Šią savaitę nagrinėjant senų Kauno kriminalinio pasaulio veterano Henriko Daktaro ir jo bendrininkų nusikaltimų bylą, netikėtų praeities paslapčių pateikė valstybės saugomi liudytojai.
Šios savaitės pradžioje Kauno nusikalstamo pasaulio užkulisius praskleidė praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje su Daktarų gaujos vyrais aršiai kovoję vyriškiai iš konkurencinių grupuočių aplinkos, pastaraisiais metais sutikę bendradarbiauti su teisėsauga.
„Buvęs Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos komisaras Artūras Tepelys buvo visiems žinomas kaip Daktarų lyderio H. Daktaro „bendradarbis“ policijoje, atstovaujantis Daktarų grupuotės interesams Kauno policijoje“, – pareiškė legendinės kauniečių banditų gaujos byloje pakviestas liudyti kadaise gyvavusios Ramaškinių gaujos smogikas.
Anot jo, Robertas Borchertas-Karabasas, 1997-ųjų sausį nužudytas saviškių iš Daktarų jaunimo gaujos padalinio, Ramaškinių atstovams buvo prasitaręs, kad su Rimantu Ganusausku-Mongolu, 1993-iųjų gruodžio 25-ąją Daktarų gaujos šulų nužudytu ir užkastu viename pakaunės miške, lemtingą vakarą jis buvęs viename Kauno name. Netikėtai pas juos pasirodęs aukšto rango policijos pareigūnas A. Tepelys, o kartu su juo buvęs ir Rimvydas Žilinskas-Taisonas, dabar su teisėsauga bendradarbiaujantis Daktarų gaujos veteranas. Jie neva pasiūlę R. Ganusauskui pasiimti savo pistoletą, bet tas atsakęs, kad nereikia ginklo, jis tuoj grįšiąs.
Buvęs Ramaškinių smogikas, perpasakodamas R. Borcherto žodžius, teigė, kad R. Ganusauskas, kai tada išėjęs su A. Tepeliu ir R. Žilinsku, tai taip ir negrįžęs, jo daugiau niekas nematę.
Iš kailininkų – į policiją
Nuo 1989 iki 1994 metų lapkričio Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje (ONTT) dirbęs A. Tepelys „Akistatai“ nė trupučio nesutrikęs atsakė, kad daugelį metų yra girdėjęs kalbų, kad neva esąs pralobęs iš garsiausių anų laikų Kauno mafijos veikėjų pinigų.
„Manęs tokios banditų skleidžiamos kalbos nė trupučio nestebina. 1992–1993 metais Kauno nusikaltėliai mėgo pasigirti, kad neva jie moka duoklę Kauno ONTT, taip pat ir man. Tokiu būdu šias melagystes skleidę nusikaltėliai mėgino įgyti autoritetą mažiau žinomų grupuočių atžvilgiu. Tačiau tik nedaugelis mane iš senų laikų pažįstančių asmenų žino, kad aš į policiją atėjau iš verslo. Tarybiniais metais verčiausi prekyba kailiais, turėjau kelis butus, važinėjau neblogu automobiliu. Policija patraukė tarsi sportas, kuriame norėjau apginti verslininkus, kuriuos tada ypač skausmingai skriaudė įvairios miesto „žulikų“ gaujos. Iki šiol miesto gatvėse sutinku vieną ar kitą iš tuometinių „žulikų“ ir kaskart jie man draugiškai spaudžia ranką dėkodami, kad dirbdamas policijoje juos apsaugojau nuo tolesnio gyvenimo įvairiose įkalinimo įstaigose. Tai didžiausias mano, kaip buvusio policijos darbuotojo, įvertinimas“, – pasakojo pernai į Kauno tarybą išrinktas buvęs aukštas kriminalinės policijos vadovas A. Tepelys.
Sustabdė tarpusavio kovas
Emocingai kalbėdamas su „Akistata“ A. Tepelys pasakojo, kad 10-ojo dešimtmečio pradžioje jis su keliais kolegomis tarsi buvę įstrigę banditų gerklėse.
