Argumentai už
Atnaujintos diskusijos iniciatorius Tarybos narys konservatorius Aurimas Nausėda argumentuoja, kad Katedros pašonėje esantis paminklas skirtas tik sovietiniams kariams, o ne žuvusiems 1944-1952 metais už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, 1941 metų birželio sukilimo prieš Sovietų Sąjungą ir kitiems laisvės kovų dalyviams. Be to, A. Nausėda pastebi, kad šis paminklas nėra miesto centrinės aikštės traukos zona, o šio paminklo užrašas esą formuoja nuomonę, kad nebuvo SSRS agresijos prieš Lietuvą.
„Projektavimo užduoties atskira pozicija siūlau iškelti Prisikėlimo aikštėje esantį sovietinių karių kapinių kompleksą, užimantį 37 x 36 metrų plotą ir suderinus su Rusijos ambasada su derama pagarba perlaidoti ten galimai esančius 53 Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių Sovietų Sąjungos karių palaikus“, - savo tinklaraštyje rašo A. Nausėda.
Ar čia verta ieškoti istorinės tiesos?
Šiaulių universiteto Istorijos katedros docentas daktaras Simonas Strelcovas teigia, kad vadinamasis Amžinosios ugnies obeliskas jau ne pirmą kartą tampa viešų diskusijų tema. „Deja, kaip taisyklė, prieš rinkimus. Paminklo pastatymo aplinkybės žymi niūrų Lietuvos istorijos laikotarpį, kuriam sunku būtų rasti atitikmenų. Paminklas, kurio „amžinoji ugnis“ jau kuris laikas nedega, buvo pastatytas siekiant įamžinti žuvusių mūšiuose dėl Šiaulių sovietinių karių atminimą ir realybėje, neturi nieko bendra nei su A. Nausėdos minimomis Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietams aukomis, nei su Birželio sukilimo dalyviais. Šito a priori niekaip negalėjo būti, todėl nežinant bendro konteksto sunku komentuoti mintį dėl miesto centrinės aikštės istorijos iškraipymo“, - sako S. Strelcovas.
Jo teigimu, tai iš esmės du niekaip tarpusavyje istorinėje perspektyvoje nesąveikaujantys lygmenys, kuriuos sieja tik tai, kad obeliskui savo metu buvo parinkta to paties sovietinio „režisieriaus“ vieta, kaip ir kituose miestuose ir miesteliuose – centrinė miesto dalis.
„Tačiau istorinės tiesos paieškomis šioje vietoje nereikėtų užsiimti, kadangi ji nepaslėpta. Esamoje situacijoje derėtų išskirti keletą dėmenų – kapines ir/ar palaidojimo vietą bei obeliską kaip atminimo ženklą. Pirmuosius du galėtų pakomentuoti kultūros paveldo specialistai, tuo tarpu daugiausia emocijų kyla dėl obelisko ir tos informacijos, kuri jame užfiksuota“, - sako S. Strelcovas.
„Britų rašytojas Džordžas Orvelas savo romane „1984-ieji“ išsakė genialią mintį: „Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį, o kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį“. Pasak autoriaus, atskirti nuo Istorijos plačiąja prasme, gyventojai netenka savęs ir kitų palyginimo galimybės. Ir tuomet, juos galima paversti lengvų manipuliacijų objektu. Kontroliuoti visuomenės atmintį, valdžios atstovams, pasak Dž. Orvelo, svarbu, kadangi istorijos pažinimas gali tapti alternatyvių sprendimų paieškomis ir kitokios nuomonės atsiradimui. O tai valdžiai paprastai nepriimtina“, - aiškina S. Strelcovas.
Perkėlimas: o kam istoriją „daryti patrauklią“?
Pasak S. Strelcovo, ir šioje vietoje reikia elgtis labai apdairiai. „Sprendimų gali būti keletas – pakeisti patį obeliską, palikti obeliską, tačiau pateikti išsamesnį, ne klaidinantį užrašą, iškeldinti ir perlaidoti palaikus. Visi jie turi savų trūkumų. Argumentas, kad šis paminklas nėra miesto centrinės aikštės traukos zona, patraukli miestiečiams, Šiaulių miesto svečiams bei nėra mėgstamas miestiečių, skamba keistokai. Sunku įsivaizduoti paminklą, pastatytą kapinėse arba palaidojimo vietoje, kuris būtų patrauklus miestiečiams ir miesto svečiams. Ką tai reiškia – patrauklus paminklas? Ko gero, svarbiau, kokią informaciją gali perduoti šis paminklas. O informacija turėtų būti pakankamai aiški – čia palaidoti žmonės, sovietų kariuomenės kariai žuvę reokupuojant Lietuvą“, - paaiškina S. Strelcovas.
