20 metų šalį valdęs prezidentas 2019-ųjų balandį spaudžiamas kariuomenės buvo priverstas atsistatydinti, kilus masiniams protestams dėl jo sprendimo siekti penktos kadencijos savo poste.
Atsistatydinęs jis vengė viešumos ir gyveno rezidencijoje vakarinėje Alžyro sostinės dalyje.
Alžyro prezidentu A. Bouteflika tapo 1999 metais, buvusioje Prancūzijos kolonijoje pasibaigus dešimtmetį trukusiam pilietiniam karui, pražudžiusiam kone 200 tūkst. žmonių.
Alžyriečių pramintas „Boutef“ pravarde, jis iš pradžių pelnė pagarbą dėl pastangų puoselėti taiką, visų pirma – amnestijos įstatymu, kuris paskatino tūkstančius islamistų kovotojų atiduoti ginklus.
A. Bouteflika buvo išrinktas dar trims iš eilės penkerių metų kadencijoms, vėliausią kartą – 2014 metais.
Žurnalistas Faridas Alilatas, parašęs A. Bouteflikos biografiją, sako, kad savo valdymo įkarštyje šio amžiaus pradžioje prezidentas turėjo „visus galios svertus“.
Svarbiausia, jis buvo remiamas kariuomenės ir žvalgybos tarnybų.
„Jis tapo absoliučiu prezidentu“, – naujienų agentūrai AFP sakė F. Alilatas.
2011 metais arabų pasaulį sukrėtusių sukilimų bangos Alžyras daugiausia išvengė, o daugelis mano, kad įtampai prasiveržti neleido vis dar skaudūs prisiminimai apie praėjusio amžiaus 10-o dešimtmečio konfliktą.
Tačiau A. Bouteflikos valdymą žymėjo auganti korupcija, ir daugelis alžyriečių stebėjosi, kaip šalis su didžiulėmis naftos atsargomis gali turėti prastą infrastruktūrą ir kentėti nuo didelio nedarbo, dėl kurio daugelis jaunuolių išvyko į užsienį.
Sveikatos bėdos
Vėlesniais metais prasta A. Bouteflikos sveikata pradėjo mažinti jo, kaip lyderio, patikimumą.
Nors 2013 metų balandį A. Bouteflika patyrė insultą, kuris paveikė jo kalbą ir privertė jį naudotis neįgaliojo vežimėliu, jis nusprendė siekti ketvirtos kadencijos, nepaisant vis didėjančių visuomenės abejonių dėl jo sugebėjimo valdyti.
Jo sprendimas 2019 metais siekti penktos kadencijos išprovokavo piktus protestus, kurie netrukus peraugo į masinį judėjimą prieš jo režimą.
Praradęs kariuomenės paramą A. Bouteflika buvo priverstas atsistatydinti.
Tačiau iš esmės lyderio neturintis ir politiškai nestruktūruotas judėjimas „Hirak“ tęsė demonstracijas, reikalaudamas nuodugniai peržiūrėti ir pertvarkyti šalies valdymo sistemą, galiojančią nuo 1962 metų, kai Alžyras tapo nepriklausomas nuo Prancūzijos.
Ir nors kai kurie pagrindiniai A. Bouteflikos eros veikėjai galiausiai buvo įkalinti korupcijos bylose, įskaitant įtakingą jo brolį Saidą, ilgai siektų pokyčių neįvyko.
A. Bouteflikos įpėdinis Abdelmajidas Tebboune'as (Abdelmadžidas Tebunas) buvo išrinktas 2019 metų pabaigoje. Rinkimuose fiksuotas rekordiškai mažas rinkėjų aktyvumas, o „Hirak“ ragino balsavimą boikotuoti.
Referendumas dėl konstitucinių pataisų sulaukė dar mažesnio rinkėjų susidomėjimo.
Tačiau protesto judėjimą teko sustabdyti dėl koronaviruso pandemijos ir jam sunkiai sekasi atgauti pagreitį, vyriausybei dorojantis su opozicija.
Kalinių grupės CNLD duomenimis, apie 200 žmonių yra kalinami su „Hirak“ ar asmeninėmis laisvėmis susijusiose bylose.
Ir kadangi A. Bouteflikos eros senosios mokyklos veikėjai vis dar valdo šalį, dviejų jo valdymo dešimtmečių palikimas yra nevienareikšmis.
„Visą gyvenimą Abdelazizą Boutefliką vedė dvi manijos: perimti valdžią ir ją išlaikyti bet kokia kaina“, – sakė F. Alilatas.
„Tačiau būtent ši manija... sukėlė sukilimą, kuris jį išvertė iš valdžios“, – pridūrė jis.
