2012 metais sukaks 20 metų, kai bankroto keliu pasuko didžiosios Tauragės įmonės – Skaičiavimo mašinų elementų gamykla, Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatas. Po to kūrėsi ir bankrutavo naujos – mėsos, žuvies perdirbimo, baldų gamybos įmonės. Dar vėliau veiklą pradėjo ir žlugo naudotus automobilius gabenusios įmonės. Ypač verslo įmones praretino ekonominės krizės.
„Tauragės kurjeris“ pakalbino Juozą ŽVIRBLĮ, kuris pirmasis mūsų rajone tapo įmonių bankroto administratoriumi ir tebedirba iki šiol.
– Bankroto administratoriumi pradėjote dirbti 1995 metais, žiauriais verslo konkurencijos laikais. Pirmoji ir sėkmingai užsibaigusi byla – buvusios jūsų pirmosios darbovietės – Skaičiavimo mašinų elementų gamyklos („Tevitos“) įkeisto turto išvadavimas iš banko pinklių. Ko pasimokėte dirbdamas šį darbą 16 metų, juk teko girdėti grasinimų, maldavimų, matyti žmonių ašaras?
– Pirmoji byla – dėl UAB „Tevita“ „Apus“ bankui (jam tuo metu vadovavo vis dar garsus Algimantas Čekuolis) įkeisto turto. Pavyko šią bylą laimėti. Gamykla atgavo pinigus, darbuotojams buvo sumokėti atlyginimai. Pardavinėdami UAB „Tevita“ pastatus, stengėmės išvengti kolūkių fermų likimo, siekėme, kad juos nupirktų verslininkai, kurie plėtos gamybą. Dirbdamas bankroto administratoriumi, išmokau būti konkretus, klausimų, kuriuos galiu išspręsti tuoj pat, niekada neatidedu kitam kartui.
– Kodėl bankrotai per Tauragę ritosi tarsi bangomis – bankrutavo didžiosios įmonės, vėliau – keletas mėsos perdirbimo įmonių, dar vėliau – nemažai naudotų automobilių vežėjų?
– Didžiosios sovietinių laikų Tauragės įmonės bankrutavo, nes buvo neprisitaikiusios dirbti laisvosios rinkos sąlygomis. Vėliau bankrutavo tos įmonės, kurių vadovams neskirta būti verslininkais. Ne visi gali būti verslininkai, ne visi gali vadovauti bendrovėms, todėl jų vadovaujamos bendrovės bankrutuoja. Bankrutuoja tie, kurie netobulėja, neinvestuoja į save ir į gamybą. Pastebiu, kad kuo mažesnis įmonės vadovo išsilavinimas, tuo didesnė tikimybė, kad įmonė bankrutuos. Tauragės bėda ta, jog įmonei susidūrus su sunkumais retas vadovas kreipiasi pagalbos į specialistus.
– Kaip keičiasi Bankroto įstatymas ir procedūros, kas dėl tų pokyčių laimi?
– Įmonių bankroto įstatymas keitėsi tris kartus – 1992, 1997 ir 2001 metais, o taisomas jis kas keletą mėnesių. Seimo nariai jį vis tobulina, vis ką nors pakeičia. Pakeitimai naudingi bankrutuojančių įmonių darbuotojams, jie greičiau nei anksčiau atgauna neišmokėtus atlyginimus. Prieš keletą metų atlyginimai bankrutavusių įmonių darbuotojams būdavo išmokami maždaug po metų, dabar – maždaug po pusės metų. Pakoregavus įstatymus sukonkretinta bankroto iškėlimo procedūra, todėl dabar viskas vyksta sparčiau.
– Jūs bankroto administratoriumi dirbate visoje apskrityje, kokių verslo šakų bendrovės dažniausiai bankrutuoja, kuo šiuo požiūriu rajonai skiriasi vienas nuo kito?
