Praėjusį penktadienį Seime buvo įregistruoti Paso įstatymo 1 ir 4 straipsnių pakeitimo ir papildymo; Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektas, Tarnybinio paso įstatymo 1 ir 5 straipsnių pakeitimo ir papildymo; Įstatymo papildymo priedu įstatymo projektas; Gyventojų registro įstatymo 4, 9 ir 11 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, kurie numato biometrinių duomenų pasuose naudojimą bei jų kaupimą ir saugojimą Gyventojų registre.
Lietuvoje visuomenė nėra tinkamai informuojama apie biometrinių pasų patikimumą, veiksmingumą ir, svarbiausia – apie jų įtaką asmens teisei į privatų gyvenimą. ES duomenų apsaugos darbo grupė praėjusių metų pabaigoje pareiškė, kad prieš įvedant pasus su biometriniais duomenimis būtina išsami diskusija visuomenėje dėl šių dokumentų teisinių, etinių ir techninių aspektų.
Daugelyje Vakarų Europos šalių tokia diskusija vyksta ir joje aktyviai dalyvauja valstybės institucijos, visuomeninės organizacijos ir biometrinių duomenų naudojimo pasekmėms analizuoti įsteigtų institucijų ekspertai. Todėl pasų su biometriniais duomenimis pradėti naudoti neskubama – pirmiausia stengiamasi išspręsti visus esminius klausimus. Lietuvoje jokia diskusija nevyksta, o visuomenės informavimas yra panašus į viešųjų ryšių akciją ar reklamos kampaniją, kurioje biometrinių pasų įvedimas yra pristatomas tik kaip patraukli, piliečių saugumą didinanti technologinė naujovė.
Pagrindinės su biometrinių pasų įvedimu susijusios problemos yra galimi teisės į privatų gyvenimą pažeidimai – ypač dėl biometrinių duomenų specifikos ir saugojimo būdų, taip pat šių duomenų patikimumo klausimas.
Europos Tarybos reglamente (EB) Nr. 2252/2004 dėl valstybių narių išduodamų pasų ir kelionės dokumentų apsauginių ypatybių ir biometrikos standartų, kuris numatė biometrinių pasų įvedimą, yra nustatyta, kad bus naudojami veido atvaizdo ir pirštų atspaudų biometriniai duomenys. Nepaisant Europos Parlamento, Europos Sąjungos duomenų apsaugos darbo grupės ir įvairių ekspertų nuomonės rinktis saugesnius biometrinius duomenis, pavyzdžiui, rankos kontūrą, buvo pasirinkti ypač nesaugiais laikomi duomenys, nes jie atskleidžia ypatingą informaciją apie asmenį ir gali būti naudojami kartu su įvairiomis technologijomis. Pavyzdžiui, piršto atspaudų duomenys gali nurodyti įvairias genetines anomalijas ar polinkį į tam tikras ligas. Be to, jie palieka pėdsaką, o naudojant pėdsakus paliekančius biometrinius duomenis iškyla reali grėsmė, kad jie bus renkami ir saugomi be asmens sutikimo. Veido atvaizdo biometriniai duomenys gali būti naudojami kartu su nuotolinio veido atpažinimo technologija, kuri leidžia identifikuoti asmenį ir sekti jį per atstumą be jo žinios ir sutikimo. Taip iškyla reali piktnaudžiavimo ir visuotinės kontrolės grėsmė, todėl prieš įvesdama biometrinius pasus valstybė privalo imtis ypatingų priemonių užtikrinti asmenų teisę į privatų gyvenimą.
Daugiausia klausimų kyla dėl planuojamo biometrinių duomenų saugojimo Gyventojų registre. Reglamentas biometrinių duomenų saugojimo būdą paliko valstybių narių diskrecijai, nors dar svarstant reglamentą, Europos Parlamentas, Europos Sąjungos duomenų apsaugos darbo grupė ir visuomeninės organizacijos siūlė uždrausti juos kaupti duomenų bazėse ir leisti juos saugoti tik asmens dokumente, nes į duomenų bazes galima įsilaužti, klastoti, keisti ir naikinti jose saugomus duomenis. Programinei įrangai suklydus ir duomenis priskyrus ne tam asmeniui, įrodyti klaidą bus ypač sudėtinga, nes biometriniai duomenys yra laikomi unikaliais ir labai patikimais. Be to, saugant biometrinę informaciją duomenų bazėse, kils duomenų bazių susijungimo ir nekontroliuojamo duomenų panaudojimo rizika. Taip bus sukurta ypač patogi infrastruktūra valstybei sužinoti apie asmenis beveik viską.
Ši rizika yra ypač didelė Lietuvoje, kur žmonių informuotumas ir sąmoningumas duomenų rinkimo, saugojimo ir panaudojimo srityje yra žemas, duomenų registrų sistema yra ypač centralizuota ir saugomi duomenys yra gana nesunkiai prieinami trečiosioms šalims. Įvertinus šią riziką, valstybė turėtų pateikti ypač svarius argumentus, kodėl Lietuvoje yra paliekama galimybė biometrinius duomenis saugoti Gyventojų registre.
Nors dažnai skelbiama, kad biometrinių dokumentų patikimumas yra didelis, paprastai tokie teiginiai nepagrįsti – iki šiol biometriniai dokumentai niekur nebuvo ilgai ir masiškai naudojami. Priešingai, laikinosios bandomosios biometrinių dokumentų naudojimo studijos parodė, kad prognozės yra pesimistinės. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje praėjusiais metais buvo paskelbta, kad identifikavimo sistemos pagal veido biometrinius duomenis tiksliai atpažino 69 proc. sveikų žmonių ir tik 48 proc. asmenų su negalia. Pirštų atspaudų atpažinimas buvo tikslus 80 proc. atvejų. Panašūs rezultatai buvo gauti ir atlikus bandymus Vokietijoje bei JAV. Biometriniais pasais netrukus naudosis milijardai žmonių visame pasaulyje. Remiantis išankstiniais tyrimais, tai reikštų, kad milijonai žmonių bus klaidingai identifikuoti. Tai ne tik nepadidins saugumo, bet sukels nemažai sumaišties.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo įstatymų pataisų rengėjams susilaikyti nuo nepagrįstų teiginių apie ypatingą biometrinių pasų saugumą, patikimumą bei efektyvumą ir visapusiškai informuoti Seimo narius bei visuomenę apie biometrinių pasų įvedimą, biometrinių duomenų saugojimą, išsamiai paaiškinti, kodėl Lietuvoje yra paliekama galimybė biometrinius duomenis saugoti Gyventojų registre, ir aptarti galimus neigiamus padarinius teisei į privatų gyvenimą. Seimui pateiktas teisės aktų paketas turėtų būti papildytas aiškiomis nuostatomis, kurios užtikrins biometrinių dokumentų bei duomenų saugumą ir numatys atsakomybę už pažeidimus bei piliečių galimybę nuo jų apsiginti. Raginame Seimo narius atsakingai pažvelgti į siūlomų teisės aktų projektų privalumus ir trūkumus.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto vardu – Henrikas Mickevičius, direktorius