Jo teigimu, iškėlus ir perlaidojus palaikus problema tarsi išnyktų, tačiau tai tik paviršinė prielaida. „Svarbu suprasti, kad istoriniai faktai yra neatsiejami nuo vertybių. Iškėlus iš miesto centrinės dalies kapines, tarsi apsivalytume nuo savo pačių istorijos. Padarytume ją „patrauklesnę“ be nemalonių epizodų. Bet tie įvykiai buvo ir ne vienam atnešė daug karčios patirties. Negalima atlikti istorijos selekcijos ir palikti tik tai kas miela, didvyriška ir patrauklu. Juk Holokausto metu išnaikintų bendrapiliečių žudymo vietas žyminčios lentelės yra išbarstytos po visą Lietuvą. Ir labai galimas daiktas, kad kai kam šiandien atrodo nepatraukliai. Deja, tai taip pat mūsų istorijos dalis. Kaip ir sovietų okupacija, kaip ir žuvę jos metu žmonės“, - istorinės tiesos principą analizuoja S. Strelcovas.
Pasak docento, istorija nėra sterili, joje daug nemalonių dėmių. Tačiau reikia turėti drąsos į jas pažvelgti, iš jų mokytis ir jų nekartoti. „Kapinės su tinkamu informaciniu užrašu ilgalaikėje perspektyvoje galėtų duoti ne mažiau, o gal ir daugiau naudos tiek miestiečiams, ypač jaunimui, tiek ir miesto svečiams, nei jų iškėlimas“, - reziumuoja S. Strelcovas.
Kainuos brangiai
Menotyrininko profesoriaus Vytenio Rimkaus teigimu, reikia nepamiršti, kad visi darbai pareikalaus daug lėšų. „Tai yra pirmiausia daug daug milijonų litų. Tai juk kiekvieno kapo perlaidojimas, turi būti švininis karstas - viskas turi vykti pagal tarptautines taisykles, kitaip atkasti negalima. Ir visa eilė kitų reikalų. Mano nuomone, jos turėtų likti tokios, kokios yra, ir jokių invazijų nereikia“, - sako V. Rimkus.
Pasak profesoriaus, šitose, o ypač Klaipėdos kapinėse tarp žuvusių sovietų armijos karių yra ir lietuvių, kurie buvo per prievartą mobilizuoti. „Ir žinote, yra tarptautinė nuostata – visų sąjungininkų, žuvusių Antrajame pasauliniame kare, kapai yra neliečiami. Ir čia bus ne vien Lietuvos reikalai, ir ne vien Rusijos, bet čia būtų lygiai taip pat Anglijos ir Amerikos reikalai – ten yra bendros sąjungos. Taip kad čia yra toks patriotiškas opozicijos pasireiškimas. Kapų požiūriu patriotizmas neveikia – reikia teisingai puoselėti ir prižiūrėti savus kapus, bet neardant nieko, kas buvo“, - teigia profesorius.
Tačiau, pasak V. Rimkaus, jeigu atsirastų ta daugybė milijonų – kodėl gi ne, prašom. „Bet tai dalykas, kurio nevertėtų judinti“, - pabrėžia profesorius.
Darbus rekomeduojama nukelti į ateitį
Skulptorius Gintautas Lukošaitis, primena kad anuomet buvo įprastas dalykas savo kareivius „susilaidoti“ miestų centruose.
„Tie kareiviai niekuo dėti. Tai yra žuvę žmonės, bet jie turėjo būti palaidoti kapinėse. Anuomet sulaidoti kareivius siekta grynai ideologiniais tikslais ir tas simbolis labai aiškus: taip, tai yra ženklas, mirusiais žmonėmis spekuliuojama ir bandoma ženklinti užkariautas teritorijas. Tačiau ten nėra viskas taip akivaizdu, kaip kitur. Pavyzdžiui, Taline yra didelis kareivio mauzoliejus didelėje aikštėje, kur renkasi žmonės“, - sako G. Lukošaitis.
O pas mus, pasak skulptoriaus, yra gana kuklus kapinių kompleksas. „Iš principo, aš pasisakyčiau, kad tie kareiviai turėtų būti, atiduodant mirusiems pagarbą, gal kažkada ateityje sulaidoti kapinėse, rusų kapinėse ar kareivių kapinėse – nesvarbu. Bet dabar būtent šiuo momentu, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę situaciją, tokios akcijos atrodo kvailos. Nėra žūtbūtina dabar, šiuo momentu, iškelti kompleksą“, - sako G. Lukošaitis.
Pasiteiravus, kaip išlikę objektai atrodytų šalia rekonstruotos aikštės, G. Lukošaitis atsakė, kad pirmiausia visiškai nieko nėra – nei projektų, nei sutarimo, kad Prisikėlimo aikštė bus rekonstruota. „Pradedama, kaip visada, kažkokią detalę kapstyti ir problemą kelti, bet nieko dar nėra. Nėra jokio sutarimo, kad bus aikštė, nekonkretizuota, kas tie kapai, ką jie reiškia, ir ką su jais daryti. Reikia labai argumentuotai spręsti šį kausimą. O prieš ką nors darant reikia pasiruošti, kadangi čia yra jautrūs dalykai“, - reziumuoja G. Lukošaitis
Dina RAKAUSKIENĖ
