Gyveno kartą tokie Naūru salos čiabuviai. Gyveno savo laukinį gyvenimą nei gerai, nei blogai – taip pat, kaip ir kiti Okeanijos čiabuviai, kol maždaug prieš du šimtus dešimt metų šios salos neatrado anglų jūrininkai. Daug ką patirti naūriečiams teko ir tuomet, kai salą valdė aukštesnei civilizacijai priklausę ateiviai – vokiečiai, australai ir japonai. Niekas tačiau negalėjo prilygti pokyčiams, susijusiems su fosforitų telkiniais, kurie buvo aptikti saloje XX amžiaus pradžioje.
Deja, naūriečiams atitekdavo tik menka dalis tų pajamų, kurios buvo gaunamos kasant ir išvežant šias vertingas uolienas. Todėl po Antrojo pasaulinio karo jie pradėjo vis garsiau bruzdėti dėl nepriklausomybės sutelkimo jų mikroskopinei tėvynei (neskaitant Vatikano, Naūru „lenktyniauja” su kita Okeanijos šalimi – Tuvalu – dėl mažiausios pasaulio valstybės vardo). 1968 metais jų svajonė išsipildė, ir gerą dvidešimtmetį naūriečiai gyveno „rojuje žemėje” – tuomet jų BVP, paskaičiavus vienam gyventojui, buvo vienas aukščiausių pasaulyje. Tiesa, „rojus” tada buvo tik naūriečių kišenėse, nes pati sala, iškasus ir išvežus visas fosforitų atsargas, pasidarė panaši į Mėnulio paviršių.
Dešimto dešimtmečio pradžioje, beveik akimirksniu iš turtingų švaistūnų virtę išmaldos prašytojais, naūriečiai, išlydėję trečdalį savo tautelės į svečius kraštus, nutarė pagudrauti. Pirmiausia jie pavertė savo salelę ofšorine zona, kurioje apsireiškė šimtai niekam negirdėtų bankų, į kuriuos vien tik 1998 metais Rusijos banditai ir kagėbistai pervedė apie 70 milijardų dolerių. Tarpvyriausybinei komisijai kovai su kriminalinių kapitalų plovimu (TKKKKP; angliška abreviatūra FATF) pareikalavus, ir JAV pagrasinus rimtomis sankcijomis, šitas biznis 2003 metais pagaliau buvo „užrauktas“. Kiti „bizniai“ buvo neseniai nutraukta masiška prekyba Naūru Respublikos pasais ir pabėgėlių, norinčių patekti į Australiją, laikinas apgyvendinimas saloje.
2002 metais Naūru vyriausybė nutarė „restruktūrizuoti“ savo valstybinį duoneliavimą ir pažadėjo Pekinui užmegzti su juo diplomatinius santykius, tuo pačiu nutraukiant juos su Taivanu, už ką gavo 137 milijonus dolerių. „Dolerinė diplomatija“ (arba „diplomatinė komercija“) tuo nesibaigė, ir jau 2005 metais Naūru Respublika atkūrė su Taivanu (kuris irgi pažadėjo ilgalaikę paramą) diplomatinius santykius, įsigudrindama tuo pačiu metu išsaugoti juos ir su kontinentine Kinija.
Praėjusių metų pabaigoje Naūru valdžia nutarė pritaikyti „kinišką“ patirtį ir Rusijai, kuriai žūt būt reikėjo bendrininkų, sutiksiančių pateisinti jos įvykdytos Gruzijos teritorijos dalies okupaciją ir pripažinti toje teritorijoje įkurtų marionetinių darinių „nepriklausomybę“. Pasakyta – padaryta, ir, gavusi dar 50 milijonų dolerių, praėjusių metų gruodžio 15 – 16 dienomis Naūru tapo ketvirtąja (po Rusijos, Nikaragvos ir Venesuelos) šalimi, kuri pripažino vadinamąsias Abchazijos ir Pietų Osetijos „valstybes“.
Bet tiek to – argi galima daug reikalauti iš kelių tūkstančių demoralizuotų ir pasimetusių čiabuvių palikuonių, kurie virš keturiasdešimties metų buvo įpratę „plačiai“ gyventi, bet visiškai atprato užsidirbti pragyvenimui normaliomis priemonėmis? Deja, naūrietiškas virusas pasiekė ir Europą, tiksliau vieną šalį, kuri priklauso net dviems elitiniams pasaulio tautų klubams – NATO (nuo 2004) ir Europos Sąjungai (2007). Kalbu apie mūsų partnerę Bulgariją.
