Kai Justinas Basettas ėjo į pokalbį dėl naujo darbo, jis tikėjosi įprastų klausimų. Tad jis nustebo išgirdęs netikėtą klausimą: koks jo „Facebook“ vartotojo vardas ir slaptažodis.
J. Bassettui, Niujorke gyvenančiam statistikos ekspertui, atsakius į porą klausimų, potenciali darbdavė įsijungė „Facebook“, tačiau ji negalėjo matyti jo privataus profilio. Tada ji paprašė, kad jis duotų savo prisijungimo duomenis.
J. Basettas atsisakė ir atsiėmė savo paraišką, teigdamas, kad nenori dirbti kompanijai, kuri prašo asmeninės informacijos. Tačiau darbo rinkai tobulėjant, kiti kandidatai irgi susilaukia panašių klausimų ir kai kurie negali sau leisti juos ignoruoti.
Besistengdamos ištirti būsimus darbuotojus, kai kurios įmonės ir vyriausybės agentūros ne tik užmeta akį į žmonių profilius socialiniuose tinkluose, bet ir prašo prisijungimo duomenų, tam kad galėtų geriau apsižvalgyti.
„Tai tas pats, kas prašyti kažkieno namų raktų“, - sako teisės profesorius ir buvęs prokuroras Orinas Kerras. Pasak jo, tai yra „baisus privatumo pažeidimas“.
Dėl tokios praktikos legalumo iškilo daug klausimų. Merilendo ir Ilinojaus valstijose galvojama išleisti įstatymą, kuris uždraustų viešoms įstaigoms prašyti prisijungimo duomenų.
Kompanijos, kurios nereikalauja slaptažodžių, imasi kitų žingsnių – prašo kandidatų socialiniuose tinkluose pridėti žmogiškųjų išteklių vadybininkus prie draugų, ar prisijungti prie tinklo darbo pokalbio metu. Po įdarbinimo, kai kurių darbuotojų prašoma pasirašyti sutikimą, kad šie socialiniuose tinkluose nekalbės blogai apie savo darbdavį.
Prašyti kandidato slaptažodžio labiau įprasta viešose įstaigose, kurios ieško teisėtvarkos pareigūnų, pavyzdžiui, policininkų ar pagalbos linijos darbuotojų.
Vienas iš saugos darbuotojų Merilendo valstijoje buvo išėjęs neapmokamų atostogų dėl savo mamos mirties. Jam grįžus į darbą, vadovai paprašė jo prisijungimo duomenų tam, kad galėtų patikrinti ar darbuotojas neturi ryšių su nusikaltėliais. Kadangi jis nenorėjo prarasti darbo, sutiko duoti savo slaptažodį.
Iki pernai metų Bozemano miestas Montanoje turėjo vos ne tradiciją prašyti kandidatų jų elektroninio pašto, socialinių tinklų ir kitų internetinių paskyrų slaptažodžių. O iki 2006 metų, vienas Ilinojaus šerifo biruas prašydavo kandidatų darbo pokalbio metu prisijungti prie savo paskyrų.
Vyriausias pareigūnas Rusty Thomasas teigia, jog, nors priklauso nuo situacijos, įsidarbinimo galimybės sumažėtų, jeigu kandidato profilyje būtų rasta nuotraukų ar santykių su nepilnamečiais, nelegalaus elgesio įrodymų.
Tuo tarpu Spotsylvanijos grafystėje, šerifo departamente yra prašoma kandidatų pridėti prie draugų tyrėjus, jei šie nori gauti darbą pagalbos linijoje ar teisėtvarkoje.
„Praeityje mes kalbindavome draugus ir kaimynus, tačiau dabar mes pamatėme, kad kandidatai daugiau bendrauja socialiniuose tinkluose nei su tikrais draugais“, - sako kapitonas Mike'as Harvey'is. - Jų virtualūs draugai žino daugiau nei žmogus, gyvenantis už kelių metrų nuo jų.“
E. Chandlee Bryan, karjeros patarėja ir knygos „Twitter darbo paieškos gidas“ autorė, teigia, kad darbo ieškantys žmonės turi gerai apgalvoti, kas yra jų socialiniuose tinkluose.
Kitos kompanijos naudoja trečias šalis, kad galėtų iš socialinių tinklų išgauti informacijos. Jos naudoja programas, kurios su darbuotojo sutikimu leidžia kartais gauti informacijos apie darbuotojo profilį.
Nors „Facebook“ sąlygos neleidžia išduoti slaptažodžio, jos neturi didelio teisinio svorio. Tad laimėti teisme prieš landžias darbovietes nepavyktų.
J. Bassettui pasisekė, jog jis galėjo sau leisti atsisakyti darbo lobizmo firmoje, kurioje buvo paprašytas išduoti „Facebook“ slaptažodį.
„Aš manau, kad prašyti prisijungimo duomenų yra regresyvu, - sako jis. - Jei tau reikia išmaitinti tris vaikus, tu negali leisti sau apginti savo įsitikinimų.“
