Būrėja Vaiva Budraitytė švyti. Šią vasarą ji susituokė su savo draugu fiziku, astrologu ir meditacijų mokytoju Gaudentu Naujoku.
Pirmą kartą moteris ištekėjo devyniolikos, santuoka truko dvidešimt dvejus metus. Pora susilaukė dviejų vaikų: dukters Marijos ir sūnaus Simono. Dabar namuose Vaivą supa tik vyrai: sutuoktinis ir sūnus. Dukra antrą kartą sėkmingai ištekėjo ir su mylimu vyru susilaukė dukters Benignos Mortos. Aplinkiniai tikina, kad močiutė su anūke itin panašios.
Pasirodė... negražus
- Kaip susipažinote su Gaudentu? Prisimenate pirmąjį įspūdį?
- Mes per darbą pažįstami jau penkiolika metų. Žinojau, kad Gaudentas labai protingas. Dar dabar prisimenu, kad jį pirmą kartą pamačiusi pamaniau: „Gal jis ir protingas, bet kaip reta negražus žmogus.“ Aš jam labai draugiška pasirodžiau. Jo žmona nepaprastai graži moteris, jų visa šeima buvo šauni.
Mes su Gaudentu darbo klausimais keletą kartų per metus matydavomės. Jei ne darbas, bendri interesai, kažin ar būtume susidraugavę. Mes labai vienas kitam tinkame, net aplinkiniai tai pastebi.
- Daugiau pranašumų ar trūkumų turint panašią veiklą?
- Mūsų amžiuje gerai panašus darbas, bendri interesai. Mudviejų peštynės menkos, dažniausiai nesutariame darbo klausimais. Kiekvienas turi savo sistemą ir ją gina.
Juodas „adamsiškas“ humoras
- Kokioje šeimoje užaugote?
- Manau, kad šeima vaikui daro didelę įtaką. Kvailystė, jei kas tai neigia. Šeimoje esu vyriausia, turiu dvi seseris. Kaip ir visi vyresnėliai, turėjau didesnę atsakomybę, įsipareigojimų tėvams, jiems daugiausia padėdavau buityje. Todėl daug ko išmokau, tapau savarankiška.
- Dabartinė jūsų šeima panaši į tą, kurioje augote?
- Ne, nėra net ką lyginti. Viskas kitaip. Mūsų namuose standartiniai santykiai neįmanomi. Aplinkiniai stebisi, kaip mes bendraujame, tarkim, žentas apkabina mane, pasako gerą žodį, jie mano, kad tai parodomoji pusė - cirkas.
Labai šiltai bendraujame, bet kartu pasižymime juodu „adamsišku“ humoru. Žentas pirmus metus išsigandęs buvo. Prisimenu, kažkada dukra užsuko ir klausia, kaip sekasi. Sakau: „Na kaip... vergai lauke, o savininkas knygą skaito.“ Suprask - žentas su Gaudentu sode dirba, o šeimininkas Simonas mokosi. Vyrukas net įsižeidė, paskui priprato. Ir Gaudentui teko su manimi supanašėti.
Štai Simono mergaitės tėvai bendrauja kaip ir mūsų šeima. Todėl jam labai smagu. Mes vieni kitus puikiai suprantame, laisvai bendraujame, nebijome, kad vieni ar kiti įsižeis.
- Palaikote ryšius su pirmuoju vyru?
- Buvome kartu nuo šešiolikos, sukūrėme šeimą, jeigu būtų buvę viduramžiai, galėjau saugoti šeimą, bet kartais yra laimė išsituokti. Žinoma, skyrybos visada sunkios, lieka nuoskaudų. Tačiau neįsivaizduoju, kaip būtų galima 20 ar 30 metų nugyventi kartu, o paskui lyg niekur nieko liautis bendrauti. Juk vyras tampa kaip brolis, buvusi žmona kaip sesuo. Sieja bendri interesai, vaikai. Pirmasis vyras nesukūrė kitos šeimos, bet jei ir vestų, juk tėvu dėl to nenustotų būti. Jei jis bus Lietuvoje, tai mes visi kartu ir Kalėdas švęsime, juk čia ir jo vaikai, anūkė.
("LŽ" nuotr.)
Tradicija - ankstyvos vedybos
- Kokia močiutė esate?
- Mama tapau dvidešimties, labai laukiau vaiko - itin stiprus motinystės instinktas buvo. Aš ir šiandien iki beprotybės myliu savo vaikus, todėl negaliu suprasti tų, kurie sako, kad labiau myli anūkus.
Kai savo vaiką augini, jauti labai stiprią atsakomybę, o kai yra anūkai, tai lieka tik džiaugsmas. Atsakomybė ir rūpesčiai tenka tėveliams. Tau telieka džiaugtis švariu, kvepiančiu, besišypsančiu kūdikėliu. Tačiau seneliu netapsi, nepabuvęs tėveliu.
Laukiu dabar, kada paaugs anūkė, nes man patinka jau mąstantys, kalbantys vaikai, kad būtų galima kartu piešti, mokytis skaičiuoti, rašyti. Jau dabar esu knygelių, raidynėlių pripirkusi. Planas parengtas. Dukra juokiasi: „Neleisiu, kad anūkė išpildytų visas tavo svajones.“
Pati iki mokyklos augau kartu su močiute Pašyšiuose. Išore itin panaši esu į tėvo mamą.
- Dukra anksti ištekėjo?
- Pirmą kartą ištekėjo dvidešimties. Manęs nepaklausė, bet bent jau dėl vaikų paklausė - nesusilaukė su pirmuoju vyru - buvo aišku, kaip viskas baigsis. Dvejus metus pagyveno ir išsituokė.