„Tais laikais mieste sukosi dideli pinigai. Banditai sėkmingai nupirkdavo prokurorus, teisėjus, bet jie nesugebėjo papirkti mūsiškių, ONTT pareigūnų. „Žulikai“ dėl to labai nervindavosi. Aš buvau „užsakytas“, mane ketino nušauti Daktarai. Jie aktyviai ieškojo samdomo žudiko Škotijoje. Kartą mane pasiekė pasiūlymas iš nusikaltėlių kasos paimti net 100 000 JAV dolerių kyšį, o po to man kas mėnesį žadėjo mokėti po 10 000 JAV dolerių. Tačiau aš nesutikau. Būtent po to H. Daktaras mane ir pradėjo gerbti“, – pasakojo A. Tepelys.
Prieštaringai Kaune vertinamas buvęs aukštas policijos pareigūnas aiškino nemaloniai pasijutęs, kai dar 2005 metais buvo pakviestas duoti parodymų į Policijos departamentą pas senus Daktarų gaujos nusikaltimus narpliojančius tyrėjus.
„Juk kadaise pats policijoje dirbau net po 14–16 valandų per parą, ir po to prasidėjo masinis puolimas mano atžvilgiu. Policijos departamento vyrams turėtų būti gėda, nes jie man parodė savo surinktus duomenis. Tarp banditų nuotraukų buvo įklijuota ir mano fotografija. Be to, manęs klausė, ar tiesa, kad aš bučiavau H. Daktaro rankos žiedą. Tai išgirdęs aš jiems pasakiau, kad jie mažiau žiūrėtų vaizdingai susuktas garsiojo filmo „Krikštatėvis“ scenas. Yra buvę atvejų, kai susitikdavau su gaujų nariais, tačiau tiktai dėl to, kad siekdavome sustabdyti kai kurių kruvinų išpuolių organizatorius. 1992–1994 metais Kaune buvo ramu: faktiškai nebuvo surengta jokių pasikėsinimų, nukreiptų prieš verslininkus ar paprastus žmones. O kad banditai tarpusavyje šaudėsi – tai čia nieko stebėtino. Jie šaudosi ir šiandien. Svarbu, kad tik jų kulkos nekliudytų atsitiktinių žmonių. Juk „žulikai“ patys pasirenka savo gyvenimą – juos sustabdo tik mirtini šūviai arba ilgametės bausmės kalėjime“, – kalbėjo A. Tepelys.
Mafija savivaldybėje
Anų laikų spaudoje būta publikacijų, kad A. Tepelys iš policijos pasitraukęs neva paaiškėjus jo ryšiams su Daktarų gaujos viršūnėmis. Kaune sklandė kalbos, kad jis su pačiu H. Daktaru buvęs įsteigęs netgi bendrą legalią įmonę ir dalydavęsis pasakišku pelnu.
Paklaustas apie savo pasitraukimą iš policijos, A. Tepelys „Akistatai“ sakė: „Išėjau savo noru, kadangi tuometinės Vidaus reikalų ministerijos šulai pradėjo keistas atestacijas mano kolegų atžvilgiu. Galiausiai „užsiknisau“, nes nesulaukdavau palaikymo iš ministerijos vadovybės. Kaskart mus „dusindavo“, kad suduodam kažkokiam „žulikui“ per ausį, darbas dažniausiai vykdavo savo iniciatyva, nebuvome aprūpinti reikiama technika, todėl nusprendžiau, kad neverta daugiau kovoti su blogiečiais, kurie valdžiai nekelia jokio susidomėjimo“, – tvirtino A. Tepelys.
Paklaustas apie dabartines jo pareigas dažnai įvairių skandalų krečiamoje Kauno taryboje, buvęs kovotojas su organizuotomis nusikaltėlių gaujomis tiesiai pareiškė: „Čia veikia ta pat mafija, tik su kostiumais. Jie irgi nepailsdami dalinasi įtakos sferomis įvairiose pelningiausio verslo sferose“.
Susidorojo su Ramaškiniais
Kad senieji Daktarai su aršiausiais konkurentais iš Ramaškinių gaujos aplinkos anuomet galėjo susidoroti policininkų, kurie tuomet jiems tarnavo, rankomis, šią savaitę užsiminta ir Vilniaus apygardos teisme pamažu baigiamoje nagrinėti byloje, kurios kaltinamieji – spalvinga kriminaline praeitimi anuomet pagarsėję asmenys: palangiškis Gediminas Jacka ir kaunietis Jonas Bielskis.