– Šiuo metu du trečdaliai bankroto bylų iškeliama naudotų automobilių prekyba besiverčiančioms įmonėms. Rečiau bankrutuoja tos įmonės, kurioms vadovauja savo srities specialistai. Pavyzdžiui, baldų gamybos įmonė nebankrutuos, jei jos vadovas dar sovietų laikais dirbo baldų gamybos įmonėje ir turi daug patirties. Tauragės rajone bankrutuoja statybos, naudotų automobilių gabenimo įmonės. Jurbarko rajone – žemės ūkio bendrovės, medžio apdirbimo įmonės, Šilalės rajone – medžio ruošos įmonės. Pastebiu, kad Tauragės verslo įmonės – gerokai aukštesnio lygio nei Jurbarko ar Šilalės įmonės. Tauragės įmonėse daugiau darbuotojų, didesnės apyvartos.
– Kai kalbama apie bankrotą, neretai teigiama, kad įmonės bankrotas nereiškia jos išnykimo, o tik tai, kad pasikeičia jos savininkas, tačiau gyvenimo tikrovė nedažnai šį teiginį patvirtina. Kiek Jūsų praktikoje buvo tokių pavyzdžių, kai bankrutavusi įmonė tik pakeitė savininką ir po to sėkmingai dirbo? Ko reikia, kad bankrutavusios įmonės būtų išsaugotos?
– Mano darbe buvo penki atvejai, kai įmonės buvo išsaugotos padedant verslininkui atsiskaityti su kreditoriais. Bankrotas nereiškia įmonės išnykimo, tai vienintelis būdas teisėtai atsikratyti skolų. Įmonei artėjant prie bankroto areštuojamos įmonės sąskaitos. Tada jos vadovai pradeda atsiskaitinėti grynais pinigais, pažeidinėja įstatymus, o įmonei bankrutavus vėl galima pradėti dirbti legaliai, nepažeidinėjant įstatymų.
– Ar daug skolų palieka bankrutavusios įmonės, kaip pavyksta atsiskaityti su kreditoriais?
– Maždaug 10 procentų bankrutavusių bendrovių atsiskaito su visais kreditoriais. Kitose bylose atsiskaitoma su darbuotojais, valstybe, o kiti kreditoriai lieka be pinigų, tačiau įgyja teisę į mokesčių lengvatas.
– Ką reiškia praktika, kai paskelbus įmonės bankrotą nerandama ne tik turto, darbuotojų, bet ir direktoriaus? Ar dažni tokie atvejai Jūsų praktikoje?
– Iki 2008 metų tokių atvejų nepasitaikydavo. O pastaraisiais metais pasitaiko, kad nėra įmonės darbuotojų, nėra dokumentų, tik įmonės vadovo pareigas einantis benamis asocialus asmuo. Vis daugiau atvejų, kai įmonėms vadovauja statytiniai – asocialūs asmenys.
– Visai kaip romane „Aukso veršis?
– Taip, „Aukso veršyje“ aprašytas verslo modelis, kai vadovauti įmonei pastatomas nieko apie tai nenutuokiantis valkataujantis asocialus asmuo, vėl populiarus.
– Lietuvą galima palyginti su didele bendrove. UAB „Lietuva“: auga skolos, kvalifikuoti darbuotojai bėga į užsienį, didėja pašalpininkų gretos. Ar gali bankrutuoti UAB „Lietuva“?
– Dažnai nesutinku su Vyriausybės politika, bet manau, kad Lietuva nebankrutuos, nes joje gyvena darbštūs ir kantrūs žmonės, nors įmonių vadovai skundžiasi, kad vis sunkiau rasti kvalifikuotų darbuotojų, todėl ateityje Lietuvai vis sunkiau bus konkuruoti tarptautinėse rinkose.
– Ką patartumėte ant bankroto slenksčio atsidūrusios bendrovės vadovui?
– Kuo greičiau kreiptis pagalbos į kvalifikuotą specialistą. Geriausia išeitis – kreiptis į bankroto administratorius, nes jie geriausiai žino, ką daryti artėjant bankrotui. Nežinau, kaip kiti bankroto administratoriai, tačiau aš įmonių vadovus konsultuoju nemokamai.
– Konsultuojate, kaip nuslėpti mokesčius?
– Konsultuoju kaip legaliai, nepažeidžiant įstatymų sumažinti mokesčius.
Arūnas STRIKAITIS