Sausio 3 dieną Užsienyje gyvenančių bulgarų agentūros vadovas ir ministras be portfelio (kažkas panašaus į mūsų Užsienio reikalų ministerijoje naujai įkurtą Užsienio lietuvių departamento vadovą) Božidaras Dimitrovas pareiškė, kad Turkija turėtų sumokėti Bulgarijai 20 milijardų dolerių, arba 14 milijardų eurų (oho!), jei ši norinti gauti Bulgarijos pritarimą būsimai Turkijos narystei Europos Sąjungoje. Jis pridūrė, kad 1913 metais Osmanų imperija iš vakarinėje Bosforo sąsiaurio pusėje esančių žemių išvijo šimtus tūkstančių etninių bulgarų. Tiesa, Bulgarijos vyriausybės spaudos tarnybos atstovas Veselinas Ninovas patikslino, kad iš Turkijos yra reikalaujama kiek mažiau pinigų – 8 milijardai eurų, o 1983 metais komunistinės Bulgarijos užsienio reikalų ministerija prarastą turtą buvo įvertinusi 10 milijardų dolerių.
Humanitarinės katastrofos (o tokiomis beveik visada tampa priverstiniai didelių žmonių masių perkėlimai) yra akivaizdus blogis, bet ar tikrai būtina reanimuoti šimtmečio senumo tarpusavio skriaudas, juolab kad panašių sąskaitų nesunkiai galėtų pateikti ir kita pusė, antra po JAV karinė galybė NATO kariniame aljanse – Turkija? Tarp 1908 ir 1913 metų iš Bulgarijai atitekusių osmanų teritorijų taip pat buvo išvaryti šimtai tūkstančių (jei ne daugiau) iki tol jose dominavusių musulmonų – etninių turkų ir bulgariškai kalbančių turkų – „pomakų“. Turkų „išspaudimas“ iš Bulgarijos nesiliovė ir vėliau, tačiau nežiūrint to ir dabar jie sudaro maždaug dešimtadalį šios valstybės gyventojų. Ypač didelį rezonansą pasaulyje buvo sukėlęs devintajame dešimtmetyje komunistinės Bulgarijos vyriausybės vykdytas turkų persekiojimas, ciniškai pavadintas „Atgimimo procesu“, kurio metu į Turkiją buvo priversti pabėgti dar apie 350 tūkstančių Bulgarijos turkų.
Tokiame fone krokodilo ašaros dėl šimtmečio senumo praradimų atrodo nelabai įtikinamai, ypač kai jas lieja sąjungininkai, kuriems rytoj gali tekti stotis petys petin ne prieš istorijos vadovėliuose išskaitytus, o prieš visiškai realius priešus. Ir apskritai – kiek tai dera su civilizuotų partnerių tarpusavio bendravimo etika ir su tautine savigarba? Kas būtų, jei prieš penkis šešis metus, kai Bulgarija dar tik taikėsi įstoti į NATO, panašių „kompensacijų“ iš jos pareikalautų Turkija? Juk ir pono B.Dimitrovo pareiškimas, kad „Turkija be jokios abejonės gali sumokėti šią sumą, nes juk galiausiai ši šalis yra šešiolikta pagal dydį pasaulio ekonomika“, tipologiškai niekuo nesiskiria nuo M.Bulgakovo „Šuns širdies“ personažo Šarikovo išvedžiojimų apie profesoriaus Preobraženskio buto kambarių „neteisingą“ gausą. Apie naūrietišką analogą – žr. šio straipsnio pradžią.
Šis pavojingas ir todėl netoleruotinas precedentas gali iššaukti analogiškų kvailysčių grandininę reakciją skirtinguose pasaulio (įskaitant Europos, ypač Vidurio, Rytų ir Pietryčių) kampeliuose, ir nežinia, kuo visa tai gali baigtis. Be to, būtų įdomu išgirsti bičiulių bulgarų nuomonę – kaip turėtų būti sprendžiamas kompensacijų klausimas tarp partnerių, jei Lietuva užsimanytų iškelti tokį ne tik Lenkijai („už Vilnių“), bet ir Vokietijai („už kryžiuočių, kaizerio ir nacių padarytas skriaudas“)? Gal tarpusavio užskaitomis?
O jei rimtai – visai nenoriu, kad Bulgarija pavirstų į kažkokią Bulgaūru.
