Taip pavadino surinktus duomenis apie Valstybės saugumo departamentą (VSD) šios vienos iš svarbiausių Lietuvos valstybės įstaiga, veiklą tyrusi Seimo sudaryta Nacionalinio saugumo ir gynybos komisija (NSGK), paaiškėjus, kad tais duomenimis nesidomi nei Vyriausybė, nei Seimas, nei, pagaliau, Prezidentūra. Nė kokio dėmesio jai neparodė nė teisėsauga. Kodėl? Juk iš tikrųjų - ir pagrįstas uždavinio tikslas, ir profesionali jo vykdymo eiga, ir logiškos išvados. Kokio aiškesnio atsakymo į šį klausimą buvo galima tikėtis? Ar nesidomima tik todėl, kad Lietuvos vyriausios įstaigos, gal jau iš anksto jų turinį nujausdamos, tokių išvadų nenorėjo?
O komisija dirbo tikrai profesionaliai. Tai pastebėjo jos darbu besidomintys ir nuosaikūs valdžios žmonės, ir kai kurie Seimo nariai, politikai, tarp jų ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis. VSD veikla ištirta pakankamai gerai. Apklausta daug dabartinių bei buvusių VSD pareigūnų, liudininkų, išlukštentos krūvos dokumentų, nors, deja, ir ne visus norimus komisija gavo, ir atskleistais faktais įrodyta tvyranti grėsmė valstybės saugumui. Seimo išviešintos komisijos išvadų kai kurios dalys nedviprasmiškai liudija apie dujų tiekimo bendrovės “Dujotekana” įtaką kai kurioms “raktinėms” Lietuvos įstaigoms ir ypač pačiam VSD. Jomis taip pat įrodoma, kad ši bendrovė buvo įkurta talkinant Rusijos specialioms tarnyboms ir kad vienas iš jos vadovų Piotr Vajeiko yra aukštas tų specialiųjų tarnybų karininkas. Tiesiogiai su Kremliumi ir “Gasprom” susijusi “Dujotekana” darė neleistiną įtaką VSD vadovams - buvusiam generaliniam direktoriui Arvydui Pociui, jo pavaduotojui Dainiui Dabašinskui ir Dariui Jurgelevičiui, teigia paties Seimo išviešintos komisijos išvadų dalys. Bendrovė papirkinėja politikus, politines partijas, nevyriausybines organizcijas, kai kuriuos dienraščius ir net televizijos laidas. Negi mūsų didžiųjų politikų nejaudina komisijos įrodymai apie Rusijos specialiųjų tarnybų įsteigtas įmones Lietuvoje įgijusias jau tokią didelę politinę jėgą, kad jie, įskaičiuojant ir teisėsaugą, nerodo nė mažiausio noro šiam pavojingam Lietuvai vyksmui užkirsti kelią?
Aukščiausių valdžių dėmesio trūko ir tyrimo laikotarpiu, teigia NSGK vicepirmininkas Seimo narys Algis Kašėta. Jau tuo metu buvo akivaizdu, kad toji medžiaga visiems neparanki, kad visi norėtų tyrimą kaip galima greičiau užmiršti, lyg jo nebūtų buvę, sako Kašėta, primindamas dar, kad Prezidentas Valdas Adamkus net atsisakė priimti pokalbiui Seimo komisiją, ketinusią jam pirmam pranešti apie tyrimo eigą ir išryškėjusius Lietuvai pavojingus vyksmus įstaigoje, kuri kaip tik nuo tokių pavojų Lietuvą turėtų saugoti. Nemanau, kad dabar ką nors pasiektume kalbėdami su pirmaisiais valstybės žmonėmis, žiniasklaidos atstovų klausinėjamas tikino juos Algis Kašėta, nors ir įsitikinęs, kad kalbėtis vis dėlto reikėtų, nes reikalas ir jautrus, ir ypatingai svarbus. Jau labai aiškiai parodyta, kad Rusija per Dujotekaną įsiveržusi į Lietuvos valstybės saugumo departamentą ir per jį “nupirkusi” kai kurias partijas bei dalį žiniasklaidos, jau įtakoja net Lietuvos vidaus politiką. Beje, ne tik per šią vieną įstaigą. Komisija taip pat sužinojo, ir pats Seimas paskelbė, kad tik per vienerius metus dienraštis “Respublika” iš Viktoro Uspaskich vadovaujamos Darbo partijos “juodojo iždo” už palankius straipsnius gavo 1 800 000 litų. Iš kur tie pinigai? Vargu ar jie iš Uspaskich kišenės. Švaistosi jais ir menkesnės Rusijos įkurtos įvairios “privačios” energijos perpardavinėjimu besiverčiančios bendrovės. Todėl ir neužtektų prie NSGK išvadų tik “budėti”, samprotauja jos atsakingas narys Algis Kašėta, ypač kai už metų Seimo rinkimai ir, be jokios abejonės, nė viena iš šių verslovių, o ypač Dujotekana, milijonų jiems nepagilės. Partijų sąrašams sudaryti, į juos pirmaisiais savuosius įrašyti ir nustatytai penkių nuošimčių ribai įveikti. Bet ką galima daryti, kai net pats Prezidentas išvadomis nesidomi? Kai ir naujasis VSD vadovas nė pirštelio nejudina šiai pavojingai padėčiai jo vadovaujamoje įstaigoje pakeisti. Kas ir kur Lietuvą dabar veda?
