Šis straipsnis tęsia straipsnių ciklą apie savanorystę ir su savanoriais dirbančias organizacijas ciklą. Šiame straipsnyje pristatome socialinės srities savanorystę su negalią turinčiais žmonėmis. Siūlome susipažinti su „Šviesos dirbtuvėlių“ bendruomene.
Buvimas kartu su proto negalią turinčiu žmogumi kiekvienam kelia nemažai jausmų. Dažnai tie jausmai nebūna malonūs. Gali kilti gėda prieš aplinkinius dėl neįprasto jo elgesio, gali būti baisu, nes ne visada galime nuspėti ir suprasti elgesio priežastis, pyktis, kad kitam kažkas nepavyksta, ką patys padaryti galime gana lengvai. Gana sunku suprasti, kad tam tikras kito žmogaus elgesys keistas ir nesuprantamas mūsų pasaulyje, o kito žmogaus pasaulyje visiškai natūralus. O ar galite įsivaizduoti save neieškant elgesiui paaiškinimų, priežasčių ir pateisinimų? Būti pačiam ir leisti kitam būti nereikalaujant, nieko nesitikint, patirti laisvę nuo kitų ir savęs didelis menas ir dovana.
Kalbėdami apie negalią turinčio žmogaus integraciją į visuomenę susiduriame su tokiais terminais kaip užimtumas, institucija, globa ir kt. Kuriamos prieglaudos, slaugos namai ir kitos didžiulės struktūros. Jose gyvenančių žmonių skaičius gerokai viršija darbuotojų skaičių, o ir tie patys darbuotojai dažnai pavargę ir nemotyvuoti, kažkam daugiau kaip kasdienė priežiūra. Čia pamirštama tai, nuo ko atrodo viskas prasideda. Santykio su kitu kūrimas. Reikia daug jėgų ir sąmoningumo atsistoti lygus su lygiu greta žmogaus su proto negalia. Leisti jam klysti ir būti šalia jei tai atsitinka. Prisiimti palydovo, o ne mokytojo vaidmenį. Užsimezgus tikram pasitikėjimui įmanoma pastebėti dalykus, savybes, pajėgumus, kurie kitaip gali slėptis kažkur toli už mūsų akiračio.
Galimybę kurti santykį ir jame atrasti tai, ko kiekvienas ieško skirtingo, turi kiekvienas apsilankęs Kaune įsikūrusioje organizacijoje „Šviesos dirbtuvėlės“. Ši bendruomeninė organizacija keturis kartus per savaitę kviečia pas save žmones su proto negalia ir savanorius praleisti kartu dieną. Organizacijos pamatus padėjo Gedo Malinausko noras kurti kažką panašaus į visame pasaulyje paplitusią „Arkos“ bendruomenę panašią organizaciją. Daugumoje „Arkos“ bendruomenių, proto negalią turintys gyvena kartu su asistentais. Bendruomenėje jaučiamas lygiavertiškumas, dvasingumas bei orientacija į žmogų.
Pradžia buvo gana paprasta. Pirmieji bičiuliai, taip vadinami „Šviesos dirbtuvėlių“ lankytojai, susirinkdavo praleisti dieną kartu Kauno piligrimų centre. Kaip teigė viena iš dirbtuvėlių darbuotojų, Ugnė, būnant kartu matėsi, kad keičiasi ir proto negalią turintis ir kartu su juo būnantis žmogus. Ugnė pastebi, kad į dirbtuvėles ateinantys žmonės mokosi iš negalią turinčių paprastumo ir savęs priėmimo nekeliant didelių reikalavimų. Kaip sako Ugnė „Žmogus su negalia elgiasi kaip elgiasi, negalvoja apie tai, yra natūralus ir tai užkrečia“. Tai atpalaiduoja ir kasdieniame gyvenime. Žmonės pamato, kad galima būti savimi ir yra daug šansų, kad toks gali būti priimtas.
Taigi, Gedas Malinauskas ir būrelis bendraminčių ėmė ieškoti galimybių kurti bendruomenę, kurioje būtų galima būti ilgesnį laiką, kuri turėtų „savą kampą“. Šiuo metu bičiuliai renkasi keturis kartus per savaitę. „Šviesos dirbtuvėlės“ yra tapę tarptautinės „Arkos“ bendruomenės federacijos dalimi. Savo darbo dėka nedidelis būrelis bendraminčių įkūrė bendruomenę, kurioje kas savaitę lankosi apie dvidešim trys proto negalią turintys žmonės ir būrelis ilgalaikių ir trumpalaikių savanorių bei darbuotojų. Visi kartu meldžiasi, planuoja dienos darbus, prižiūri nedidelį daržą, gamina maistą, daro rankdarbius.
„Švieos dirbtuvėlių“ darbuotoja Ugnė, kalbėdama pabrėžia, kad čia svarbiausias santykis. Visa kita yra tik priemonė jam kurti. Tiek lysvių kasimas darže, tiek maisto ar rankdarbių gamyba yra būdas būti kartu ir kalbėtis. Su kiekvienu atėjusiu kuriamas individualus santykis. Per tai padedama sau ir kitam žmogui pamatyti neatrastas galimybes. Žmogus turi galimybę mokytis kai kuriose vietose įsipareigoti, o kai kuriose dalykus šiek tiek „paleisti“. Ugnė džiaugiasi, kad yra žmonės, kurie užeina keletą kartų, ateina kai gali ir prisideda prie jų veikos. Tačiau kartu bendruomenė jaučia ir pagalbos rankų trūkumą. Reikia žmonių, kuriais būtų galima kliautis planuojant veiklas. Tuomet būtų galima galvoti apie darbo laiko plėtrą, tai duotų stabilumo. Todėl labai laukiami žmonės galintys savanoriauti ilgesnį laiką, galintys ateiti sutartu laiku ir norintys dalintis atsakomybėmis.
Bendruomenės narys Renatas, noriai bendraudamas, pasakojo apie tai, kad niekur kitur negauna tokių atsakingų darbų, kaip malkų nešimas, daržo kasimas. Jei nebūtų tokios vietos, sako jis, būčiau namuose, o dabar ateinu, su visais sutariu, visi čia geri. Paklaustas apie artimiausių savaičių planus, Renatas, sako „Ateisiu čia. Laukiu, kol galėsiu dirbti darže“.
Bendraujant su bendruomenės nariais lieka įspūdis, kad žmonės ten kažką randa. Leisdami dienas kartu žmonės mokosi vienas iš kito. Atranda naujus dalykus apie save ir kitus sutiktuosius.
Actio Catholica Patria savanorių centras
www.patria.lt