1993 metų gruodį Kaune, viename Šilainių mikrorajono daugiabučio bute, su ginklais buvo sulaikyti trys pagrindiniai Ramaškinių gaujos vyrai. Šiame sulaikyme dalyvavo A. Tepelys.
Tęsdamas praėjusių metų gruodį pradėtą baigiamąją kalbą, Generalinės prokuratūros prokuroras Aleksandras Kazakovas trečiadienį teisme pareiškė, kad būta žinių, jog tą vakarą Ramūnas Kuzminas, pravarde Ramaškė (2000-aisias nušautas samdomų žudikų Kaune, „Metropolio“ restorano automobilių aikštelėje) ir artimiausi jo bičiuliai buvo uždaryti Daktarų vyrų pastangomis.
„Pagal liudytojų parodymus, R. Kuzminas buvo pasiturimai gyvenantis asmuo Kaune. Jis buvo laikomas vienu iš penkių turtingiausių miesto nusikalstamo pasaulio atstovų. Kadangi jis nevengė demonstruoti savo turtų, brangių automobilių, todėl buvo nuspręsta jį griežtai nubausti... Tokio „nubaudimo“ motyvų pasekmė –1994-ųjų vasarį suorganizuotas R. Kuzmino ir jo sutuoktinės buto apiplėšimas Šilainiuose. J. Bielskio ir Ariko Pastuškovo galvose subrendo planas, kaip pamokyti autoritetų nepaisantį R. Kuzminą. Minėto dueto pasiųsti asmenys tikėjosi, kad R. Kuzmino namuose gali būti laikomos nemažos pinigų sumos. Tačiau apgalvotas ir kitas variantas – jei namuose nebūtų pinigų, tada jis privalės susimokėti išsvajotą sumą. Kaip žinia, R. Kuzmino sutuoktinei ir jo sūnui buvo suvaržyta laisvė, netrukus skambinta A. Pastuškovo žmonai ir prašyta sumokėti išpirką, kuri siekė 150 000 JAV dolerių. Tačiau visa tai buvo gudriai suregzta siekiant pasipelnyti R. Kuzmino sąskaita“, – taip kitos ne mažiau garsios bylos užkulisius praskleidė valstybinis kaltintojas A. Kazakovas.
TIK FAKTAI:
Šią savaitę Daktarų teisme liudijo ir šiai gaujai neįtikusių asmenų – verslininko Sigito Čiapo, pačios gaujos narių R. Ganusausko bei R. Borcherto – našlės: Jolanta Čiapienė, Loreta Ganusauskienė ir Janina Borchertienė.
Taip pat liudijo 2005 metais Daktarų pasiųstų „torpedų“ vidury dienos Vilijampolėje apšaudytas ir dėl to iki šiol lazda pasiremdamas vaikščiojantis buvęs kriminalinio pasaulio veikėjas Gintaras Kučys, pravarde Kapucinas. „Apie R. Ganusausko nužudymo aplinkybes aš žinau iš kalbų, kad jį nužudė H. Daktaras ir kad prieš tai dar buvo sužalojęs Mongolui ranką. Apie tai kalbėjo daugelis „bachūrų“. Pats H. Daktaras, kartą būdamas mano namuose ir mums dėl kažko susipykus, pasakė: „Išvažiuosi į Ameriką kaip Mongolas...“ Jis turėjo omenyje, kad būsiu nužudytas“, – pasakojo G. Kučys.
G. Kučys sakė, kad Daktarų gauja buvo ginkluota įvairiausiais ginklais. „Pats esu matęs ginklus pas Heną (H. Daktarą, – red. past.) ir net šaudęs jo namo kieme iš jo turimo vinčesterio – pompinio šautuvo. Taip pat jis turėjo pistoletą TT, kurį pas jį tikrai mačiau 1993 metų spalį per laidotuves „Inkaro“ salėje, kai buvo laidojami vaikinai, nušauti „Vilijos“ restorane, – pasakojo prisiminė G. Kučys. – Du naujus pistoletus TT mačiau ir pas Deivį Ganusauską, pravarde Mongoliukas (kai kuriais duomenimis, pastarąjį pusmetį jis, pasikeitęs pavardę, gyvena pogrindiniame bute Vilniuje, – red. past.), kažkokį pistoletą mačiau pas Jautį (Žymantą Janiselį, nuo sunkios ligos mirusį 1998 metais, – red. past.) būdamas su juo kazino“.