Geras klausimas, kuriam atsakymų net nebežinia kur dairytis. Klampynėje ne tik Valstybės saugumo departamentas. Taip pat su krūvomis panašių budinčių medžiagų. Ar ne tokia pat “budinti medžiaga” buvo paguldyta į prokuratūros stalčius po Vytauto Pociūno paslaptingos mirties Baltarusijoje tyrimo? Nelaimingas atsitikimas, ir nieko daugiau, greitosiomis “suraitė” prokurorai išvadą, uždarė ją, ir tylėkit. Žuvusiojo našlei ir visuomenei vis dėlto nenurimstant, premjeras Gediminas Kirkilas sukūrė komisija, kuri, kaip atrodo, kol kas irgi tik budėti telinkus. Tai liudija jai vadovaujančio filosofo Vytauto Ališausko pareiškimai visuomenei, dėl kurių ji jau po pirmo posėdžio pradėjo byrėti. Nors našlės ir ją tvirtai palaikančios visuomenės neatlaidus spaudimas pagaliau privertė prokuratūrą tyrimą atnaujinti, bet kažin ar ko nors gero iš jo galima tikėtis? Juk Vytautas Pociūnas buvo aukštas VSD pareigūnas, ir jo darbas šioje įstaigoje vyko prieš gerokai čia jau įsipilietinusį “politinį plauką” ir stojo skersai kelio su “Dujotekana” besibičiuliaujantiems trims didiesiems – direktoriui Arvydui Pociui bei jo padėjėjams Dainiui Dabašinskui ir Dariui Jurgelevičiui, tad savaime aišku, kad jie iš paskutiniųjų stengsis ir naujus tyrimo duomenis, jeigu iš jų kas nors jiems nepriimtino išryškėtų, įgrūsti į budinčių medžiagų stalčių. O iš naujojo VSD vadovo Povilo Malakausko nusiteikimo sprendžiant, tokiai tyrimo baigmei jau pasiruošta. Negi paties Prezidento išankstinės pagyros jam, kaip geriausiai šiam darbui tinkančiam profesionalui, būtų be reikalo?
Paskiausiu laiku iš NSGK tyrimų “maišo” išlindo dar viena yla. Tarp Lietuvai užsienyje atstovaujančių ambasadorių yra buvusių KGB tarnybinių, išliustruotų, taigi – iššvarintų, “privačiai” VSD direktoriaus kabinete, pagal liudininkų parodymus teigia kai kurios tų pačių budinčių išvadų dalys. Liudininkai – buvę šios įstaigos tarnautojai. Trenksmas didelis, į paties Prezidento ausį. Įrodykite dokumentais, ir tą pačią dieną tokio ambasadoriaus nebebus, ryžtingas jo trenksmas atgal. Bet kas turi įrodyti? Argi nebėra įstaigos, vadinamos Specialių tyrimų tarnyba (STT) ir ar ne pats Prezidentas galėtų jos pareikalauti, jeigu jau neįpareigoti, šį tyrimą atlikti? Kaip ir daugelį kitų darbų, susijusių su vadovavimu valstybei. Žinoma, Prezidentui malonu blizgintis medaliais, įgytais už neva demokratijos pamokas Ukrainoje bei Gruzijoje, prie kavos puoduko patarimus lenkams – vokiečiams tarpusavyje nesipykti ar įsigytą vyno draugijos narystę Portugalijoje, tik kažin kiek naudos iš tų blizgučių gavo pusė milijono dėl skurdaus gyvenimo iš tėvynės išbėgusių lietuvių ir 680 000 Lietuvos piliečių dar ir šiandien gyvenančių joje žemiau skurdo ribos, ar pati valstybė, kai pagrįsti įrodymai apie vėl atslenkančią okupaciją iš rytų lieka tik budinti medžiaga, su kuria JE nenori net susipažinti. Taigi kažin kas ir kur veda Lietuvą, jau labai garsiai klausia susirūpinę lietuviai, jau vien tik iš tų “budinčių medžiagų” suvokdami, kad mūsų politinę sistemą įtakoja stambus kapitalas, kurį koordinuoja svetimo krašto slaptosios tarybos ir sukasi lizdus tokiose pačiose Lietuvos slaptųjų tarnybų įstaigose. O kagėbistai Lietuvoje jau globojami kaip valstybės turtas, kasdien girdisi balsai.
Nešaukiu, kad jau griūva dangus ir kad visiems reikia dumti į kitą planetą, tačiau toks visos valdžios nusiteikimas yra jau kažkokia riba. Visiškas mojimas ranka į NSGK nurodytas Lietuvai rimtai pavojingas blogybes Valstybės saugumo departamente ir su jomis gal net susijusią žmogžudystę, padaro valdžias ne tik nebepalaikomomis, bet ir nebepakenčiamomis. Todėl ir ne be reikalo NSGK pirmininkas Seimo narys Algimantas Matulevičius, pasigedęs Lietuvoje ir Lietuvai dirbančio prezidento, reikalauja jo ir Seimo priešlaikinių rinkimų. Tikrai ne be reikalo.
2007, gruodžio 8
“Amerikos lietuvis”
