Nors šalis ruošia daug išsilavinusio jaunimo ir investuoja į jų mokslą, darbo jiems pasiūlyti kol kas negali.
Lenkų tautybės moterys, gyvenančios Britanijoje, vidutiniškai turi daugiau vaikų nei jų tėvynainės gimtojoje šalyje. Kai prieš kelis mėnesius didžiausias Lenkijos laikraštis „Gazeta Wyborcza“ paskelbė šią žinią, tai buvo gana didelis, bet lauktas siurprizas.
Didžioji dalis žmonių komentarų atspindėjo ryškius skirtumus tarp lenkų požiūrio ir socialinės realybės. Bet kaip dėl vaikų? Kas keletą savaičių konservatyvių pažiūrų politikai vis paskleidžia pavojaus signalus apie pražūtingą demografinę Lenkijos tautos situaciją. Vidutiniškai, lenkų tautybės moteris, gyvenanti Lenkijoje, turi 1.23 vaiko ir tai yra gana liūdna žinia šalies ateičiai.
Tokį žemą gimstamumo koeficientą galėtų paaiškinti ideologija – jaunų žmonių hedonizmas. Jie praranda patriotiškumo jausmą ir tiki, kad malonumas yra svarbiausias dalykas. Tačiau tikrosios priežastys gali būti kur kas paprastesnės – prasta ar neprieinama sveikatos priežiūra, darbo vietų trūkumas, brangus pragyvenimas ir kitos. Tai, kad lenkų tautybės moterys Anglijoje turi daugiau vaikų nei, pavyzdžiui, imigrantai iš Bangladešo, iš tiesų, liudija apie liūdną Lenkijos šalies socialinę padėtį.
Blogiausia, kad didžioji dalis išsilavinusių (apie 25 metų amžiaus) jaunuolių susiduria su negailestinga darbo rinka. Ir tai nebūtinai dėl ekonominės krizės: juk Lenkija patyrė ne bendrojo vidaus produkto smukimą, bet lėtesnio vystymosi periodą. Nepaisant to, lenkų jaunuolių ateitis vis dar nėra aiški – valstybė, sumokėjusi didelius pinigus už jų aukštąjį išsilavinimą, darbo vietų jiems pasiūlyti negali. Oficialiai nedarbo lygis tarp išsilavinusių jaunuolių siekia 20proc.
Tie, kurie sugeba susirasti darbą, paprastai dirba ne pagal savo kvalifikaciją ir dažnai jiems nesiūloma jokių karjeros galimybių. Šalyje nėra jokio darbo užtikrintumo, darbdaviai darbo rinką greičiau laiko pirkėjų rinka ir tiki, kad vieną tarnautoją gali pakeisti kitu, geresniu specialistu. Jie neskuba įdarbinti, tačiau labai greiti, kai reikia atleisti.
Daugumai vakarų europiečių tai yra pažįstama situacija. Ispanijoje absolventų nedarbo lygis yra dukart aukštesnis nei Lenkijoje. Skirtumas tas, kad daugybė lenkų nedvejodami emigruoja, tokiu būdu sumažėja protestų ir judėjimų, kurie verstų politikus nerimauti ir rimčiau žiūrėti į nedarbo problemą.
Neseniai laikraštis „I Work for“ išspausdino vienos filosofijos daktarės ir teisininkės laišką, kuriame mergina pasakojo, kad turėdama tokį išsilavinimą negalėjo rasti net paprasčiausio darbo. Kai ji bandė įsidarbinti biuro asistente, firmos direktorius jai pasiūlė tapti jo meiluže. Jo laiškas skambėjo maždaug taip: „jeigu su tuo nesutinkate – galite net neatsakyti į laišką– man nerūpi ką jūs galvojate.“ O dabar įsivaizduokite, ką reikia daryti su 50 000 absolventų, kurių kiekvienais metais vis daugėja, tokioje darbo rinkoje.
Galbūt pirmiausia reikėtų pradėti spręsti valstybės vykdomos politikos neefektyvumą. Dviem didžiosioms šalies politinėms partijoms vadovauja penkiasdešimtmetis ir šešiasdešimtmetis vyrai, kurie užaugo kovodami su komunizmu. Jie užsimena apie jaunimo problemas, bet ne daugiau. Sprendimai, kuriuos valstybė gali pasiūlyti – tai tam tikrų mokesčių darbdaviams, siūlantiems darbą diplomuotam jaunimui, mažinimas. Paskutiniais skaičiavimais, 2009 metais nuo 1,8 iki 2,4 mln. lenkų tautybės žmonių, daugiausia jaunimo, dirbo užsienyje. Neatsižvelgiant į krizę vakaruose, jie neketina grįžti atgal, o kai kurie jų net siunčia pinigus namo.
Politikai tegali pasakyti „mes norime, kad jaunimas gyventų ne Londone, bet Lenkijoje“. Iš tikrųjų, kiekvieną kartą jiems taip pasakius, jie jaučia palengvėjimą. Jie džiaugiasi, kad jaunimas emigruoja: jokių protestų, jokių nusikaltimų, jokių problemų.
