikyti tą entuziazmą tarp pralaimėjimų. Šaunuoliai, labai smagu už juos, tikiuosi, kad tai bus gurkšnis gaivaus oro, papildoma motyvacija siekti pergalių“, – sakė E. Jankauskas.
Dar anksčiau Lietuvos rinktinę treniravęs Algimantas Liubinskas kalbėdamas su tv3.lt ne tik pasidžiaugė pergale, bet ir įvardijo to ketverių metų laukimo priežastis. Pasak patyrusio specialisto, visų pirma reiktų žvelgti į vaikų ugdymą.
„Tiesiog parodėme sau, kad galime ir laimėti. Reikšmingų frazių čia nereiktų, tai yra maloni pergalė, bet ne sensacija. Albanų komanda buvo mirusi – mes labai gerai buvome pasiruošę, praktiškai visoje aikštėje dominavome.
Bet ir ketverius metus laukėme ne šiaip sau. Pažiūrėkime, dabar yra pilna akademijų, stengiamės pritraukti kuo daugiau vaikų. Priima į akademijas visus – tiek su viršsvoriu, tiek su regėjimo problemomis. Gal skamba grubiai, bet taip yra. Anksčiau būdavo atranka, o dabar yra rinkimas. Dabar renka vaikus, kurių tėvai moka pinigus. Ir visi laimingi. Jei ir atsiranda keli talentingi vaikai, tai jie nuvysta prastai žaidžiančioje aplinkoje. Negali stipriai tobulėti vienas, be komandos. Turi būti sistema, kuri augintų vaikus, o ne akademijų pinigines (...) Kita vertus, futbolas tuo ir žavus, kad čia gali laimėti bet kas. Mes, rinktinė irgi galime laimėti prieš bet ką. Juk ir „Barcelona“ Čempionų lygoje sugebėjo aštuonis įvarčius praleisti“, – kalba A. Liubinskas.
Buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas, dabartinis vaikų treneris ir sporto komentatorius Žydrūnas Grudzinkas šioje pergalėje įžvelgė ypatingą reikšmę lietuvių psichologijai. Metų metus laukta pergalė parodė, kad dar toli gražu ne viskas prarasta, tačiau tuo stipriai reikia tikėti.
„Psichologiškai tai reiškia labai daug – triumfas, šventimas. Aišku, tu žaidi taip, kaip leidžia varžovas. Albanai tikrai leido mums žaisti. Pergalė suteikia Lietuvos futbolo bendram fonui naujų spalvų. Pasirodo, galime ir kamuolį sustabdyti, ir kamuolį perduoti, ir apsiginti, ir netgi įvartį įmušti. Tokioje stadijoje yra labai svarbus pasitikėjimas savimi, galbūt dar svarbesnis – kitų, visuomenės, tikėjimas tavimi. Jei visi žiūrėsime ta pačia kryptimi, vaizdas turėtų tapti geresnis“, – sako Ž. Grudzinskas.
Tiesa, iškart po lietuvių pergalės žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad likus parai iki mačo Albanijos rinktinės žaidėjai šventė vieno komandos draugo sužadėtuves ir į aikštę išėjo pasiruošę netinkamai. Vis tik, visi trys kalbinti specialistai laikosi tos pačios nuomonės – vakarėliai ar bet kokios kitos priežastys yra tik pačių pralaimėtojų bėdos.
„Niekam neįdomu, ar albanai šventė, ar ką darė. Tokiame lygyje niekas nenori pralaimėti, visi eina kautis. Jų bėdos, jei nepasiruošė rungtynėms“, – sako E. Jankauskas.
„Jie berods buvo išėję švęsti, bet tai visiškai ne mūsų reikalas. Tokia tauta. Jei nori, tegu švenčia“, – antrina A. Liubinskas.
„Daug sakyti nenoriu, bet albanai atrodė tikrai silpnai“, – priduria Ž. Grudzinskas.
UEFA Tautų lygoje Lietuvos rinktinė varžosi C lygos ketvirtoje grupėje kartu su Albanijos, Kazachstano ir Baltarusijos rinktinėmis.
Po pirmų dviejų turų visos grupės komandos turi po vieną pergalę ir vieną pralaimėjimą.
