Kazimira Prunskienė–Rusijos kunigaikštienė? Dauguma mūsų, tarp jų–ir aš, šaipėmės. Tačiau ar šaipytumėmės šiandien? Ypač atkreipę dėmesį ir atidžiau „pašniukštinėję" po jos įkurtos naujos partijos pagrindais. O išsamiau susipažinę su įžvalgaus žurnalisto Tomo Čyvo tokiu „pašniukštinėjimu" straipsnyje „Lietuva traukiama į Rusijos rezgamą tinklą" („Balsas.lt", 2010 09 25), jau turėtumėme ir susirūpinti.
„Kazimira Prunskienė–Rusijos kunigaikštienė, buvusi Lietuvos Respublikos Prezidentė"–po keliolikos metų skaitys Lietuvos vidurinių mokyklų moksleiviai naujuose istorijos vadovėliuose. Po naujo Lietuvos įsijungimo į Nepriklausomų valstybių sąjungą?
Ir prašau– nesišaipykite, spėliojimas ne iš piršto laužtas, nes jeigu Lietuva laiku nesusigriebs, o Dalia Grybauskaitė tokią „išmintingą" užsienio politiką, ypač Vašingtono atžvilgiu, puoselės, taip gali būti. Na, tikėkimės, kad nebus. Tačiau jau neabejotinai tikra, kad būsimuose rinkimuose Rusijos kunigaikštienė Lietuvos prezidentės kėdės vėl sieks. Pirmosios kregždelės jau skraido.
„Žiniasklaida pranešė, jog Kazimiros Prunskienės vadovaujama Lietuvos liaudies partija teigia pasirašysianti bendradarbiavimo sutartį su Rusijos premjero Vladimiro Putino valdančiąja partija „Jedinaja Rossija" („Vieningoji Rusija")"–rašo Tomas Čyvas („Balsas. lt", 2010 09 25). Tai lyg nieko naujo. Taip buvo kalbama net partiją steigiant. Tačiau, anot Tomo Čyvo, Šatrija Kazimira čia ne viena.
Šiomis dienomis panašias sutartis su Putinu pasirašė ir artėjančiuose rinkimuose taikantieji į prezidentus dar du buvusių Sovietų Sąjungos okupuotų, dabar nepriklausomų valstybių politikai: kandidatas į Moldovos prezidentus Marian Lupu ir tokio pat „sosto" Kirgizijoje siekiantis Felix Kulov. Jie abu per savaitę vienas po kito apsilankė Maskvoje ir tokias sutartis pasirašydami užsitikrino Rusijos vadovų paramą. Ir, aišku, ne bet kokią. Be milijonų čia nebeapsieisi. Ar ne tokio pat krepšelio nori ir kunigaištienė Šatrija? Gal jau irgi užtikrinimą turi?
Bet čia dar ne pabaiga. Ko gero, gal tik pradžia? Nauja dalis Rusijos oligarcho Anatoly Chubais prieš dvidešimt metų paskelbto plano be tankų atkurti subyrėjusią Rusijos imperiją. Dujos ir nafta Lietuvos vartotoją jau valdo. „Nord Stream" Baltijos jūros dugnu ir „Mažeikų naftos" susigrąžinimas–jau beveik ranka pasiekiama ateitis–šias valdas tik dar labiau sustiprins. Karaliaučiaus srityje pastatyta branduolinė elektros gamykla Maskvai į kišenę įgrūs ir Lietuvos elektros energijos vartotoją.
Prisimintinos sunkvežimių eilės prie Rusijos sienos–aiškūs liudininkai transporto per Lietuvą, taigi ir svarbios ekonominės dalies, kontrolės. O ką tiems siekiams reiškia Dalios Grybauskaitės politiniai posūkiai Maskvos kryptimi? Gal net ir padeda? O į jos kėdę pasodinus Kazimirą Prunskienę su jau daugiau negu tikra Maskvos dukterėčia Lietuvos liaudies partija užnugary, Putinas vėl turės tai, ką turėjo carai, juos pakeitęs Stalinas ir jo politikos tęsėjai. Nes lygiagrečiai su Lietuva tuo pačiu keliu jis tempia Latviją ir Estiją.