Labai didžiuojuosi, kad ji nėra tokia kaip kitos Lietuvos moterys, kurios kenčia, laukia, kol kažkas pasikeis, tampa aukomis. Dabar viską susitvarkė, turi mylinčią šeimą.
- Gal ir sūnus greitai ves?
- Manau, ir Simonas anksti ves. Jo mergina labai šauni. Sakė, kad aštuoniolikos tuoksis. Gal luktels metus. Vis dėlto nenustebčiau, jei devyniolikos bus vestuvės.
Per 20 gramų - nesveika
- Dėl ko tenka pabarti vaikus?
- Jeigu Simono trimestre koks aštuntukas išlenda netyčia. Juk greitai baigs mokyklą, nori studijuoti režisūrą.
Vaikas yra vaikas, jis gali ir patingėti, padaryti atmestinai. Geriau jau nedaryk, nei daryk bet kaip. Susitark su manimi, kad padarysi po valandos, pusdienio ar rytoj, bet padaryk kaip pridera. Kitaip darysi dvidešimt kartų - dieną naktį, kol tinkamai padarysi. Vaikai tai jau žino... Vieną kartą Simonas būdamas dar pradinukas grindis dvylika kartų plovė.
Vieną pusę gerai, kitą - vėl valdiškai. Galiausiai suprato, kad geriau iš karto užtrukti 20 minučių, o ne 2,5 valandos. Žinoma, visko būna. Šiaip jis sveikuolis, nevalgo mėsos - vegetaras. Prisimenu kaip šešerių grįžęs iš močiutės pasakojo, kad ši liepė valgyti pieniškas dešreles su majonezu. Jis tvirtai atsisakė. Močiutei teko išvirti bulvių košytės su pieneliu. Jis ir nerūko, tik vyno lašelį išgeria.
- Gal rūko, tik nepagavote?
- Tikrai žinau, kad nerūko. Pats sakė, kad kai septynerių patraukė su draugais po medžiais, tada ir metė. Dabar mokykloje dalyvauja programose prieš rūkymą.
Toks pats sveikuolis kaip mano tėvas. Mudvi su dukra galėtume išgerti butelį vyno, o su juo tikrai ne. Iškart sako: „Mamuže, daugiau kaip 20 gramų nesveika!“
Aš ir pati praktikuoju sveiką gyvenimo būdą. Visada buvau vegetarė, meditavau, badavau. Pirmasis vyras palaikydavo tokį mano gyvenimo būdą, Gaudentas taip pat skatina.
- Kaip sutariate su dviem Gaudento sūnumis?
- Jie kitaip augo, itin savarankiški - nelabai nori kartu su tėvais leisti laiką. Šeimoje buvo kareiviškas auklėjimas. Gaudentas įsitikinęs, kad berniukus reikia griežtai auklėti.
Juk buvo fiziko ir chemikės šeima - viskas vyko taip, kaip reikia, o mes visi „paplaukę“. Labai skirtingos mūsų šeimos.
Iš pradžių Gaudentui buvo labai sunku, viską vertindavo kaip vaikų lepinimą. Kur jau čia vaikų lepinimas - gulime visi ant žemės ir valgome iš vieno dubens želę? O jis pakraupo tai pamatęs.
Vėžio diagnozė
- Atrodo, kad jums visada sekasi. Būna sunku?
- Man būna sunku, buvo situacija, kai vos namo nepraradau. Visko būna, tik tiek, kad esu nepataisoma optimistė. Žmonės mano, kad jei esi optimistas, tai neturi problemų, bet jų tiek pat, jei ne daugiau.
Kai buvau beveik keturiasdešimties, man diagnozavo vėžį. Apsidžiaugiau, apėmė tokia euforija, kad bus labai gerai: aš mirsiu, vyras ves, ką norės, vaikai bus prižiūrėti ir viskas gerai išsispręs. Buvau labai darbinga, tiesiog ant sparnų skraidžiau.
Maniau: koks sunkus mano gyvenimas ir štai gavau rimtą ligą, bet galėsiu visus reikalus užbaigti ir numirti. Paskui man gydytoja pasakė, kad tai buvo tokia mane apnikusi depresija.
Kūčių dieną man pranešė, kad diagnozė nepasitvirtino: nereikėjo nei chemoterapijos, nei švitinimo.
Kodėl tiek daug menininkų kalba apie savo ligas, pasakoja, kaip kovoja su vėžiu. Ne todėl, kad jiems smagu. Kad kiti žinotų, jog žmonės iš žurnalų viršelių taip pat serga. Jie nori parodyti pavyzdį, kad nereikia pasiduoti ligai, reikia kabintis į gyvenimą ir keisti gyvenimo būdą.
- Nebijote kalbėdama apie savo šeimą išbarstyti jos laimės?
- Visada pabrėžiu, kad norint turėti gražius santykius šeimoje reikia daug bendrauti, turėti bendros veiklos. Vaikai į mano darbo grafiką kartkartėmis įrašo: mamos ir sūnaus diena, mamos ir dukters diena, mamos ir vaikų diena, šeimos diena. Tai reiškia, kad tą dieną mes kartu leisime laiką.
Mes drauge piešiame, tapome, lipdome, žaidžiame šachmatais, kepame pyragus, Simonas domisi valgių gaminimu, tai mus visus kartais palepina.
Stengiamės įdomiai gyventi, todėl kitiems tai atrodo netikra, mano, kad mes labai turtingi. Kai kas tuo nepatikės, bet, pavyzdžiui, į keliones mes išsiruošiame išsimokėtinai.
