Naujausia choreografo Vyčio Jankausko šokio spektaklio premjera (pirmieji spektakliai vyko lapkričio 27 ir gruodžio 6 d.) pastarųjų metų šiuolaikinio šokio kontekste išsiskiria dėmesio aiškiai artikuliuotai ir nuosekliai choreografinei formai, principiniu atsisakymu pasakoti istoriją, slapstytis už neskoningo humoro ar bergždžios ironijos.
Per keliolika kūrybos metų sukūrę nuosakią plastinę klabą, kuriai būdingas koncentruotas, energijos prisodrintas judesys, Jankauskas yra vienas intelektualiausių Lietuvos šokio kūrėjų, apgalvojantis savo spektaklio formą lyg muzikinę partitūrą.
„Budėjimai“ – minimalios estetikos spektaklis, kuriame apibendrintą dvasinę būdravimo būseną keturi atlikėjai perteikia tuščioje erdvėje – vien su kontrastingo apšvietimo pagalba. Išryškėjančiuose šviesos stačiakampiuose vienas paskui kitą išsakydami savo psichofizinę savijautą, pats choreografas ir dažnos jo spektaklių dalyvės – Giedrė Kirkilytė, Giedrė Subotinaitė ir Giedrė Ubartaitė – kuria apmąstytą plastinę erdvę.
Jankausko „Budėjimų“ choreografija remiasi santūriais įtūpstais, posūkiais, mostais, kurie skleidžiasi individualiai, kartais įgaudami ir sinchronišką ritmą. Choreografija ir atlikimas – muzikalūs, be trūkčiojimų ir šiurkščių perėjimų. Jausmų požiūriu minimali ir spektaklio muzika – tačiau jos traškesys kartkartėm kenkia spektaklio nuotaikai ir atrodo atsirandantis ne dėl sąmoningo kūrėjų pasirinkimo, bet dėl techninių kliūčių.
Kiek monotoniška viso kūrinio kompozicija galėtų turėti daugiau ryškesnių, fiziškesnių akcentų, kurie galbūt įtaigiau perteiktų prieštaringas laukimo nuotaikas. Po antrojo spektaklio sveikinimo žodį tarusi Birutė Banevičiūtė prisiminė kadaise choreografo pasakytus žodžius apie tai, kad jam neįdomus šiuolaikinis šokis, o pirmenybę jis atiduodąs breikui – būtent ši stilistika vyravo pirmuosiuose Jankausko darbuose.
Dabar atrodo, kad būtų neprošal sugrįžti prie drąsesnių, išoriškai efektingesnių išraiškos priemonių, kurios galėtų įtaigiau pasitarnauti bendros dabartinės Jankausko stilistikos įtaigai, nes vienas kitas „Budėjimuose“ prasprūdęs ryškus, stiprus paties Jankausko judesys kaip tik ir tapo tais akcentais, atgaivinančiais ilgainiui letargiška tapusią spektaklio nuotaiką.
Tinkamus, lakoniškus kostiumus – plačiakelnes – šokėjams sukūrė dailininkė Jolanda Imbrasienė. Juodi, keliomis minimaliomis detalėmis pagyvinti drabužiai judesiams suteikė sklandumo, nuoseklumo ir plastiškumo.
Beveik valandą kartu su atlikėjais leistis į „Budėjimų“ meditaciją buvo verta dėl paskutiniųjų minučių, kai horizontalioje šviesos juostoje, nusidriekusioje scenos gilumoje, išryškėjo staigūs ir lakoniški Kirkilytės judesiai – lyg švyturio signalai pasiklydusiam laivui, viltingai nuteikiantys, kad kažkas kažkur budi ir laukia į uostą sugrįžtančių piligrimų.
"Budėjimai". Nuotrauka iš Vyčio Jankausko šokio trupės archyvo