Ten net lengviau, Lietuvos liaudies partijos pavyzdžiu jose sukurtos „Vieningosios Rusijos" dukterėčios–Nuosaikaus centro partija Latvijoje ir Centro partija Estijoje–remiasi rusakalbiais, kurių yra žymiai daugiau. Gal net po trečdalį visų balsavimo teisę turinčių piliečių. „Nors nedera nurašyti ir Voldemaro Tomaševskio vadovaujamos Lietuvos rinkimų akcijos, kurios renginiai visada susilaukia išskirtinio Rusijos ambasados dėmesio"–pagrįstai primena Tomas Čyvas. O ar ne tokio pat paklusnumo Putinas tikisi iš prezidento Viktoro Janukovičiaus vadovaujamos rusakalbės Regionų partijos Ukrainoje, klausia Čyvas. Patogūs Putino tikslams yra ir priešiškai neva diktatoriui Michail Saakashvili nusiteikę „demokratai" Nino Burjanadze ir Zurab Noghaidel Gruzijoje.
Tad visgi neblogai sugalvotas Putino rezgamas politinis tinklas Rusijos imperijai atkurti. Ar Lietuva sugebės prieš jį atsilaikyti? Gal šis klausimas ir šiek tiek per baimingas, bet vis dėlto jis yra ir spręstinas neatidėliojant. Ir aukščiausiu Lietuvos politiniu lygiu. Kad vėliau, užuot užsiimant demokratijos puoselėjimu Gudijoje, neprireiktų Lietuvai prašyti Lukašenkos pagalbos, nes atrodo, kad šiame Maskvos kelyje atgal į imperiją jis mažiausiai patikimas.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė New Yorke Jungtinių Tautų metiniame susirinkime buvo susitikusi ir su JAV prezidentu Barcak Obama. Trumpai, per JT generalinio sekretoriaus Ban Ki-moon surengtus bendrus pietus. Pasikeitė nuomonėmis apie JT svarbą tarptautiniuose vyksmuose ir JAV vadovas padėkojo Lietuvos vadovei už dalyvavimą juose. Vėliau, jau į Vilnių grįžusi, žurnalistų paklausta apie anksčiau puoselėtą susitikimą su JAV prezidentu Vašingtone, Grybauskaitė atsakė, kad šiuo metu tokio reikalo nėra ir klausimas nesvarstomas.
Bet kur dingo reikalas, dar vasario mėnesį iššaukęs jos pastangas tokio susitikimo siekti, ir užuominos apie jo galimybę jau kovo pabaigoje? Nenorima jo prisiminti? Kažin ar jis nebuvo „suvalgytas" vakarienėje Prahoje, kurioje Grybauskaitė dalyvauti atsisakė? Per vakarienę Prahoje, į kurią Lietuvos prezidentė turėjo JAV prezidento asmenišką kvietimą, tikrai būtų buvę daugiau laiko ir su juo asmeniškai susipažinti, ir, ypač svarbu, per tada siekiamą susitikimą Vašingtone svarstytinus klausimus aptarti, negu pora žodžių persimesti besisveikinant per pietus New Yorke.
Gal ir Putino naujas užmačias kurti Maskvos dukterines partijas buvusiuose sovietų okupuotuose kraštuose, per jas brautis net į NATO nares nepriklausomas Baltijos valstybes ir kaip tokiam jo užmojui užkirsti kelią? Kažin ar tokiu elgesiu Lietuvos vadovė nepalaidojo JAV prezidento net diplomatinės pagalbos? O gal ir dar daugiau? Ar ji tik neužsitrenkė Baltųjų rūmų durų iki savo kadencijos pabaigos?
O Maskva nesnaudžia, tokių progų nepraleidžia. Vargu ar ką nors daugiau negu šypsnį jai kelia Grybauskaitės skelbiama savarankiška Lietuvos užsienio politika, kai šiais laikais tokios politikos nebegali turėti nė viena valstybė. Net ir pati stipriausia pasaulyje galybė–Amerika. Jai irgi reikia kitų kraštų pagalbos, o už ją–ir atsilyginti. Tuo labiau tokios savarankiškos politikos negali turėti mažytė Lietuva. Ypač JAV atžvilgiu, už kurias ji yra šimtą kartų mažesnė, nekalbant jau apie karinį pajėgumą. Ar toks, kaip Prahos vakarienė, Grybauskaitės akibrokštas JAV prezidentui nėra tik palaima Putinui ir jo draugystei su, jau aišku, ne be reikalo kunigaikštiene Šatrija?
